Šansai prieš akis iškilo miglos apgaubtas Mariljono veidas su baltu raiščiu ant akių. Jam už nugaros šmėstelėjo seras Dontosas su vis dar stirksančiomis arbaleto strėlėmis.
— Ne, — tarė Sansa, — prašau…
— Būčiau linkęs pasakyti, kad tai ne žaidimas, dukra, bet mes, žinoma, žaidžiame žaidimą. Sostų žaidimą.
Niekada neprašiau žaisti jokio žaidimo. Tas žaidimas buvo pernelyg pavojingas. Viena klaida ir man -galas.
— Osvelis… milorde, tą naktį, kai pasprukau iš Karaliaus Uosto, valtį irklavo Osvelis. Jis tikrai žino, kas aš.
— Jei jis turi bent pusę tiek smegenų, kiek avies spira, dėl jo gali nesijaudinti. Seras Lotoras taip pat žino tiesą. Bet Osvelis tarnauja man jau daug metų, o Brunas — tylenis iš prigimties. Ketlblekas už mane stebi Bruną, o Brunas — Ketlbleką. „Nepasitikėk niekuo“, — kartą patariau Edardui Starkui, o jis manęs nepaklausė. Esi Eleina ir turi visą laiką ja būti. — Petiras priglaudė du pirštus jai prie kairės krūties. — Net čia. Širdyje. Ar gali tai padaryti? Ar gali širdyje būti mano duktė?
— Aš… — Nežinau, milorde, vos neištarė ji, bet Petiras tikėjosi ne tokio atsakymo. Melas ir Arboro auksinis, pagalvojo ji. — Esu Eleina, tėve. Kas gi daugiau?
Lordas Mažasis Pirštas pabučiavo ją į skruostą.
— Paveldėjai mano protą ir Ketės grožį, tad visas pasaulis bus tau po kojomis, mieloji. O dabar eik į lovą.
Gretčelė jos miegamajame užkūrė židinį ir papurino pūkų patalus. Sansa nusirengė ir palindo po antklode. Šiąnakt jis nedainuos, mintyse ėmė maldauti jiy juk pilyje lordas Nestoras ir kiti riteriai. Jis nedrįs. Ir užsimerkė.
Naktį Sansa nubudo, mat į jos lovą šmurkštelėjo lordas Robertas. Pamiršau pasakyti Lotorui, kad vėl jį užrakintų, dingtelėjo jai. Bet jau nieko nebuvo galima padaryti, tad Sansa jį apkabino.
— Mielasis Robinai? Gali likti, tik žiūrėk, nespurdėk. Tiesiog užsimerk ir miegok, mažyti.
— Gerai. — Berniukas prislinko arčiau ir padėjo galvą jai tarp krūtų. — Eleina? Ar dabar tu — mano mama?
— Rodos, taip, — atsakė Sansa. Kilnus melas niekam negalėjo pakenkti.
Krakeno duktė
11 K enė aidėjo nuo girtų Hariu, — visi jie buvo tolimi pusbroliai, — keliaIVAmo triukšmo. Kiekvienas lordas už suolų, ant kurių sėdėjo jo vyrai, buvo iškabinęs savo vėliavą. Jų per mažai, pagalvojo Aša Greidžoj, žvelgdama iš balkono, aiškiai per mažai. Trys ketvirtadaliai suolų stovėjo tušti.
Kai jūroje pasirodė artėjantis „Juodasis vėjas“, Kvarks Mergelė būtent taip ir pasakė. Suskaičiavęs karo laivus, prišvartuotus jos dėdės pilies papėdėje, jis kietai sučiaupė lūpas.
— Jie neatvyko, — pareiškė jis, — bent jau jų neatvyko tiek, kiek reikia.
Ir jis neklydo, tik Aša negalėjo jam pritarti, juolab girdint savajai įgulai. Vyrų atsidavimu ji neabejojo, bet net geležiniai nenoriai aukoja savo gyvybes už iš anksto pasmerktą reikalą.
Ar tik tiek mažai turiu draugų? Tarp vėliavų ji matė sidabrinę Botlių žuvį, akmeninį Stountrių medį, juodą Volmarkų leviataną, Mirų kilpas. Ant visų kitų vėliavų puikavosi Hariu dalgiai. Boremundo dalgis buvo išpieštas šviesiai mėlyname fone, Hoto dalgį supo karo motyvais išmarginti apvadai, o Riteris savąjį buvo uždėjęs ant akį rėžiančio mėlyno fono, paimto iš savo motinos giminės. Net Zigfrydas Sidabraplaukis buvo sukryžiavęs du dalgius įstrižai perskeltame fone. Ir tik Hario lordo vėliavoje buvo matyti sidabrinis dalgis paprastame, juodame kaip naktis fone, kaip būdavo nuo neatmenamų laikų: Rodriko, vadinamo Skaitytoju, Dešimties Bokštų lordo, Hario iš Hariu giminės, jos mylimiausio dėdės…
Aukštasis lordo Rodriko krėslas buvo tuščias. Virš jo stirksojo du sukryžiuoti kaltinio sidabro dalgiai, tokie didžiuliai, kad su jais būtų buvę sunku darbuotis net milžinui, bet žemiau pūpsojo tik pagalvės. Ašos tai nestebino. Puota seniai baigėsi. Ant paskubomis sustatytų stalų buvo matyti tik kaulai ir taukuotos lėkštės. Pasilikę vyrai gėrė, o jos dėdė Rodrikas niekada nemėgo kivirčnių girtuoklių draugijos.
