Sansa užsidengė ausis žąsų pūkų pagalve, kad negirdėtų tęsinio, bet nieko gero tai nedavė. Išaušo rytas, ji pabudo, o lordas Nestoras Roisas jau kopė į kalną.
Lizdą vyriausiasis valdytojas ir jo svita pasiekė vėlyvą popietę, palikę sau už nugaros auksu ir raudoniu spindintį slėnį ir kylantį vėją. Jis drauge atsivedė savo sūnų, serą Albarą, gerą dešimtį riterių ir dvidešimt kovos meistrų. Tiek daug svetimų žmonių. Sansa žvelgė jiems į veidus nerimaudama ir svarstydama, ar jie draugai, ar priešai.
Petiras svečius pasitiko vilkėdamas juodą aksominį švarką pilkomis, prie vilnonių kelnių derančiomis rankovėmis, šiek tiek temdančiomis pilkai žalių jo akių žvilgsnį. Šalia jo stovėjo meisteris Koulmanas, ant ilgo lieso kaklo pasikabinęs iš įvairaus metalo sunertą grandinę. Nors iš jųdviejų meisteris buvo gerokai aukštesnis, vis dėlto visų dėmesį traukė lordas Gynėjas. Rodos, šiandien jis nebuvo linkęs dalyti šypsenų. Jis rimtai išklausė Roisą, pristačiusį jį atlydėjusius riterius, o tada tarė:
— Sveiki atvykę, milordai. Žinoma, mūsų meisterį Koulmaną pažįstate. Lorde Nestorai, tikriausiai prisimeni Eleiną, mano nesantuokinę dukterį?
— Žinoma.
Lordas Nestoras Roisas buvo pagyvenęs, plinkantis vyras storu ir trumpu kaklu, plačia krūtine, šiek tiek pražilusia barzda ir rūsčiu žvilgsniu. Pasisveikindamas jis linktelėjo net pusę colio.
Sansa padarė reveransą baimindamasi praverti burną, kad neleptelėtų ko nors nederama. Petiras padėjo jai atsistoti.
— Mieloji, būk gera, atvesk lordą Robertą į aukštąją menę priimti svečių.
— Gerai, tėve, — spigiai, įsitempusi tarė ji. Tai melagės balsas, pagalvojo skubėdama laiptais, o paskui galerija, vedančia į Mėnulio bokštą. Kaltininkės balsas.
Kai Sansa įžengė į Roberto Arino kambarį, Gretčelė ir Madė kaip tik padėjo jam mautis kelnes. Lizdo lordas ir vėl verkė. Jo akys buvo raudonos ir užputusios, blakstienos sulipusios, nosis patinusi ir bėganti. Po viena šnerve blizgėjo išdrykęs snarglys, o į apatinę lūpą Robertas buvo įsikandęs, tad ji kraujavo. Lordas Nestoras neturi jo tokio pamatytu labai nusiminusi pagalvojo Sansa.
— Gretčele, atnešk praustuvę. — Paėmusi berniuką už rankos, Sansa nusitempė jį prie lovos. — Ar mano mielasis Robinas šiąnakt gerai miegojo?
— Ne, — šniurkštelėjo jis. — Aš nė akių nesudėjau, Eleina. Jis vėl dainavo, o mano kambario durys buvo užrakintos. Šaukiau, kad tarnai mane išleistų, bet nė vienas neatėjo. Kažkas uždarė mane kambaryje.
— Tai nedorėliai tarnai… — Suvilgiusi minkštą skudurėlį šiltame vandenyje, Sansa švelniai, labai švelniai ėmė prausti berniukui veidą. Mat jei prausdavai Robertą pernelyg šiurkščiai, jis imdavo drebėti. Berniukas buvo paliegęs ir labai jau mažas. Robertui buvo aštuoneri, bet Sansa buvo mačiusi už jį didesnių penkiamečių.
Robertui ėmė drebėti lūpa.
— Norėjau ateiti pas tave ir miegoti kartu.
Žinau, kad norėjai. Kol jo motina dar nebuvo ištekėjusi už lordo Petiro, mielasis Robinas buvo pratęs įslinkti pas ją į lovą. Ledi Lisai žuvus, jis ėmė klaidžioti po Lizdą ieškodamas kitų lovų. Ir jam labiausiai patiko Sansos lova, todėl… vakar vakare ji paprašė sero Lotoro Bruno užrakinti duris. Jei berniukas būtų tik miegojęs, ji nebūtų prieštaravusi, bet jis vis mėgino nosimi braukyti jai krūtis, be to, kai Robertui užeidavo drebulys, jis dažniausiai prišlapindavo patalus.
— Iš Vartų su tavimi pasimatyti atvyko lordas Nestoras Roisas. — Sansa nušluostė Robertui nosį.
