— Pasakyk man, koks tas trečias kelias.
— Pasakysiu… karalienės rinkimuose. Dėde, ir kaip tau šovė į galvą juose nedalyvauti? Tai bus atgijusi istorija…
— Man patinka mirusi istorija. Mat ji rašoma rašalu, o gyvoji — krauju.
— Nori sulaukti žilos senatvės ir mirti lovoje kaip bailys?
— Žinoma. Bet pirma dar paskaitysiu. — Lordas Rodrikas priėjo prie lango. — Apie savo ledi motiną nė nepaklausei…
Tik todėl, kad bijojau.
— Kaip ji laikosi?
— Atgauna jėgas. Gali būti, kad visus mus pergyvens. Ir tikrai pergyvens tave, jei užsispirsi dalyvauti toje beprotybėje. Tavo motina valgo daugiau nei tuomet, kai čia atvyko, ir dažnai ramiai visą naktį išmiega.
— Gerai. — Kelerius paskutinius Paike praleistus metus ledi Eleinis negalėjo miegoti. Ji klaidžiodavo po menes pasišviesdama žvake ir ieškodama sūnų. „Maronai! — spigiai rėkdavo. — Rodrikai, kur tu?! Teonai, vaikeli, eikš pas mamą!“ Aša dažnai matydavo, kaip rytą meisteris traukia motinai iš kulnų rakštis, kai ji naktį siūbuojančiu lentiniu tiltu basa eidavo į Jūros bokštą. — Užeisiu pas ją rytą.
— Ji paklaus, ką girdėjai apie Teoną.
Apie Vinterfelo princą…
— Ką tu jai pasakei?
— Beveik nieko. Nėra ko sakyti. — Padvejojęs lordas Rodrikas paklausė: — Tu tikra, kad jis miręs?
— Dėl nieko nesu tikra.
— Lavoną radai?
— Radome daugybės lavonų liekanų. Prieš mus ten lankėsi vilkai… keturkojai vilkai, bet savo dvikojams giminaičiams pagarbos tikrai neparodė. Žuvusiųjų lavonai buvo ištampyti, apgraužti, kaulų čiulpai išlaižyti. Prisipažįstu, sunku buvo susigaudyti, kas ten įvyko. Atrodė, tarsi šiauriečiai būtų kovęsi vieni su kitais.
— Krankliai draskysis dėl mirusio žmogaus mėsos ir žudys vieni kitus dėl jo akių. — Lordas Rodrikas žvelgė į tyvuliuojančią jūrą, į bangas, mirguliuojančias mėnesienos šviesoje. — Turėjome vieną karalių, paskui penkis.
O dabar matau vien kranklius, besikivirčijančius dėl Vesteroso lavono. — Jis užkabino langines. — Neplauk į Senąjį Viką, Aša. Lik su motina. Bijau, kad nebeilgai ją turėsime.
Sėdėdama Aša krustelėjo.
— Mano motina augino mane taip, kad būčiau drąsi. Jei neplauksiu, paskui visą likusį gyvenimą svarstysiu, kas būtų nutikę, jei būčiau nuplaukusi.
— Jei plauksi, gali būti, kad per tau likusį gyvenimą nieko nespėsi apsvarstyti.
— Geriau nespėti nieko apsvarstyti, nei visą likusį gyvenimą dejuoti, kad Jūros akmens sostas teisėtai priklausė man. Aš ne Gvinesė.
Išgirdęs šiuos žodžius, Rodrikas susiraukė.
— Aša, mano augaloti ir tvirti sūnūs prie Gražiosios salos pašėrė krabus. Daugiau vesti neketinu. Pasilik ir aš paskirsiu tave Dešimties Bokštų įpėdine. Pasitenkink tuo.
— Dešimties Bokštų? — Gal ir pasitenkinčiau. — Tavo pusbroliams tai nepatiks. Riteriui, senajam Zigfrydui, Hotui Kupriui…
— Jie turi savo žemes ir pilis.
Tai tiesa. Drėgnas, griūvantis Harloholas priklausė senajam Zigfrydui Hariui Sidabraplaukiui; kuprotasis Hotas Harlas buvo įsikūręs Tviskančiame bokšte, ant stačios uolos, iškilusios virš vakarinės pakrantės. Riteris, seras Harasas Harlas, turėjo įkūręs dvarą Pilkajame Sode; Mėlynasis Boremundas valdė Haridano Kalvą. Tačiau visi jie buvo lordo Rodriko vasalai.
— Boremundas turi tris sūnus, Zigfrydas Sidabraplaukis — vaikaičių, o Hotas — ambicijų, — tarė Aša. — Jie visi nori tapti tavo įpėdiniais, net Zigfrydas. Jis, matyt, ketina gyventi amžinai.
— Man mirus Hario lordu taps Riteris, — pareiškė jos dėdė, — bet iš Pilkojo Sodo jis gali valdyti taip pat puikiai, kaip ir iš čia. Prisiek jam ištikimybę dėl šios pilies ir seras Harasas tave gins.
