Ji prisiminė naktį, kai ledi Ketlina sužinojo, kad nužudyti jos sūnūs, du jauniausi berniukai, kuriuos buvo palikusi Vinterfele, kad būtų saugūs. Brienė iš karto suprato, jog nutiko kažkas siaubinga. Ledi Ketlinos ji paklausė, ar yra kokių nors žinių apie jos sūnus.
— Nebeturiu daugiau sūnų, tik Robą, — atsakė ledi Ketlina.
Jos balsas skambėjo taip, tarsi kas nors būtų suvaręs jai į pilvą peilį ir jį sukinėjęs. Brienė ištiesė per stalą ranką norėdama ją paguosti, tačiau ranka, dar nepasiekusi senosios moters pirštų, sustingo, mat Brienė išsigando, kad ledi Ketlina krūptelėjusi atšlis. Ledi Ketlina apvertė plaštakas delnais į viršų ir parodė Brienei randus — jie vagojo delnus ir pirštus, kadaise baisiai sužalotus peiliu. Tada ėmė šnekėti apie savo dukteris.
— Sansa buvo jaunutė ledi, — tarė ji, — visada mandagi ir norinti įtikti. Jai patiko pasakojimai apie riterišką narsą. Kai suaugs, ji bus gražesnė už mane, pamatysi. Dažnai pati šukuodavau jai plaukus. Jos plaukai buvo rudi, tankūs ir švelnūs… jų raudonis deglų šviesoje tviskėjo nelyginant varis.
Kalbėjo ji ir apie Ariją, jaunesnę savo dukterį, bet Arija buvo dingusi be žinios, greičiausiai žuvusi. O Sansa… Rasiu ją, miledi, prisiekė Brienė nerimstančiam ledi Ketlinos šešėliui. Niekada nesiliausiu ieškojusi Jei reikės, paaukosiu visą savo gyvenimą, garbę ir svajones, bet ją rasiu.
Už mūšio lauko kelias driekėsi jūros pakrante, tarp nerimstančių pilkšvai žalių bangų ir neaukštų kalkakmenio kalvų grandinės. Tuo keliu Brienė traukė ne viena. Per daugelį lygų besitęsiančioje pakrantėje buvo įsikūrę žvejų kaimeliai ir žvejai šiuo keliu gabendavo į turgų žuvį. Ji prasilenkė su žuvų pardavėja ir jos dukterimis, grįžtančiomis namo su tuščiomis pintinėmis ant pečių. Kadangi dėvėjo šarvus, iš tolo kaimietės palaikė Brienę riteriu ir susivokė tik pamačiusios jos veidą. Tuomet mergaitės ėmė šnabždėtis ir į ją dėbčioti.
— Gal matėte kelyje trylikos metų merginą? — pasiteiravo jų Brienė. — Kilmingą merginą mėlynomis akimis ir rudais plaukais? — Pasikalbėjusi su Šedriku ji buvo atsargesnė, bet vis tiek turėjo ieškoti Sansos. — Ji galėjo keliauti su juokdariu.
Bet merginos tik papurtė galvas ir, delnais prisidengusios burnas, ėmė kikenti.
Pirmame kaime, į kurį Brienė įkėlė koją, šalia jos kumelės bėgo basi vaikiščiai. Įžeista žuvų pardavėjų kikenimo, ji užsidėjo šalmą, kad kaimiečiai laikytų ją riteriu. Vienas berniukas pasiūlė jai pirkti jūrų moliuskų, kitas krabų, o trečias — savo seserį.
Iš antrojo berniuko Brienė nusipirko tris krabus. Vos jai išjojus iš kaimo pradėjo lyti ir pakilo vėjas. Artinasi audra, pagalvojo ji, žvelgdama į jūrą. Lietaus lašai caksėjo į plieninį šalmą ir jojant jai užgulė ausis, tačiau būti čia vis tiek buvo geriau nei ant laivo denio.
Valandą pajojus į šiaurę, ties suvirtusių akmenų krūva, nedidelės pilies griuvėsiais, kelias šakojosi. Dešinė jo atšaka driekėsi pajūriu, vingiuodama pakrante link Skeltnagio kyšulio, — niūraus, pelkėto ir pušimis apaugusio nederlingo žemės ploto; kairė kelio atšaka per kalvas, laukus ir miškus vedė į Mergelių Duburį. Palengva įsilijo. Brienė nusėdo iš balno ir nuvedė kumelę toliau nuo kelio, ketindama pasislėpti nuo lietaus pilies griuvėsiuose. Per sužėlusias gervuoges, piktžoles ir vinkšnas dar buvo galima įžiūrėti pilies pamatus, bet akmenys, iš kurių kadaise buvo sumūrytos sienos, gulėjo išsibarstę nelyginant vaikiškos kaladėlės. Tačiau dalis didžiojo bokšto tebestovėjo. Trisieniai jo bokšteliai buvo iš pilko granito kaip ir sugriuvusios pilies sienos, bet dantyti jų kraštai buvo iškalti iš gelsvo smiltakmenio. Trys karūnos, tarė sau Brienė, lietui lyjant žvelgdama į tuos bokštelius. Trys auksinės karūnos. Tai kadaise buvo Holardų pilis. Tikriausiai joje gimė ir seras Dontosas.
