— Tu esi teisėtas lordas Botlis, — patikino jį Aša. — Kai užimsiu Jūros akmens sostą, tavo tėvo žemės bus grąžintos.
— Jei taip nori… Man vis tiek. Mėnesienoje atrodai tokia žavinga, Aša. Dabar esi suaugusi moteris, bet prisimenu, kai buvai liesutė mergaitė, spuogų nusėtu veidu.
Kodėl jis amžinai užsimena apie tuos spuogus ?
— Ir aš prisimenu tuos laikus.
Nors ir ne su tokiu malonumu kaip tu. Iš penkių berniukų, kuriuos jos motina atsivežė auginti ir auklėti tada, kai Nedas Starkas paskutinį gyvą likusį jos sūnų paėmė įkaitu, amžiumi Ašai artimiausias buvo Trisas. Jis nebuvo pirmas vaikinukas, su kuriuo Aša pasibučiavo, bet jis pirmas atrišo odinukės raištelius ir kyštelėjęs prakaituotą plaštaką surado besikalančias jos krūtis.
Jeigu jam būtų pakakę drąsos, būčiau leidusi ir daug daugiau. Pirmą kartą Aša kraujavo per karą ir tas kraujavimas pažadino jos geismą, bet ir anksčiau jai buvo smalsu. Jis ten buvo, jis buvo mano amžiaus, geidė manęs, ir tiek… ir dar tas mėnulio kraujas… Bet ji vis tiek vadino tai meile, kol Trisas prašneko apie vaikus, kuriuos ji jam pagimdysianti; bent tuziną sūnų ir, — ak! — bent kelias dukteris.
„Nenoriu turėti tuzino sūnų, — išsigandusi atsakė jam Aša. — Noriu nuotykių.“
Netrukus meisteris Kvalenas užtiko juodu beišdykaujančius ir jaunasis Tristiferis Botlis buvo išsiųstas į Blektaidą.
— Rašiau tau laiškus, — tarė jis, — bet meisteris Džoseranas jų neišsiųsdavo. Kartą į Lordsportą plaukusio prekybinio laivo irklininkui daviau elnią ir jis man pažadėjo, kad perduos laišką tau į rankas.
— Irklininkas tave apmovė ir išmetė laišką į jūrą.
— To ir bijojau. Taip pat jie neperdavė man nė vieno tavo laiško.
Aš jų ir nerašiau. Tiesą sakant, kai Trisas buvo išsiųstas, jai net palengvėjo. Mat jo grabinėjimasis Ašai jau buvo pradėjęs nusibosti. Bet dabar šito Tristiferis nebūtų norėjęs klausytis.
— Eironas Šlapiagalvis paskelbė karaliaus rinkimus. Ar plauksi ten ir palaikysi mane?
— Su tavimi plauksiu bet kur, tik… lordas Blektaidas sako, kad tie kara liaus rinkimai — pavojinga kvailystė. Jis mano, kad tavo dėdė puls juos visus iš šiaurės ir išžudys, kaip kadaise pasielgė Uronas.
Pasiutimo jam netrūksta.
— Jam nepakaks jėgų.
— Tu nežinai, koks jis galingas. Paike jis telkia vyrus. Orkvudas iš Orkmonto atplukdė jam dvidešimt ilglaivių, Bjauriaveidis Jonas Miras — per dešimtį. Su jais ir Kairiarankis Lukas Kodas, ir Pusplikis Harenas, ir Raudonasis Irklininkas, ir Kemetas Paikas pavainikis, ir Rodrikas Fribornas, ir Torvaldas Rudadantis…
— Vien smulkmė. — Aša visus juos pažinojo. — Sūriųjų našlių sūnūs ir vergų vaikaičiai. Kodai… Ar žinai, koks jų šūkis?
— “Nors visi vyrai mūsų nekenčia“, — pasakė Trisas, — bet jei pakliūsi į jų tinklus, tikrai žūsi, tarsi jie būtų drakonų lordai. Ir tai ne blogiausia. Varnaakis iš rytų parsiplukdė pabaisų ir… burtininkų.
— Dėdė visuomet jautė silpnybę išsigimėliams ir kvailiams, — prunkštelėjo Aša. — Mano tėvas dėl to su juo kivirčydavosi. Tegul tie burtininkai šaukiasi savo dievų. Šlapiagalvis pasišauks mūsiškius ir jie anuos nuskandins. Ar balsuosi už mane karalienės rinkimuose, Trisai?
— Dėl tavęs padarysiu viską. Aš tavo amžinai. Aša, norėčiau tave vesti. Tavo ledi motina sutiko.
Aša sukando dantis nuslopindama duslią dejonę. Pirmiausia galėjai atsiklausti manęs, nors… atsakymas tau toli gražu nebūtų patikęs.
