— O kokia mano dėdės nuomonė?
— Beilonas nukrito ir užsimušė trūkus virvinio tilto virvei. Prasidėjo audra ir nuo kiekvieno vėjo gūsio tiltas siūbavo ir drebėjo. — Rodrikas gūžtelėjo. — Bent jau taip mums buvo pranešta. Pas tavo motiną atskrido meisterio Vendamiro siųstas varnas.
Išsitraukusi iš makštų durklą, Aša ėmė jo geležtės smaigaliu iš panagių valytis purvą.
— Trejus metus nesirodęs, Varnaakis grįžo tą pačią dieną, kai žuvo mano tėvas…
— Girdėjome, kad dieną po jo žūties. Kai žuvo Beilonas, „Tyla“ dar buvo jūroje, bent jau taip žmonės šneka. Ir vis dėlto sutinku, kad Euronas grįžo… tarkime, kaip tik laiku.
— Nepasakyčiau… — Staiga iš visų jėgų Aša smeigė durklą į medinį stalą. — Kur mano laivai? Apačioje suskaičiavau keturiasdešimt prišvartuotų ilglaivių, bet jų toli gražu nepakanka nuversti Varnaakiui nuo mano tėvo sosto.
— Kvietimus išsiunčiau. Tavo vardu, iš meilės tau ir tavo motinai. Hariu giminė susirinko. Stountriai ir Volmarkai taip pat. Atplaukė ir kai kurie iš Mirų….
— Visi jie — iš Hariu salos, vienos iš septynių. Menėje mačiau vieną vienintelę Botlių vėliavą iš Paiko. O kur laivai iš Soltklifo, Orkvudo, Vikų?
— Beiloras Blektaidas buvo atplaukęs iš Blektaido pasitarti su manimi, bet tuojau vėl išplaukė. — Lordas Rodrikas užvertė „Prarastų knygų knygą“. — Dabar jis jau Senajame Vike.
— Senajame Vike? — Aša baiminosi, jog dėdė dabar pasakys, kad jie visi išvyko į Paiką pareikšti pagarbos Varnaakiui. — Kodėl Senajame Vike?
— Maniau, būsi girdėjusi… Eironas Šlapiagalvis paskelbė karaliaus rinkimus.
Atlošusi galvą Aša nusikvatojo.
— Matyt, Nuskendęs Dievas sugrūdo dėdei Eironui išeinamojon dygliažuvę. Karaliaus rinkimai? Ar tai pokštas, ar jis rimtai?
— Šlapiagalvis nejuokavo nuo tos dienos, kai nuskendo. O kiti žyniai jo siūlymui pritarė. Aklasis Beronas Blektaidas, Triskart Skendęs Tarias… net Senasis Pilkasis Kiras paliko uolą, ant kurios buvo įsikūręs, ir visoje Hario saloje ėmė skelbti apie būsimus karaliaus rinkimus. Kol mudu čia kalbame, į Senąjį Viką renkasi kapitonai.
Aša buvo priblokšta.
— Ar Varnaakis sutiko dalyvauti šioje šventoje komedijoje ir paklusti tam, kas bus nutarta?
— Varnaakis savo ketinimų man nepasakoja. Nuo to laiko, kai kvietėsi mane į Paiką pareikšti jam pagarbos, apie Euroną daugiau nieko negirdėjau.
Karaliaus rinkimai. Tai bent naujiena, nors… tiesę sakant, tikra seniena.
— O dėdė Viktarionas? Kaip jam patiko Šlapiagalvio mintis?
— Viktarionui buvo pranešta apie tavo tėvo mirtį. Ir apie karaliaus rinkimus. Tuo aš neabejoju. Bet daugiau nieko negaliu pasakyti.
Geriau karaliaus rinkimai nei karas.
— Ko gero, išbučiuosiu Šlapiagalviui dvokiančias kojas ir ištraukysiu iš tarpupirščių dumblius. — Aša išlupo į stalą įsmigusį durklą ir įsikišo jį į makštis. — Prakeikti karaliaus rinkimai!
— Jie vyksta Senajame Vike, — patvirtino lordas Rodrikas. — Meldžiuosi, kad tik per juos nebūtų pralietas kraujas. Skaičiau Heirego „Geležinių istoriją“. Kai paskutinį kartą druskos karaliai ir uolų karaliai susitiko karaliaus rinkimuose, Uronas iš Orkmonto liepė savo kirviais ginkluotiems vyrams pulti ir Nagos šlaitai beregint pasruvo krauju. Po tos juodos dienos Pilkųjų Geležinių giminė, niekieno neišrinkta, valdė tūkstantį metų, kol įsiveržė andalai.
— Turėtum man paskolinti tą Heirego knygą, dėde.
Prieš keliaudama į Senąjį Viką, apie karaliaus rinkimus Aša norėjo sužinoti viską, kas tik įmanoma.
