— Ar iš meilės, ar iš neapykantos, — atrėžė Belmoras, — o vis tiek turi mirti.
— Ir kuo greičiau, — šiurkščiai pritarė lordas Nestoras. — Dangaus celėse dar niekas ilgai nekalėjo. Juos visus pašaukė žydras dangus.
— Gal ir taip, — sutiko Petiras Beilišas, — bet tik Mariljonas gali pasakyti, ar jis į tą šauksmą atsilieps. — Jis mostelėjo, ir sargybiniai atidarė duris menės gale. — Ponai, žinau, kad po ilgo kopimo jaučiatės nuvargę. Jums visiems paruošti kambariai, kuriuose galėsite pernakvoti, o žemutinėje menėje patiekta valgio ir vyno. Osveli, palydėk svečius ir pasirūpink, kad jiems nieko netrūktų. — Tada jis kreipėsi į Nestorą Roisą: — Milorde, ar neateitum pas mane į saulėtąją menę išgerti taurės vyno? Eleina, mieloji, tu mums jo papilstysi.
Saulėtosios menės židinyje jaukiai spragsėjo ugnis, o ant stalo stovėjo siaurakaklis ąsotis vyno. Arboro auksinio. Kol Petiras geležiniu žarstekliu badė židinyje degančias malkas, Sansa įpylė Nestorui Roisui taurę vyno.
Lordas Nestoras įsitaisė prie židinio.
— Tai dar ne viskas, — tarė jis Petirui, tarsi Sansos čia nė nebūtų. — Mano pusbrolis ketina pats iškvosti dainių.
— Bronzinis Jonas manimi nepasitiki. — Petiras stumtelėjo malką.
— Jis ketina atvykti su būriu savo vyrų. Be abejo, prie jo prisidės ir Simondas Templtonas. Bijau, kad ir ledi Veinvud…
— Ir lordas Belmoras, ir jaunasis lordas Hanteris, ir Hortonas Redfortas. Dar jie atsives Stipruolį Šerną Stouną, Toletus, Šetus, Koldvoterius ir kelis Korbrėjus.
— Esi puikiai informuotas. Kuriuos iš Korbrėjų? Tikriausiai ne lordą Lajonelį?
— Ne, jo brolį. Nežinia kodėl, bet seras Linas manęs nemėgsta.
— Linas Korbrėjus — pavojingas vyras, — pabrėžtinai ištarė lordas Nestoras. — Ką ketini daryti?
— Ką aš galiu padaryti? Tik maloniai sutikti, kai jie atvyks. — Petiras dar kartą pabaksnojo degančias malkas ir padėjo žarsteklį.
— Mano pusbrolis nori pašalinti tave iš lordo Gynėjo pareigų.
— Jei jau taip, negaliu jo sulaikyti. Mano įgulą sudaro dvidešimt vyrų. O lordas Roisas ir jo bičiuliai gali jų sutelkti dvidešimt tūkstančių. — Petiras priėjo prie ąžuolinės po langu pastatytos skrynios. — Bronzinis Jonas padarys tai, ką norės, — klaupdamasis pridūrė jis. Tada pakėlė skrynios dangtį, išėmė pergamento ritinėlį ir atnešė jį lordui Nestorui. — Milorde… Tai įrodymas, kaip labai miledi tave mylėjo.
Sansa matė, kaip Roisas išvyniojo pergamentą.
— Tai… labai netikėta, milorde.
Ji suglumo, pamačiusi ašaras lordo Nestoro akyse.
— Netikėta, bet pelnyta. Miledi tave vertino labiau už visus kitus vėliavininkus. Ji sakė, kad esi jos uola.
— Jos uola… — Lordas Nestoras nuraudo. — Ji taip sakė?
— Dažnai tai kartodavo. O štai, — Petiras mostelėjo į pergamentą, — ir jos žodžių įrodymas.
— Gera… gera tai žinoti. Man ne paslaptis, kad Jonas Arinas vertino mano tarnybą, bet ledi Lisa… ji atstūmė mane, atvykusį jai pirštis, tad baiminausi… — Lordas Nestoras suraukė kaktą. — Matau, kad ant pergamento yra Arino antspaudas, bet parašas…
— Lisa buvo nužudyta dar nespėjusi pasirašyti šio dokumento, todėl tai padariau aš, kaip lordas Gynėjas. Žinau, kad ji būtų to norėjusi.
— Suprantu. — Lordas Nestoras suvyniojo pergamentą. — Esi… pareigingas, milorde. Ir, žinoma, drąsus. Kai kas tokią dovaną gali pavadinti nederama ir apkaltinti tave, kad ją įteikei. Vartų riterio pareigos niekada nebuvo paveldimos. Vartus Arinai pastatė tais laikais, kai dar nešiojo Sakalų karūną ir valdė Slėnį kaip karaliai. Lizdas buvo jų vasaros rezidencija, o kai imdavo snigti, dvaras persikeldavo žemiau. Atsiras žmonių* kurie tvirtins, jog Vartai tokia pat karališka rezidencija kaip ir Lizdas.