— Nebesu antrasis sūnus, — kalbėjo Tristiferis, — dabar aš — teisėtas lordas Bodis, kaip pati sakei. O tu…
— Kas esu, paaiškės Senajame Vike. Trisai, mudu nebe besigrabinėjantys vaikai, mėginantys išsiaiškinti, kas prie ko tinka. Manai, kad nori mane vesti, bet, patikėk, taip nėra.
— Noriu. Tik apie tave ir svajoju. Aša, prisiekiu Nagos kaulais, nė karto nepaliečiau jokios kitos moters.
— Tai eik ir vieną paliesk… arba dvi, arba dešimt. Aš liečiau tiek vyrų, kad iau pamečiau skaičių. Vienus paliečiau lūpomis, kitus — kirviu.
Nekaltybę ji prarado šešiolikos, — atidavė ją gražuoliui šviesiaplaukiam jūreiviui, tarnavusiam prekybiniame laive iš Lyso. Jis mokėjo vos šešis bendrosios kalbos žodžius, bet vienas iš jų buvo „kruštis“ ir kaip tik jį Aša norėjo išgirsti. Po to ji susiprotėjo nueiti pas miško raganą, kuri jai parodė, kaip pasiruošti mėnulio arbatos, kad neimtų pūstis pilvas.
Botlis sumirksėjo tarsi gerai nesuprasdamas, ką Aša ką tik pasakė.
— Tu… Maniau, lauksi. Kodėl… — Jis pirštais persibraukė burną. — Aša, ar tave išprievartavo?
— Taip prievartavo, kad iš aistros net suplėšiau jam .tuniką. Patikėk, tu nenori manęs vesti. Esi mielas vaikinas, koks visada buvai, bet aš nesu meilutė mergina. Jei susituoktume, netrukus imtum manęs nekęsti.
— Niekada. Aša, taip geidžiau tavęs…
Jai tų kalbų jau buvo iki kaklo. Ligota motina, nužudytas tėvas, apmaudą keliantys dėdės — viso to būtų pakakę bet kuriai moteriai; dar ir įsimylėjusio iki ausų šunyčio jai tikrai nereikėjo.
— Pasiieškok viešnamio, Trisai. Jos greitai numalšins tavo geismą.
— Aš niekada negalėčiau… — Tristiferis papurtė galvą. — Mudu buvome skirti vienas kitam, Aša. Visada žinojau, kad tapsi mano žmona ir mano sūnų motina. — Jis suėmė Asą už žasto.
Jos durklo geležtės smaigalys akimirksniu įsirėmė jam į gerklę.
— Patrauk ranką, o jei ne, negyvensi taip ilgai, kad spėtum pradėti sūnų. Tuoj pat patrauk. — Kai jis padarė kaip lieptas, Aša nuleido durklą. — Geidi moters? Puiku. Šiandien vakare atsiųsiu ją pas tave į lovą. Jei tau taip maloniau, įsivaizduok, jog tai aš, bet niekada daugiau nedrįsk manęs grabinėti. Aš tavo karalienė, o ne žmona. Nepamiršk to.
Aša įsikišo į makštis durklą ir nuėjo palikusi jį stovėti su stambiu, blyškioje mėnesienos šviesoje juodu kraujo lašu, pamažu riedančiu per kaklą.
Sersėja
Ak, meldžiu Septynetą, kad per karaliaus vestuves nelytų, — tarė Džoslina Svift, varstydama karalienės suknią.
— Lietaus niekas nenori, — pritarė Sersėja. Jai pačiai būtų labiau patikusi šlapdriba, ledas, kaukiantis vėjas ir griaustinis, drebinantis Raudonosios pilies pamatus. Sersėja norėjo audros, atliepiančios jos įtūžį. Ji vėl kreipėsi į Džosliną: — Stipriau. Veržk stipriau, kvaišele.
Sersėja niršo dėl vestuvių ir lieti įtūžį ant bukaprotės Sviftų merginos buvo patogu ir saugu. Tomenas nebuvo taip tvirtai užsitikrinęs Geležinio sosto, kad būtų galima rizikuoti ir įžeisti Haigardeną. Bent jau tol, kol Stanis Barateonas laikė užėmęs Drakono Uolą ir Vėtrų Gūžtą, kol Riveranas tebesipriešino, o geležiniai nelyginant vilkai šmirinėjo po jūrą. Tad Džoslinai teko kęsti įniršį, kurį Sersėja mieliau būtų išliejusi ant Mardžerės Tairel ir bjaurios, raukšlėtos jos senelės.
Pusryčiams karalienė nusiuntė tarnaitę į virtuvę atnešti dviejų virtų kiaušinių, kepaliuko duonos ir puodynėlės medaus. Bet, praskėlus pirmą kiaušinį ir po lukštu radus kruviną viščiuko gemalą, ją supykino.