— Taip. — Jos gerklė buvo tokia išdžiūvusi ir įsitempusi, kad skaudėjo tariant kiekvieną žodį. — Mačiau… Buvau su ledi Lisa, kai… — Jos skruostu nuriedėjo ašara. Gerai, ašara — labai gerai. — …kai Mariljonas… ją nustūmė.
Ir ji dar kartą pakartojo tą patį, pati beveik negirdėdama savo žodžių.
Šansai įpusėjus pasakojimą, Robertas pravirko, o pagalvės, ant kurių jis sėdėjo, pavojingai pasislinko.
— Jis nužudė mano motinų. Noriu, kad jis skristų! — Robertui ėmė smarkiau drebėti pirštai, be to, dabar tirtėjo ir rankos. Berniuko galva pradėjo trūkčioti, ėmė kalenti dantys. — Skristų! — suklykė jis. — Skristų, skristų!
Dabar jis nevalingai mostagavo rankomis ir kojomis. Lotoras Brunas kaip tik laiku žengė prie pakylos ir sugavo Robertą, krentantį nuo sosto. Vos per žingsnį nuo Bruno stovėjo meisteris Koulmanas, tik jis nieko negalėjo padaryti.
Bejėgė, kaip ir visi kiti, Sansa tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į Robertą, krečiamą drebulio priepuolio. Viena koja berniukas įspyrė serui Lotarui į veidą. Brunas nusikeikė, bet nelaimėlio nepaleido, o šis, tampomas traukulių, spardėsi, mosavo rankomis ir apsišlapino. Atvykėliai nepratarė nė žodžio; lordas Nestoras tokių priepuolių buvo matęs ir anksčiau. Praėjo nemažai laiko, kol Roberto spazmai ėmė silpti, ir šį kartą laukti, rodos, teko ilgiau. Kai viskas baigėsi, mažasis lordas buvo toks išsekęs, kad nepastovėjo ant kojų.
— Geriau nuneškite lordą į lovą ir nuleiskite jam kraują, — tarė lordas Petiras.
Paėmęs ant rankų, Brunas išnešė berniuką iš menės. Meisteris Koulmanas raukydamasis nusekė iš paskos.
Nutilus jų žingsniams, aukštojoje Lizdo menėje įsiviešpatavo tyla. Sansa girdėjo lauke ūžaujant vėją ir klebenant Mėnulio duris. Ji buvo labai sušalusi ir pavargusi. Ar teks pasakoti tą istoriją nuo pradžių? — svarstė ji.
Bet, matyt, ji viską papasakojo įtikinamai. Lordas Nestoras krenkštelėjo.
— Tas dainius nepatiko man nuo pat pirmos dienos, — burbtelėjo jis. — Raginau ledi Lisą jį išsiųsti. Daug kartų raginau.
— Tu visada teisingai jai patardavai, milorde, — linktelėjo Petiras.
— Bet ji manęs neklausė, — pasiskundė Roisas. — Nenoriai manęs išklausydavo ir nekreipdavo dėmesio.
— Miledi šiam pasauliui buvo pernelyg patikli. — Petiras prabilo taip švelniai, jog Sansa būtų galėjusi patikėti, kad jis savo žmoną tikrai mylėjo. — Lisa niekada neįžvelgdavo žmonėse blogio, tik gėrį. Mariljonas dainavo žavingas dainas, ir ji klaidingai pamanė, kad vaikino ir prigimtis tokia.
— Jis vadino mus kiaulėmis, — įsiterpė seras Albaras Roisas. Tai buvo stačiokiškas plačiapetis riteris, švariai nusiskutęs smakrą, bet su vešliomis juodomis žandenomis, stirksančiomis jo gražaus veido pakraščiuose nelyginant gyvatvorė. Seras Albaras buvo lyg iš akies trauktas tėvas, tik jaunesnis. — Jis sudėjo dainą apie dvi kiaules, knisančias žemę kalno papėdėje ir ėdančias sakalo grobio liekanas. Tos kiaulės buvome mes, bet, kai jam apie tai pasakiau, dainius tik nusijuokė ir tarė: „Na jau, sere, tai tik dainelė apie kiaules…“
— Jis šaipėsi ir iš manęs, — tarė seras Marvinas Belmoras. — Jis mane praminė seru Bim Bam. Kai prisiekiau išplėšiąs jam liežuvį, tas dainius nukūrė pas ledi Lisą ir pasislėpė už jos sijonų.
— Jis dažnai taip elgdavosi, — pritarė lordas Nestoras. — Vaikinas buvo bailys, bet dėl ledi Lisos rodomo palankumo dar ir suįžūlėjo. Ji rengė jį kaip lordą, dovanodavo auksinius žiedus, atidavė mėnulio akmenų diržą.
— Ir net mėgstamiausią lordo Jono sakalą. — Ant riterio liemenės buvo matyti šešios baltos Vekslių žvakės. — Jo šviesybė tą paukštį mylėjo. Jam jį padovanojo karalius Robertas.