Ji kreipėsi į Tridantę — baisingai seną moterį, kuri buvo jos dėdės ūkvedė dar tais laikais, kai visi ją vadino Dvylikadante.
— Ar dėdė su savo knygomis?
— Žinoma, kurgi daugiau? — Ta moteris buvo tokia sena, jog septonas kartą pasakė, girdi, ji tikriausiai krūtimi žindė Senolę. Tai buvo dar tais laikais, kai salose buvo pakenčiamas Tikėjimas. Lordas Rodrikas Dešimtyje Bokštų turėjo septonų — ne dėl savo sielos, o dėl savo knygų. — Su knygomis ir Botliu. Jis irgi su tavo dėde.
Botlio vėliava kybojo menėje: sidabrašonių žuvų būrys šviesiai žaliame fone, nors tarp kitų ilglaivių Aša jo „Greitojo peleko“ nematė.
— Girdėjau, kad mano dėdė Varnaakis nuskandino senąjį Saveiną Botlį.
— Su tavo dėde — lordas Tristiferis Botlis.
Trisas… Aša pasvarstė, kažin, kas nutiko vyriausiam Saveino sūnui Harenui? Be abejo, netrukus sužinosiu. Ir ta žinia gali būti nemaloni. Tristiferio Botlio ji nematė nuo… ne, Ašai nederėjo apie tai galvoti.
— O kur mano motina?
— Lovoje, — atsakė Tridantė, — Našlės bokšte.
Na, žinoma, kurgi dar? Našlė, nuo kurios gavo pavadinimą šis bokštas, buvo jos teta. Per pirmąjį Beilono Greidžojaus sukilimą prie Gražiosios salos žuvus jos vyrui, ledi Gvinesė grįžo namo gedėti. „Pasiliksiu tik tol, kol atlėgs sielvartas, — kaip buvo pasakojama, pasakė ji broliui, — nors Dešimt Bokštų teisėtai priklauso man, nes esu septyneriais metais už tave vyresnė.“ Nuo to laiko praėjo daug metų, tačiau našlė tebegyveno pilyje sielvartaudama ir kartkartėmis burbtelėdama, jog pilis turėtų priklausyti jai. O dabar lordas Rodrikas po savo stogu turi antrą pusiau išprotėjusią našlę seserį, pagalvojo Aša. Nieko nuostabaus, kad jis ieško paguodos knygose.
Net dabar sunku buvo pasitikėti šia trapia, ligota ledi Eleinis, pergyvenusia savo vyrą, lordą Beiloną, kuris atrodė toks tvirtas ir stiprus. Kariauti Aša išplaukė sunkia širdimi, baimindamasi, kad motina gali numirti ir nesulaukti jos grįžtant. Ir nė karto nepagalvojo, jog gali žūti tėvas. Nuskendęs Dievas visiems mums krečia žiaurius pokštus, bet žmonės dar žiauresni. Staiga kilusi audra ir trūkusi virvė pasiuntė Beiloną Greidžojų myriop. Bent jau taip visi sako.
Paskutinį kartą Aša matė motiną sustojusi Dešimtyje Bokštų pasipildyti gėlo vandens atsargų, pakeliui į šiaurę, kur ji ketino pulti Gūdmiškį. Eleinis Hario niekada nebuvo gražuolė, apie kurias dainiai traukia dainas, bet dukteriai patiko ryžtingas, išraiškingų bruožų motinos veidas ir besijuokiančios akys. Ir vis dėlto pastarąjį kartą apsilankiusi pas motiną, Aša rado ledi Eleinis krėsle prie lango, apsiklojusią stirta kailių, besistebeilijančią į jūrą. Ar tai mano motina, ar tik jos šmėkla? — prisiminė pagalvojusi Aša, kai bučiavo ją į skruostą.
Jos motinos oda buvo plona kaip pergamentas, ilgi plaukai pražilę. Savigarbos likučius ji buvo išsaugojusi, galvą laikė išdidžiai iškėlusi, bet akys atrodė dulsvos, apsiblaususios, o apie Teoną paklausė virpančiomis lūpomis… Ar parplukdei mano berniuką?“ — pasiteiravo. Kai Teonas buvo paimtas Įkaitu ir nugabentas į Vinterfelą, jam buvo dešimt metų ir ledi Eleinis jis, rodės, visam laikui liko tokio amžiaus. „Teonas negalėjo parvykti, — turėjo paaiškinti motinai Aša. — Tėvas pasiuntė jį palei Akmenuotąjį krantą plėšikauti.“ Ledi Eleinis į tai nieko neatsakė. Tik lėtai linktelėjo, tačiau vis tiek aiškiai buvo matyti, kaip skaudžiai ją sužeidė dukters žodžiai.