Vaikinukas į pilies griuvėsius nė nepažvelgė, tik įsistebeilijo pirma į vieną kelio atšaką, paskui — į kitą. Kelias akimirkas padvejojęs, jis pasuko kuiną kalvų link ir nuplumpino toliau. Brienė žiūrėjo į jį, lietuje tolstantį ir dingstantį iš akių, ir staiga prisiminė, kad matė jį ir Rosbyje. Jis mane seka, suprato ji, bet šį žaidimą moku ir aš. Ji atrišo kumelę, sėdo į balną ir nujojo jam iš paskos.
Vaikinukas jodamas žiūrėjo į žemę ir matė, kaip kelyje įspaustas provėžas užpildo vanduo. Lietus užgožė artėjančios Brienės keliamą triukšmą, be to, ir per pakeltą gobtuvą vaikinas negalėjo visko gerai girdėti. Jis nė karto neatsigręžė, tad Brienė pririsnojusi kalavijo geležtės plokštuma sušėrė kuinui per pasturgalį.
Arklys atsistojo piestu, o paliegėlis vaikinukas išlėkė iš balno, jo apsiausto skvernai suplazdėjo nelyginant sparnai. Jis dribtelėjo į dumblą ir liko gulėti purvinas, su nurudusia žole tarp dantų, kol priėjusi prie jo Brienė sustojo. Be jokios abejonės, tai buvo tas pats vaikinas. Ji atpažino ant akies voko pūpsantį miežį.
— Kas tu toks? — paklausė ji.
Vaikinas kelis kartus be garso žioptelėjo. Jo akys buvo išpūstos kaip kukuliai.
— P-p-a, — tegebėjo ištarti jis. — P-p-a. — Jis visas tirtėjo ir nuo to tarškėjo jo grandeliniai šarvai. — P-p-a. P-p-a.
— “Prašau“? — tarė Brienė. — Mėgini pasakyti: „Prašau“? — Ji kilstelėjo kalavijo geležtės smaigalį prie jo Adomo obuolio. — Prašau atsakyti, kas esi ir kodėl mane seki.
— Ne „p-p-a prašauJis įsikišo į burną pirštą, iškabino gabalą dumblo ir nusispjovė. — P-p-a Podas. Mano vardas p-p-a Podrikas p-p-a Peinas.
Brienė nuleido kalaviją. Staiga jai to vaikino pagailo. Ji prisiminė vieną dieną Ivenfole ir jauną riterį, laikantį rankoje rožę. Jis tą rožę atnešė padovanoti man. Bent jau taip jai pasakė septonė. Jai tik reikėjo gražiai sutikti jį savo tėvo pilyje. Jis buvo aštuoniolikos metų, ilgais rudais plaukais, krintančiais jam ant pečių. O ji buvo dvylikos, įsprausta į naują ankštą, kietai suveržtą suknią su granatais nusagstytu korsetu. Jiedu buvo vienodo ūgio, tačiau Brienė negalėjo nei pažvelgti jam į akis, nei ištarti paprastų žodžių, kurių buvo išmokiusi septonė. „Sere Ronetai. Sveikas atvykęs į mano lordo tėvo menę. Malonu pagaliau išvysti tavo veidą.“
— Kodėl seki paskui mane? — griežtai paklausė ji vaikino. — Ar tau liepta mane šnipinėti? Kieno žmogus esi: Veirio ar karalienės?
— Ne. Nei Veirio, nei karalienės. Niekam nepriklausau.
Brienė pamanė, kad jam dešimt metų, bet nustatydama vaiko amžių ji dažnai apsirikdavo. Vaikinai jai visuomet atrodydavo jaunesni, nei būdavo iš tiesų, galbūt dėl to, kad ji pagal savo amžių visuomet būdavo augesnė. „Baisiai augalota, — sakydavo septonė Roelė, — ir tokia vyriška…“
— Berniukui joti šiuo keliu vienam pavojinga.
— Tik n e ginklanešiui. Aš jo ginklanešys. Rankos ginklanešys.
— Lordo Taivino? — Brienė kaipmat išsitraukė kalaviją.
— Ne. Ne to rankos. Ankstesnio. Jo sūnaus. Kartu su juo koviausi mūšyje. Šaukiau: „Pusžmogi! Pusžmogi!“
Kipšo ginklanešys… Brienė net nežinojo, kad Tirionas jį turėjo. Tirionas Lanisteris nebuvo riteris. Jos nuomone, visai tikėtina, kad jis galėjo turėti tarną ar net porą tarnų, kurie jam dirbo, dar pažą, taurininką ir ką nors, kas padėdavo jam apsirengti. Bet ginklanešį7.
— Kodėl seki paskui mane? — tarė ji. — Ko nori?