— Gali paskaityti ją čia. Knyga labai sena ir trapi. — Suraukęs kaktą, jis įdėmiai pažvelgė į dukterėčią. — Didysis meisteris Rignis kadaise rašė, jog istorija — tai ratas, nes žmogaus prigimtis iš esmės nesikeičia. Jis sako, jog įai, kas atsitiko kadaise, neišvengiamai nutiks ir vėl. Galvodamas apie Varnaakį, vis prisimenu tai. Šioms senoms ausims Eurono Greidžojaus šneka ateistai panaši į kadaise Urono Pilkojo Geležinio sakytus žodžius. Man nederėtų plaukti į Senąjį Viką. Tau — taip pat.
Aša šyptelėjo.
— Ir… praleisti pirmus karaliaus rinkimus, paskelbtus po… kada jie pastarąjį kartą buvo paskelbti, dėde?
— Jei tikėsime Heiregu, prieš keturis tūkstančius metų. Jei tikėsime meisterio Denestano „Klausimuose“ pateiktais argumentais, — prieš porą tūkstančių. Plaukti į Senąjį Viką nėra prasmės. Tie svaičiojimai apie karaliaus rinkimus tėra mūsų kraujyje glūdinti beprotybė. Kai tavo tėvas pirmą kartą sukilo, taip jam ir pasakiau, o dabar tai juolab yra tiesa. Mums reikia žemių, ne karūnų. Staniui Barateonui ir Taivinui Lanisteriui varžantis dėl Geležinio sosto, mums atsivėrė reta galimybė pasigerinti gyvenimo sąlygas. Paremkime vieną arba kitą pusę, padėkime su savo flotilėmis jai laimėti ir iš dėkingo karaliaus paprašykime žemių, kurių mums taip reikia.
— Kai sėdėsiu Jūros akmens soste, apie tai tikrai reikės pagalvoti, — tarė Aša.
Dėdė atsiduso.
— Aša, tau nepatiks tai išgirsti, bet tu nebūsi išrinkta. Geležinių dar nėra valdžiusi jokia moteris. Gvinesė iš tiesų septyneriais metais už mane vyresnė, bet, kai mirė tėvas, Dešimt Bokštų atiteko man. Tavęs laukia tokia pat dalia. Esi Beilono duktė, ne sūnus. Be to, turi tris dėdes.
— Keturis.
— Tris dėdes krakenus. Manęs neskaičiuok.
— Skaičiuoju. Kol turiu dėdę, kuriam priklauso Dešimt Bokštų, turiu Harlą.
Harlas nebuvo didžiausia iš Geležies salų, bet turtingiausia ir tankiausiai gyvenama, tad į lordo Rodriko galią nederėjo numoti ranka. Hario saloje Hariu giminė konkurentų neturėjo. Volmarkai ir Stountriai valdė saloje nemažus žemės plotus ir galėjo pasigirti savo giminėse turėję garsių kapitonų bei narsių kovotojų, bet net patys pasiučiausi pripažino dalgio viršenybę. Keningai ir Mirai, kadaise baisūs priešai, seniai buvo palaužti ir tapę vasalais.
— Mano pusbroliai prisiekė man ištikimybę ir kilus karui aš vadovaučiau jų kardams bei burėms. Tačiau per karaliaus rinkimus… — lordas Rodrikas papurtė galvą. — Po Nagos kaulais visi kapitonai lygūs. Neabejoju, jog vienas kitas gali riktelėti tavo vardą. Bet jų bus per mažai. O kai ims skambėti balsai, siūlantys Viktarioną arba Varnaakį, kai kas iš tų, kurie dabar geria mano menėje, gali prie jų prisidėti. Dar kartą sakau: neplauk į tą audrą. Tavo kova beviltiška.
— Jokia kova nėra beviltiška, kol ji nesibaigusi. Mano pretenzijos pagrįstos. Aš — Beilono kūnas ir kraujas.
— Tu tebesi užsispyrusi mergaitė. Pagalvok apie savo vargšę motiną. Be tavęs, Lani daugiau nieko neturi. Jei reikės, padegsiu „Juodąjį vėją“, kad tik tave sulaikyčiau.
— Šit kaip? Versi mane pulti į jūrą ir plaukti į Senąjį Viką?
— Plauksi ilgai, sušalsi ir tai — dėl karūnos, kurios vis tiek neišlaikysi. Tavo tėvas drąsos turėjo daugiau nei proto. Senoji Tvarka puikiai tiko saloms, kol jos buvo maža karalystė tarp daugybės kitų, bet po Eigono užkariavimo viskas pasikeitė. Beilonas nenorėjo matyti tai, kas buvo aišku kaip ant delno. Senoji Tvarka pražuvo drauge su Juoduoju Harenu ir jo sūnumis.
— Žinau. — Aša mylėjo tėvą, bet iliuzijomis savęs neapgaudinėjo. Kartais Beilonas tikrai būdavo tarsi aklas. Narsus vyras, bet prastas valdovas. — Ar tai reiškia, kad turime gyventi ir mirti kaip Geležinio sosto vergai? Jei už dešinio borto uolos, o uoste audra, išmintingas kapitonas renkasi trečią kelią.