Petiras Beilišas atsiduso.
— Nederėjo jai taip elgtis, — sutiko jis, — ir aš padariau tam galą. Lisa sutiko jį išsiųsti. Dėl to tą dieną mano žmona ir susitiko su dainiumi aukštojoje menėje. Turėjau būti čia kartu su ja, bet nė nepagalvojau… jei nebūčiau primygtinai reikalavęs… tai aš ją nužudžiau…
Ne, pagalvojo Sansa, neturėtum to sakyti, neturėtum jiems to sakyti, ne. Tačiau Albaras Roisas tik papurtė galvą.
— Ne, milorde, nekaltink savęs, — pasakė jis.
— Tai buvo dainiaus darbas, — pritarė sūnui tėvas. — Atvesk jį, lorde Petirai. Pagaliau baikime šį nemalonų reikalą.
Aprimęs Petiras Beilišas tarė:
— Kaip pageidauji, milorde.
Atsisukęs į sargybinius, Petiras davė atitinkamus nurodymus ir šie iš kalėjimo atvedė dainių. Kartu su kaliniu atėjo ir dangaus celių sargas Mordas, baisus pažiūrėti vyras mažomis juodomis akimis ir rando subjaurotu veidu. Viena ausis ir dalis skruosto buvo nukirsta per kažkokį mūšį, bet dvidešimt stonų balkšvos mėsos tebebuvo likę. Sargas vilkėjo visai jam netinkančius drabužius, kurie dar ir bjauriai dvokė.
O Mariljonas, galima sakyti, atrodė elegantiškai. Kažkas buvo jį išmaudęs, apmovęs žydromis kelnėmis, apvilkęs dukslia balta tunika pūstomis rankovėmis, sujuosta sidabriniu ledi Lisos dovanotu diržu. Jis mūvėjo baltas šilkines pirštines, o baltas šilkinis raištis dengė jam akis, kad lordai nematytų, kas iš jų likę.
Dainiui už nugaros su bizūnu rankoje stovėjo Mordas. Kai kalėjimo sargas bakstelėjo bizūno kotu dainiui į šonkaulius, šis parklupo ant vieno kelio.
— Gerieji lordai, meldžiu jūsų atleidimo.
Lordas Nestoras piktai į jį dėbtelėjo.
— Prisipažįsti nusikaltęs?
— Jei turėčiau akis, verkčiau. — Dainiaus balsas, naktį buvęs toks stiprus ir tikras, dabar atrodė prislopęs ir trūkčiojantis. — Taip ją mylėjau, kad negalėjau pakelti minties, jog matysiu ją jo glėbyje ir lovoje. Prisiekiu, blogo savo mielajai ledi nenorėjau. Užšoviau duris, kad niekas mudviem netrukdytų, kol išpažinsiu savo aistrą, bet ledi Lisa buvo tokia šalta… kai pasakė, kad laukiasi lordo Petiro kūdikio, aš… aš visai pamečiau protą…
Dainiui kalbant, Sansa stebeilijosi į jo rankas. Storulė Madė dievagojosi, kad Mordas Mariljonui nukirto tris pirštus: abu mažylius ir kairės rankos bevardį. Dainiaus mažieji pirštai atrodė labiau sustirę nei kiti, bet dėl to, kad jis mūvėjo pirštines, sunku buvo ką nors tikrai pasakyti. Gal tai tik šnekos? Iš kur Madė gali tai žinoti?
— Lordas Petiras buvo toks kilnus, kad leido man pasilikti arfą, — pridūrė aklas dainius. — Arfą ir… liežuvį, kad… galėčiau dainuoti. Ledi Lisai mano dainos labai patiko…
— Išveskite šį padarą, o jei ne, aš pats jį nudėsiu, — burbtelėjo lordas Nestoras. — Man bjauru į jį žiūrėti.
— Mordai, nuvesk jį atgal į dangaus celę, — liepė Petiras.
— Klausau, milorde. — Mordas šiurkščiai stvėrė Mariljoną už pakarpos. — Kad man daugiau nė žodžio.
Mordui prabilus Sansa suglumusi pamatė, kad kalėjimo sargo dantys iš aukso. Jie žiūrėjo, kaip jis pusiau stumia, pusiau tempia dainių prie durų.
— Tas žmogus turi mirti, — kai jiedu išėjo, pareiškė seras Marvinas Belmoras. — Jis turi iškristi pro Mėnulio duris paskui ledi Lisą.
— Tik be liežuvio, — pridūrė seras Albaras Roisas. — Be to meluojančio ir pašaipaus liežuvio.
— Žinau, buvau jam pernelyg švelnus, — lyg ir atsiprašydamas tarė Petiras Beilišas. — Tiesą sakant, man jo gaila. Jis nužudė iš meilės.