— …gedėdamas motinos. Nieko nepadarysi, ta moteris mirusi. — Petiras gūžtelėjo. — Laukti liko nebeilgai. Rytoj pas mus užkops lordas Nestoras.
Sansa jau kartą buvo sutikusi lordą Nestorą Roisą ir tai nutiko po Petiro ir jos tetos vestuvių. Roisas buvo Mėnulio Vartų — didelės pilies, dunksančios kalno papėdėje ir saugančios laiptus į Lizdą, — Sergėtojas. Prieš kopdami įkalnėn, vestuvininkai pas jį pernakvojo. Lordas Nestoras žvilgtelėjo į Šansą vos kartą, bet vien pagalvojus, kad jis čia ateis, ją apimdavo siaubas. Mat jis taip pat buvo ir vyriausiasis Slėnio valdytojas, ištikimas Jono Arino ir ledi Lisos vasalas.
— Juk jis ne… juk neleisi lordui Nestorui susitikti su Mariljonu, ar ne?
Matyt, Sansos veide šmėstelėjo siaubas, nes Petiras padėjo plunksną.
— Priešingai. Man derėtų primygtinai reikalauti to susitikimo. — Petiras jai pamojo, kviesdamas sėstis šalia. — Mudu su Mariljonu kai ką sutarėme. Mordas tikrai moka įtikinti. Ir jei dainius mus nuvils užtraukęs mums nepatinkančią dainą, nieko baisaus: mudviem tiesiog reikės pareikšti, kad jis meluoja. Kaip manai, kuo lordas Nestoras patikės?
— Gal mumis? — Gaila, bet Sansa nebuvo tuo visiškai tikra.
— Žinoma. Mūsų melas jam bus naudingas.
Saulėtoje menėje buvo šilta, linksmai spragsėjo židinio ugnis, bet Sansa vis tiek drebėjo.
— Taip, bet… O kas, jei…
— Kas, jei garbė lordui Nestorui svarbesnė už naudą? — Petiras ją apkabino. — Kas, jei jis trokšta tiesos ir teisingumo už savo nužudytą ledi? — Jis šyptelėjo. — Pažįstu lordą Nestorą, mieloji. Ar gali įsivaizduoti, kad leisčiau jam skriausti savo dukterį?
Nesu tavo duktė, pagalvojo Sansa. Aš — Sansa Stark, lordo Edardo ir ledi Ketlinos duktė, mano gyslomis teka Vinterfelo kraujas. Tačiau garsiai ji šių žodžių neištarė. Jei ne Petiras Beilišas, tai ji, o ne Lisa Arin būtų per šaltą žydrą dangų smigusi žemyn šešis šimtus pėdų, ištiškusi į akmenis ir žuvusi. Jis toks narsus. Sansa pavydėjo Petimi drąsos. Ji tenorėjo vėl šmurkštelėti į lovą, palįsti po antklode ir miegoti, miegoti… Žuvus Lisai Arin ji dar nė karto neišmiegojo visą naktį.
— Ar negalėtum pasakyti lordui Nestorui, kad aš… negaluoju arba…
— Jis norės išgirsti tavo liudijimą apie Lisos žūtį.
— Milorde, o jei… jei Mariljonas papasakos, kas iš tiesų…
— Nori pasakyti, jei jis meluos?
— Meluos? Na taip… jei meluos, jei mudviejų pasakojimai skirsis, o lordas Nestoras pažvelgs man į akis ir pamatys, kokia aš išsigandusi…
— Akyse atsispindintis lašelis baimės bus visiškai suprantamas, Eleina. Juk matei siaubingą dalyką. Nestoras tikrai liks sujaudintas. — Petiras atidžiai pažvelgė jai į akis, tarsi būtų matęs jas pirmą kartą. — Tavo akys kaip motinos. Žvilgsnis nuoširdus ir nekaltas. Jos žydros kaip saulės nutvieksta jūra. Kai būsi truputį vyresnė, daugybė vyrų tose akyse nuskęs.
Sansa nesumojo, ką atsakyti.
— Tau tik reikia lordui Nestorui pakartoti tą pačią istoriją, kurią papasakojai lordui Robertui, — pridūrė Petiras.
Robertas — tik mažas ligotas berniukas, pagalvojo ji, o lordas Nestoras — suaugęs vyras, be to, griežtas ir įtarus. Robertas nebuvo stiprus vaikas ir jį reikėjo saugoti net nuo tiesos. „Kai kada meluojama iš meilės“, — patikino ją Petiras. Ir dabar Sansa jam tai priminė.
— Robertui melavome norėdami Jį apsaugoti, — tarė ji.
— O šį kartą pameluosime, kad apsisaugotume patys. Kitaip iš Lizdo mudviem teks išeiti pro tas pačias duris, pro kurias iškeliavo Lisa. — Petiras vėl pasiėmė plunksną. — Turime pavaišinti jį melu ir Arboro auksiniu, o jis viską nuris ir paprašys dar, pamatysi.