Per išsibarsčiusius akmenis ji nusivedė kumelę prie pagrindinio įėjimo į bokštą. Iš durų buvo likę tik surūdiję geležiniai vyriai, bet stogas atrodė vis dar sveikas ir viduje buvo sausa. Brienė pririšo kumelę prie sienoje įmūryto deglų laikiklio, nusiėmė šalmą ir krestelėjusi paleido plaukus. Ieškodama sausų malkų laužui užkurti, ji išgirdo artėjant arklį. Brienė instinktyviai žingtelėjo į šešėlius, kad tas, kas jojo keliu, jos nepamatytų. Juk būtent šiame kelyje ji ir seras Džeimis pateko į nelaisvę. Brienė neketino dar kartą to patirti.
Raitelis pasirodė esąs smulkaus sudėjimo vyrukas. Pamišusi Pelė, vos užmetusi akį pagalvojo Brienė. Nežinia kaip; bet jis mane pasekė. Ji nejučia uždėjo plaštaką ant kalavijo rankenos ir susigriebė svarstanti, ar seras Šedrikas mano ją būsiant lengvu grobiu tik dėl to, kad ji — moteris. Kadaise šią klaidą padarė ir lordo Grandisono pilies valdytojas Hamfris Vagstafas. Išdidus šešiasdešimt penkerių metų senis į vanago snapą panašia nosimi ir senatvės dėmių išmarginta galva. Jųdviejų sužadėtuvių dieną jis Brienę įspėjo, jog tikisi, kad jiedviem susituokus ji elgsis kaip dera moteriai. „Nepakęsiu, kad mano ledi žmona staipytųsi užsivilkusi vyro šarvus. Ir tu man paklusi, o jei ne, turėsiu iškaršti tau kailį.“
Brienė tada buvo šešiolikos ir neprastai valdė kalaviją, nors, nepaisant narsos pratybų aikštėje, vis dar buvo drovi. Ir vis dėlto ji išdrįso pasakyti serui Hamfriui, kad karšti leisis tik vyrui, kuris pranoks ją dvikovoje. Senasis riteris išraudo kaip vėžys, bet sutiko užsivilkti šarvus ir parodyti moteriškei jos vietą. Jiedu kovėsi bukais turnyriniais ginklais, tad Brienės vėzdas buvo be dyglių. Ji sulaužė serui Hamfriui raktikaulį, du šonkaulius ir sužlugdė jų sužadėtuves. Jis buvo trečias ir paskutinis Brienės sužadėtinis. Daugiau tėvas nevertė jos tekėti.
Jei ant kulnų jai iš tiesų lipo seras Šedrikas, greičiausiai Brienės laukė dvikova. Ji neketino nei keliauti drauge su juo, nei leisti, kad sekdamas iš paskos jis rastų Šansą. Jis atrodė šiek tiek pasipūtęs, mat neprastai valdo kalaviją, pamanė Brienė, bet yra neaukšto ūgio. Man bus lengviau jį pasiekti, be to, turėčiau būti už jį stipresnė.
Jėga Brienė nenusileido daugumai riterių, be to, senasis jos kovų meistras sakydavo, kad ji vikresnė, nei tokia augalota moteris turėtų būti. Dievai nepagailėjo jai ir ištvermės, kurią seras Gudvinas laikė pačia kilniausia dovana. Dvikova su kalavijais ir skydais labai vargino ir pergalę dažniausiai švęsdavo ištvermingesnis vyras. Seras Gudvinas mokė ją kautis atsargiai, tausoti jėgas, o priešams leisti jas švaistyti įnirtingai puolant.
— Vyrai visuomet manys, kad tu silpnesnė, nei iš tiesų esi, — kartą paaiškino jis, — be to, būdami išdidūs, jie norės įveikti tave greitai, kad niekas nesakytų, girdi, moteris atėmė iš jų paskutines jėgas.
Iškeliavusi į platų pasaulį, Brienė netruko įsitikinti, kad tai tiesa. Net Džeimis Lanisteris netoli Mergelių Duburio ošiančiame miške puolė ją kaip pašėlęs. Jei dievai bus geri, Pamišusi Pelė padarys tą pačią klaidą. Gal jis ir patyręs riteris, tarė sau Brienė, bet Džeimiui Lanisteriui neprilygsta. Taip pagalvojusi, ji išsitraukė iš makštų kalaviją.
Bet prie kelio išsišakojimo artinosi ne sero Šedriko kaštoninis ristūnas, o vos kojas bepavelkantis, senas keršas kuinas, kuriuo jojo liesas berniokas. Pamačiusi arklį, Brienė sumišusi įsikišo kalaviją į makštis. Čia tik vaikinukas, pamanė ji, bet paskui pamatė po pakeltu gobtuvu slepiamą jo veidą. Tai vaikinas iš Prieblandos Slėnio, tas, kurį mane atsitrenkė. Tai jis.