— Apsiginti galiu ir pati. Aš iš krakenų, dėde. Aša iš Greidžojų giminės. — Ji atsistojo. — Noriu savo tėvo krėslo, o ne tavojo. Tie tavo dalgiai atrodo pavojingi. Kuris nors galėtų nukristi ir nukirsti man galvą. Ne, aš sėdėsiu Jūros akmens soste.
— Vadinasi, esi tik dar viena varna, laidanti gerklę dėl dvėsenos. — Rodrikas vėl atsisėdo prie stalo. — Eik. Norėčiau grįžti prie didžiojo meisterio Marvino ir jo tyrinėjimų.
— Pranešk man, jei rastų dar vieną puslapį.
Jos dėdė, koks buvo, toks ir liko. Jis negalėjo pasikeisti. Ir vis dėlto, nesvarbu, ką jis kalba, į Senąjį Viką vis tiek plauks.
Dabar jos įgula jau turbūt valgo menėje. Aša suprato turinti prie jų prisidėti, papasakoti apie Senajame Vike šaukiamą susirinkimą ir paaiškinti, ką tas susirinkimas jiems reiškia. Jos vyrai mūru už ją stos, bet Ašai reikėjo ir kitų — savo pusbrolių Hariu, Volmarkų ir Stountrių. Juos turiu palenkti savo pusėn. Pergalė prie Gūdmiškio jai būtų buvusi labai naudinga, juolab kai jos vyrai būtų ėmę ja girtis, — o ji žinojo, kad taip būtų nutikę. Jos „Juodojo vėjo“ įgula keistai didžiavosi savo kapitonės žygdarbiais. Pusė iš jų mylėjo Asą kaip dukterį, kita pusė troško praskėsti jai kojas, bet visi būtų padėję už ją galvą. O ašuž juos, pagalvojo ji, nusileidusi laiptais ir petimi stumtelėjusi duris į mėnesienos apšviestą kiemą.
— Aša… — Iš šulinio metamo šešėlio kažkas žingtelėjo.
Jos ranka akimirksniu atsidūrė ant durklo rankenos, bet… netrukus tamsų pavidalą mėnesiena pavertė ruonenos apsiaustu vilkinčiu vyru. Dar viena šmėkla.
— Trisai… Maniau, rasiu tave menėje.
— Norėjau tave pamatyti.
— Kažin, kurią mano dalį? — Ji plačiai nusišypsojo. — Ką gi, štai stoviu prieš tave visiškai suaugusi. Žiūrėk, kiek tik nori.
— Moteris… — Jis žingtelėjo arčiau. — Ir tokia graži…
Nuo to laiko, kai matė jį pastarąjį kartą, Tristiferis Botlis pastambėjo, bet jo plaukai buvo tokie pat neklusnūs, kokius Aša prisiminė, o akys didelės ir patiklios kaip ruonio. Tikrai mielos akys. Tai ir buvo vargšelio Tristiferio bėda: jis buvo per daug mielas gyventi Geležies salose. Jis suaugo, jo veidas gražus, pagalvojo Aša. Vaikystėje Trisą labai kankino spuogai. Šį negalavimą kentė ir Aša; galbūt dėl to jiedu ir tapo tokie artimi.
— Žinia apie tavo tėvą mane labai nuliūdino, — tarė jam Aša.
— O aš gedžiu tavo tėvo.
Kodėl? — vos nepaklausė Aša. Juk būtent Beilonas išsiuntė jį, dar berniuką, iš Paiko ir atidavė Beiloro Blektaido globai.
— Ar tiesa, kad dabar esi lordas Botlis?
— Bent jau formaliai. Harenas žuvo prie Keilino Griovos. Jį užnuodyta strėle pašovė vienas iš pelkių velnių. Bet aš — lordas be valdų. Kai mano tėvas atsisakė patenkinti Varnaakio pretenzijas į Jūros akmens sostą, šis jį nuskandino, o kitus mano dėdes privertė prisiekti jam ištikimybę. Ir net po to pusę mano tėvo valdų jis prijungė prie Geležinės kalvos. Lordas Vincas pirmas pripažino jį siuzerenu ir paskelbė karaliumi.
Paike Vincų giminė buvo įtakinga, bet Aša stengėsi neišsiduoti, kaip nusivylė.
— Vincas niekada nebuvo toks drąsus, kaip tavo tėvas.
— Tavo dėdė jį papirko, — pasakė Trisas. — „Tyla“ grįžo brangenybių pilnais triumais. Sidabrinių ir auksinių indų, perlų, smaragdų ir rubinų, kiaušinio didumo safyrų, monetų pripiltų maišų, tokių sunkių, kad joks vyras negalėjo jų pakelti… Varnaakis pirko sau draugus kiekviename žingsnyje. Dabar lordu Botliu save vadina mano dėdė Germundas ir valdo iš Lanisporto kaip tavo dėdės žmogus.