Jis ir man nuolat meluoja, suvokė Sansa. Tačiau tas melas guodė ir ji nemanė, kad Petiras linki jai bloga. Melas nėra toks blogas, jei meluojama norint gero. Jei tik ji būtų tuo melu tikėjusi…
Tai, ką prieš nukrisdama pasakė teta, vis dar nedavė Šansai ramybės.
— Kliedesiai, — įvardijo tas kalbas Petiras. — Mano žmona buvo pamišusi, pati matei.
Ir Sansa tikrai tai matė. Aš tik stačiau sniego pilį, o ji už tai norėjo išstumti mane pro Mėnulio duris. Petiras mane išgelbėjo. Jis labai mylėjo mano motiną ir…
Ir ją? Argi Sansa galėjo tuo abejoti? Juk Petiras ją išgelbėjo.
Jis išgelbėjo Eleiną, savo dukterį, pakuždėjo jai vidinis balsas. Bet ji buvo ir Sansa… o kartais jai rodės, kad ir lordas Gynėjas tarsi su dviem veidais. Jis buvo ir Petiras, jos gynėjas, malonus, sąmojingas ir švelnus, bet… ir Mažasis Pirštas — lordas, kurį ji pažinojo Karaliaus Uoste ir kuris, klastingai šypsodamasis ir glostydamas barzdą, kažką šnabždėjo karalienei Sersėjai. Ir Mažasis Pirštas nebuvo Sansos draugas. Kai Džofas ją sumušė, pagalbos ir sulaukė iš Kipšo, o ne iš Mažojo Piršto. Kai minia ketino ją išprievartauti, Skalikas, o ne Mažasis Pirštas ant rankų nunešė ją ten, kur saugu. Kai Lanisteriai prieš jos valią ištekino ją už Tiriono, ją guodė Garlanas Narsusis, ne Mažasis Pirštas.
Bet padėjo man pabėgti. Tai jis padarė. Maniau, tai sero Dontoso, mano vargšo seno girto Floriano, nuopelnas, tačiau iš tiesų viską surengė Petiras. Mažasis Pirštas tebuvo kaukė, kurią jis buvo priverstas dėvėti. Tik kartais Šansai būdavo sunku atskirti, kur dar žmogus, o kur jau jo kaukė. Mažasis Pirštas ir lordas Petiras atrodė tokie panašūs… Galbūt Sansa būtų sprukusį nuo jų abiejų, tik neturėjo kur eiti. Vinterfelas buvo sudegintas ir apleistas, Branas ir Rikonas — mirę ir seniai atšalę. Robas ir jų ledi motina buvo išduoti ir nužudyti Dvyniuose; Tirionas nukirsdintas už karaliaus Džofrio nužudymą, o jei ji kada nors grįžtų į Karaliaus Uostą, karalienė tikrai lieptų nukirsti galvą ir jai. Teta, pas kurią Sansa tikėjosi rasti prieglobstį, užuot jį suteikusi, mėgino ją nužudyti. Jos dėdė Edmuras buvo Frėjų belaisvis, o dėdės tėvo brolis Juodoji Žuvis — apsiaustas Riverane. Neturiu kur eiti, liūdnai pagalvojo Sansa, neturiu nė vieno tikro draugo, tik Petirą.
Tą naktį pasmerktasis myriop padainavo „Dieną, kai jie pakorė Juodąjį Robiną“, „Motinos ašaras“ ir „Kastamero lietų“. Tada valandėlę nutilo, bet, vos tik Sansa ėmė migdytis, užgrojo vėl. Padainavo „Šešis sielvartus“, „Nukritusius lapus“ ir „Alisaną“. Tokios liūdnos dainos, dingtelėjo Šansai. Vos užsimerkusi pamatydavo jį dangaus celėje, susigūžusį, besislepiantį kampe nuo šalto juodo dangaus, susisupusį į kailius ir švelniai priglaudusį prie krūtinės arfą. Neturėčiau jo gailėti, tarė ji sau. Jis buvo tuščiagarbis, žiaurus ir netrukus mirs. Šansą negalėjo jo išgelbėti. Ir kodėl būtų turėjusi tai daryti? Mariljonas mėgino ją išprievartauti ir Petiras ne vieną, o du kartus išgelbėjo jai gyvybę. Kartais meluoti neišvengiama. Karaliaus Uoste ji tik melu ir buvo gyva. Jei nebūtų melavusi Džofriui, karaliaus sargyba būtų ją kaip reikiant prilupusi.
Padainavęs „Alisaną“, Mariljonas vėl nutilo ir leido Šansai valandėlę pailsėti. Bet kai pro langines ėmė skverbtis pirmieji tekančios saulės spinduliai, ji išgirdo iš apačios sklindančią tylią „Ūkanoto ryto“ melodiją ir kaipmat nubudo. Iš tiesų šią dainą labiau tiko dainuoti moteriai, mat tai buvo rauda motinos, rypuojančios rytą po siaubingo mūšio, tarp žuvusių ieškančios vienintelio savo sūnaus. Motina rauda sielvartaudama dėl savo žuvusio sūnaus, pagalvojo Sansa, o Mariljonas — dėl savo pirštų ir akių. Žodžiai skriejo tamsoje nelyginant strėlės ir ją žeidė.