O dabar privalau pasakyti, kad Teonas negyvas, ir dar kartą brūkštelėti durklo ašmenimis jai per širdį. į motinos širdį jau ir taip buvo suvaryti du durklai. Ant vienos geležtės buvo užrašyta „Rodrikas“, ant kitos — „Maronas“ ir abi jos kas naktį būdavo ne kartą žiauriai sukinėjamos. Pasimatysiu su ja rytoj, prisiekė sau Aša. Kelionė buvo ilga, varginanti ir dabar ji tiesiog negalėjo susitikti su motina.
— Turiu pasikalbėti su lordu Rodriku, — tarė ji Tridantei. — Ir pasirūpinti įgula, kai jie iškraus „Juodojo vėjo“ triumą. Vyrai atves įkaitų. Noriu, kad jie gautų šiltas lovas ir karšto maisto.
— Virtuvėje yra šaltos jautienos. O didelėje puodynėje — garstyčių iš Senmiesčio.
Prisiminusi tas garstyčias, senė nusišypsojo. Iš jos dantenų stirksojo vienas ilgas nurudęs dantis.
— To nepakaks. Kelionė buvo ilga ir sunki. Noriu, kad jie gautų pavalgyti ko nors karšto. — Aša užkišo nykštį už kniedėmis papuošto diržo, kuriuo buvo apsijuosusi klubus. — Ledi Glover ir vaikams neturi trūkti nei maisto, nei šilumos. Nuvesk juos į kokį nors bokštą, bet ne į požemį. Mažylis serga.
— Mažyliai dažnai serga. Dauguma miršta ir žmonės jų gaili. Paklausiu milordo, kur įkurdinti tuos vilkžmogius.
Aša nykščiu ir smiliumi suėmė senei nosį ir suspaudė.
— Darysi, kaip sakau. Ir jei tas kūdikis mirs, niekas dėl jo mirties nesigailės taip, kaip tu.
Tridantė klykdama pažadėjo klausyti, tuomet Aša paleido jai nosį ir nuėjo ieškoti dėdės.
Gera buvo vėl žingsniuoti per tas menes. Dešimtyje Bokštų, ne taip, kaip Paike, Aša visuomet jausdavosi kaip namuose. Ne viena, o dešimt viena prie kitos besiglaudžiančių pilių, pirmą kartą jas pamačiusi pagalvojo Aša. Ji prisiminė, kaip uždususi bėgdavo laiptais aukštyn arba žemyn, lėkdavo takais ir dengtais tiltais, žvejodavo prie Ilgosios Akmeninės krantinės, kaip dienas ir naktis leisdavo savo dėdės knygų lobyne. Šią pilį, naujausią visose salose, pastatė jo senelio senelis. Lordas Teomoras Harlas dar lopšyje prarado tris sūnus ir tvirtino, kad visa tai — dėl užtvinusių požemių, drėgnų akmenų ir senojo Harloholo, dvokiančio salietra. Dešimt Bokštų buvo erdvesnė, patogesnė, geresnėje vietoje iškilusi pilis, bet… lordas Teomoras buvo nepastovus žmogus ir tai būtų galėjusios patvirtinti visos jo žmonos. O žmonas jis turėjo šešias, skirtingas kaip ir dešimt jo pilies bokštų.
Iš dešimties bokštų storiausias buvo Knygų bokštas: aštuonkampis, sumūrytas iš didžiulių tašytų akmenų. Vingiuoti laiptai buvo iškirsti sienoje, iš lauko pusės. Aša vikriai užkopė į penktą aukštą, kuriame buvo jos dėdės skaitomasis kambarys. Tiesa, tokių kambarių, kuriuose jis neskaito, nėra. Be knygos rankose lordą Rodriką žmonės matydavo retai, — net išvietėje, ant „Jūros giesmės“ denio arba vykstant audiencijai. Aša dažnai matydavo jį skaitant savo aukštajame krėsle, po sidabriniais dalgiais. Jis išklausydavo ir išspręsdavo kiekvieną jam pateiktą bylą, paskelbdavo nuosprendį ir, kol sargybos kapitonas atvesdavo kitą prašytoją, truputį paskaitydavo.