— Jau tris šimtus metų Slėnyje nebuvo karaliaus, — priminė jam Petiras Beilišas.
— Pasirodė drakonai, — pritariamai linktelėjo lordas Nestoras. — Bet net ir po to Vartai išliko kaip Arinų pilis. Kol buvo gyvas jo tėvas, Vartų riteris buvo pats Jonas Arinas. Tėvui mirus, šią garbę jis suteikė savo broliui Roneliui, o dar vėliau — savo pusbroliui Deniui.
— Lordas Robertas brolių neturi, tik tolimų pusbrolių.
— Tai tiesa. — Lordas Nestoras tvirtai suspaudė pergamento ritinėlį. — Nesakau, kad nesitikėjau tokios dovanos. Kol lordas Jonas valdė karalystę kaip ranka, man teko už jį valdyti Slėnį. Dariau viską, ko jis iš manęs reikalavo, ir nieko sau neprašiau. Bet, dievai mato, aš to nusipelniau!
— Tai tiesa, — pritarė Petiras, — be to, lordas Robertas ramiau miegos žinodamas, kad tu, ištikimas draugas, visuomet būsi ten, jo kalno papėdėje. — Jis pakėlė taurę. — Taigi… siūlau tostą, milorde. Už Roisų, Mėnulio Vartų riterių giminę, dabar ir per amžius.
— Taip, dabar ir per amžius! — Jiedu skambiai susidaužė sidabrinėmis taurėmis.
Vėliau, gerokai vėliau, kai Arboro auksinio ąsotis jau buvo tuščias, lordas Nestoras išėjo ir grįžo pas savo riterius. Tuomet Sansa jau snaudė stovedama ir nenorėjo nieko daugiau, tik nušliaužti iki savo lovos, bet Petiras sučiupo ją už riešo.
— Matai, kokius stebuklus daro melas ir Arboro auksinis?
Ir kodėl Sansa pajuto, kad tuoj pravirks? Gerai, kad Nestoras Roisas buvo jų pusėje.
— Ar visa buvo vien melas?
— Ne, ne visa. Lisa dažnai vadindavo lordą Nestorą uola, tik nemanau, kad norėdama pasakyti jam komplimentą. Jo sūnų ji vadino kvailiu. Lisa žinojo, kad lordas Nestoras svajoja išlaikyti Vartus savo valdžioje ir iš tikrųjų juos valdyti, o ne tik būti vadinamas jų lordu, tačiau ji svajojo pagimdyti kitų sūnų ir pilį buvo numačiusi perleisti jaunesniajam Roberto broliui. — Jis atsistojo. — Ar supranti, kas čia įvyko, Eleina?
Sansa akimirką padvejojo.
— Atidavei lordui Nestorui Mėnulio Vartus, kad užsitikrintum jo paramą.
— Tikra tiesa, — patvirtino Petiras, — bet Roisas yra ir mūsų uola, o jis pernelyg išdidus ir įžeidus. Jei būčiau jo paprašęs pasakyti kainą, jis tai būtų palaikęs savo garbės įžeidimu ir pasipūtęs kaip rupūžė. O dabar… tas vyras nėra visiškai kvailas, tačiau melas, kurio prikalbėjau, jam mielesnis už tiesą. Jis nori tikėti, kad Lisa jį vertino labiau už kitus vėliavininkus. Šiaip ar taip, vienas iš tų kitų yra Bronzinis Jonas, o Nestoras puikiai supranta, kad yra menkesnės Roisų giminės atšakos palikuonis. Savo sūnui jis nori kai ko daugiau. Dėl savo vaikų garbingi vyrai padaro tokių dalykų, kurių dėl savęs tikrai nedarytų.
Sansa linktelėjo.
— Parašas… Galėjai duoti dokumentą pasirašyti ir užantspauduoti lordui Robertui, bet, užuot taip padaręs…
— …pasirašiau jį pats kaip lordas Gynėjas. Kodėl apie tai prabilai?
— Vadinasi… jei būtum nušalintas arba… arba žūtum…
— …lordo Nestoro teise valdyti Vartus būtų suabejota. Galiu tave patikinti, kad jis tai suprato. Esi labai protinga, nes tai įžvelgei. Iš savo dukters nieko kito ir nesitikėjau.
— Ačiū. — Įminusi šią mįslę Sansa pajuto ir keistą pasididžiavimą, ir… sumaištį. — Bet aš nesu tavo duktė. Iš tiesų nesu. Tai yra apsimetu esanti Eleina, bet juk žinai…
Mažasis Pirštas priglaudė smilių jai prie lūpų.
— Žinau, ką žinau, ir tu žinai, ką žinai. Apie kai kuriuos dalykus geriau neužsiminti, mieloji.
— Net kai liekame dviese?
— Ypač kai liekame dviese. Kitaip vieną gražią dieną į menę nepasibeldęs įžengs tarnas arba prie durų stovintis sargybinis atsitiktinai nugirs tai, ko jam nedera žinoti. Nori dar labiau susitepti krauju savo gražiąsias rankas, mieloji?