— Bet aš nenoriu jo matyti, — tarė berniukas. — Noriu klausytis istorijos apie Sparnuotą Riterį.
— Vėliau, — pažadėjo Sansa. — Iš pradžių turi susitikti su lordu Nestoru.
— Lordas Nestoras turi apgamą, — muistydamasis pareiškė jis. Vyrų su apgamais Robertas bijojo. — Mama sakė, kad jis labai baisus.
— Mano vargšas mielasis Robinai… — Sansa ant viršugalvio sušukavo jam plaukus. — Žinau, kad tau jos trūksta. Ir lordas Petiras jos ilgisi. Jis ledi Lisą mylėjo ne mažiau už tave.
Tai buvo melas, bet… šventas melas. Vienintelė moteris, kurią Petiras kada nors mylėjo, buvo nužudytoji Sansos motina. Jis pats tai prisipažino ledi Lisai, prieš išstumdamas ją pro Mėnulio duris. Ji buvo pamišusi ir pavojinga. Nužudė savo lordą vyrą ir būtų nužudžiusi mane, jei Petiras nebūtų atėjęs ir mane išgelbėjęs.
Tačiau Robertui nereikėjo to žinoti. Jis tebuvo mažas ligotas berniukas, kuris mylėjo savo mamą.
— Štai, — tarė Sansa, — dabar atrodai kaip tikras lordas. Made, atnešk jo apsiaustą.
Apsiaustas buvo išaustas iš ėriuko vilnos, švelnus ir šiltas, žydras kaip dangaus mėlynė, išryškinantis gelsvai rusvą jo tunikos spalvą. Apgobusi juo Robertui pečius, Sansa susegė drabužį sidabrine pusmėnulio sege ir paėmė berniuką už rankos. Bent kartą Robertas ėjo nesiožiuodamas.
Nukritus ledi Lisai, aukštoji menė buvo uždaryta, ir kai Sansa vėl įkėlė ten koją, ją nukrėtė šiurpas. Menė buvo ilga ir, Sansos nuomone, prabangi ir graži, bet jai čia vis tiek nepatiko. Net ir geriausiais laikais ji buvo blanki ir šalta. Laibos kolonos atrodė lyg pirštų griaučiai, o mėlynos gyslelės baltame marmure priminė gyslas ant senės kojų. Nors sienose buvo įmūryta penkiasdešimt sidabrinių laikiklių, liepsnojo tik apie dešimt deglų, tad ant grindų driekėsi šešėliai ir telkėsi kiekviename kampelyje. Einant marmuru, jų žingsniai aidėjo, be to, Sansa girdėjo Mėnulio duris klebenantį vėją. Nereikia į tas duris žiūrėti, tarė ji sau, kitaip imsiu tirtėti baisiau už Robertą.
Madės padedama, ji pasodino Robertą į burtmedžio sostą, ant krūvos pagalvių, ir pranešė, kad jo šviesybė priims svečius. Kitame menės gale du žydrais apsiaustais vilkintys sargybiniai atvėrė duris ir Petiras atlydėjo juos ilgu mėlynu kilimu, patiestu tarp baltų kaip kaulai kolonų eilių.
Berniukas pasveikino lordą Nestorą nedrąsiai ištaręs kelis malonius žodžius, bet neužsiminęs apie jo apgamą. Kai vyriausiasis valdytojas pasiteiravo lordo apie jo motiną, Robertui ėmė virpėti rankos.
— Mariljonas nuskriaudė mano motiną. Išstūmė ją pro Mėnulio duris.
— Ar tavo šviesybė matė, kaip tai nutiko? — paklausė seras Marvinas Belmoras, išstypęs rudaplaukis riteris, tarnavęs Lisos sargybos kapitonu, kol Petiras į jo vietą nepaskyrė sero Lotoro Bruno.
— Eleina matė, — tarė berniukas. — Ir mano lordas įtėvis.
Lordas Nestoras pažvelgė į ją. Ir seras Albaras, ir seras Marvinas, ir meisteris Koulmanas — visi žiūrėjo į ją. Ji buvo mano teta, bet norėjo mane nužudytu pagalvojo Sansa. Atitempė mane prie Mėnulio durų ir mėgino išstumti pro jas. Niekada nenorėjau to bučinio, aš tik stačiau sniego pilį. Sansa rankomis apsiglėbė šonus, kad neimtų tirtėti.
— Atleiskite jai, milordai, — tyliai prabilo Petiras Beilišas. — Apie tą dieną ji vis dar sapnuoja košmarus. Tad nenuostabu, kad jai sunku apie tai kalbėti. — Petiras priėjo jai už nugaros ir švelniai uždėjo rankas ant pečių. — Žinau, kaip tau sunku, Eleina, bet mūsų draugai turi išgirsti tiesą.