Aša rado jį, užsikvempusį ant stalo prie lango, apsikrovusį pergamentų ritinėliais, ko gero, parašytais Valyrijoje dar prieš Pražūtį, ir sunkiomis knygomis su odiniais viršeliais bei bronziniais ir geležiniais apkaustais. Ten, kur jis sėdėjo, iš abiejų pusių degė storos ir ilgos kaip žmogaus dilbis vaško žvakės, įstatytos į išgraviruotas geležines žvakides. Lordas Rodrikas Harlas nebuvo nei nutukęs, nei liesas; nei aukštas, nei žemaūgis; nei bjaurus pažiūrėti, nei gražuolis. Jo akys ir plaukai buvo rudi, nors trumpa, tvarkingai pakirpta barzda, kuria taip didžiavosi, jau buvo pražilusi. Apskritai jis buvo paprastas žmogus, išsiskiriantis tik savo meile parašytiems žodžiams, kuri, daugumos geležinių nuomone, buvo visai nevyriška ir nesveika.
— Dėde… — Įėjusi Aša uždarė duris. — Ką taip skubiai reikėjo perskaityti, kad tu, pilies šeimininkas, palikai svečius vienus?
— Didžiojo meisterio Marvino „Prarastų knygų knygą“. — Jis pakėlė akis nuo puslapio ir atidžiai ją nužvelgė. — Hotas parvežė man ją iš Senmiesčio. Jis turi dukterį ir nori, kad ją vesčiau. — Lordas Rodrikas ilgu nagu pabarbeno į knygą. — Matai, kas čia parašyta? Marvinas tvirtina radęs tris puslapius „Pranašiškų ženklų ir stebuklų“ — regėjimų, prieš Valyrijos Pražūtį aprašytų netekėjusios Einaro Targarieno dukters. Ar Lani žino, kad tu čia?
— Kol kas ne. — „Lani“ buvo mažybinis Ašos motinos vardas ir ją taip vadino tik Skaitytojas. — Leisk jai ilsėtis. — Nukėlusi nuo kėdės krūvelę knygų, Aša pati ant jos atsisėdo. — Rodos, Tridantei iškrito dar du dantys. Ar dabar vadini ją Vienadante?
— Aš iš viso retai ją kaip nors vadinu. Ta moteris mane baugina. Kiek dabar valandų? — Lordas Rodrikas žvilgtelėjo pro langą, į mėnesienos apšviestą jūrą. — Jau sutemo? Nė nepastebėjau. Pavėlavai atvykti. Laukėme tavęs prieš kelias dienas.
— Pūtė nepalankus vėjas, be to, turėjau pasirūpinti belaisviais. Robeto Gloverio žmona ir vaikais. Mažiausias iš jų — dar žindomas kūdikis, o beplaukiant ledi Glover dingo pienas. Neturėjau kitos išeities, teko sustoti su „Juoduoju vėju“ prie Akmenuotojo kranto ir išsiųsti vyrus ieškoti žindyvės. Jie žindyvės nerado, tik ožką. Mergaitė nesveikuoja. Ar kaime yra kokia žindanti moteris? Mano planuose Gūdmiškis užima svarbią vietą.
— Teks pakeisti planus. Tu pavėlavai.
— Ir pavėlavau, ir esu alkana. — Ji ištiesė ilgas kojas po stalu ir pervertė kelis arčiausiai gulinčios knygos puslapius, kuriuose septonas pasakojo apie Meigoro Žiauriojo karą su Vargšais Bičiuliais. — Be to, dar ir ištroškusi. Būtų ne pro šalį gauti ragą alaus, dėde.
Lordas Rodrikas kietai sučiaupė lūpas.
— Juk žinai, kad bibliotekoje niekam neleidžiu nei valgyti, nei gerti. Knygos…
— …gali nukentėti, — nusijuokė Aša.
Jos dėdė susiraukė.
— Nori mane paerzinti?
— Ak, nesipiktink taip. Dar nesu sutikusi vyro, kurio nebūčiau paerzinusi, jau turėtum tai žinoti. Bet gana kalbėti apie mane. Kaip tu gyveni?
Jis gūžtelėjo.
— Neblogai. Man silpsta akys. Pasiunčiau žmogų į Myrą pargabenti didinamojo stiklo, kad būtų lengviau skaityti.
— O kaip sekasi mano tetai?
Lordas Rodrikas atsiduso.
— Ji vis dar septyneriais metais už mane vyresnė ir įsitikinusi, kad Dešimt Bokštų turi priklausyti jai. Gvinesė vis daugiau visko pamiršta, bet tai prisimena puikiai. Savo žuvusio vyro ji vis dar gedi taip skausmingai, kaip ir jo mirties dieną, nors ne visuomet prisimena jo vardą.
— Abejoju, ar ji išvis kada žinojo, kuo jis vardu. — Dunkstelėjusi viršelį, Aša užvertė septono knygą. — Ar mano tėvas buvo nužudytas?
— Tavo motina taip mano.
Buvo laikas, kai ji pati mielai būtų jį nužudžiusi, pagalvojo Aša.