— Noriu surasti;^. — Vaikinukas atsistojo. — Jo ledi. Tu jos ieškai. Brela man pasakė. Ji — jo žmona. Ne Brela, ledi Sansa. Pamaniau, jei ją rasiu… — Staiga jo veidą iškreipė sielvartas. — Aš jo ginklanešys, — pakartojo Podrikas, o jo veidu žliaugė lietaus vanduo, — bet jis man e paliko.
Sansa
Kadaise, kai ji dar buvo maža mergaitė, į Vinterfelą užklydo keliaujantis dainius ir pusę metų pas juos viešėjo. Jis buvo senas žmogus žilais plaukais ir vėjo nugairintais skruostais, bet dainavo apie riterius, klajones, gražuoles ledi, ir kai dainius susiruošė juos palikti, Sansa graudžiai verkdama maldavo tėvo jo neišleisti.
— Tas žmogus po tris kartus sudainavo mums visas dainas, kurias mokėjo, — švelniai atsakė dukteriai lordas Edardas. — Negaliu laikyti dainiaus pilyje prieš jo valią. Bet nereikia verkti. Pažadu, kad atkeliaus ir kitų dainių.
Tačiau daugiau nei metus joks kitas dainius į pilį neužsuko. Sansa meldėsi Septynetui jų septoje ir seniesiems širdamedžio dievams prašydama grąžinti senąjį dainių arba, dar geriau, atsiųsti kitą, jauną ir gražų. Dievai į jos maldas neatsiliepė ir Vinterfelo menėse viešpatavo tyla.
Bet tuomet ji buvo maža paika mergaitė. O dabar Sansa jau buvo trylikos metų ir kraujavusi mergina. Visos jos naktys buvo kupinos dainų ir dieną ji melsdavo dievų tylos.
Jei Lizdas būtų buvęs pastatytas kaip ir visos kitos pilys, myriop pasmerkto vaikino dainas būtų girdėjusios tik žiurkės ir požeminio kalėjimo sargai. Požemio sienos buvo storos ir nuslopindavo tiek dainas, tiek klyksmus. Tačiau viena dangaus celių siena buvo visiškai atvira, tad kiekvienas mirtininko sugrotas akordas aidu atsimušdavo į akmeninius Milžino Ieties pečius. O jau dainos, kurias jis rinkosi… Jis dainavo apie Drakonų Šokį, apie Džonkvilę ir jos juokdarį, apie Dženę iš Senųjų Akmenų ir apie Laumžirgių princą. Traukė dainas apie išdavystes, baisiausius nužudymus, apie pakartus žmones ir kruviną kerštą; dainavo apie sielvartą ir liūdesį.
Nesvarbu, į kurią pilies menę ėjo, Sansa negalėjo išvengti muzikos. Ši sklido aukštyn vingiuotais bokšto laiptais, užklupdavo ją nuogą, besimaudančią kubile, temstant drauge vakarieniaudavo ir įsibraudavo į jos miegamąjį, nors Sansa stropiai užverdavo langines. Tos dainos aidėjo šaltame ore ir, kaip ir nuo to šalto oro, nuo tų dainų ją krėtė šiurpas. Nors nuo tos dienos, kai ledi Lisa nukrito, Lizde daugiau nesnigo, naktys buvo nemaloniai šaltos.
Dainiaus balsas buvo stiprus ir gražus. Sansa pagalvojo, kad dabar jis dainuoja geriau nei anksčiau, jo balsas atrodė sodresnis, persmelktas kančios, baimės ir ilgesio. Ir niekaip nesuprato, kodėl dievai davė tokį puikų balsą niekšui. Jei Petiras nebūtų atsiuntęs sero Lotoro manęs saugoti, Pirštuose Mariljonas būtų paėmęs mane jėga, priminė sau Sansa. O kai teta Lisa mėgino mane nužudyti, jis grojo, kad niekas neišgirstų mano šauksmų.
Bet dėl to klausytis dainų nebuvo lengviau.
— Prašau, — maldavo ji lordo Petiro, — gal gali liepti jam liautis?
— Daviau tam vaikinui žodį, mieloji. — Petiras Beilišas, Harenholo lordas, Aukštasis Trišakio lordas ir Lizdo bei Arino Slėnio lordas Gynėjas, pakėlė akis nuo rašomo laiško. Nuo tada, kai nukrito ledi Lisa, jis parašė šimtus laiškų. Sansa matė, kaip į paukštides grįžta ir vėl išskrenda varnai. — Jau geriau kęsiu jo dainas, nei klausysiuos verkšlenimo.
Taip, geriau, kai jis dainuoja, bet…
— Ar jam būtina visą naktį groti, milorde? Lordas Robertas negali užmigti. Jis verkia…