— Išnešk valgį ir atnešk man karšto vyno su prieskoniais, — liepė ji Sinelei. Ore tvyrantis šaltis smelkėsi Sersėjai į kaulus, be to, jos laukė ilga ir bjauri diena.
Nepraskaidrino nuotaikos ir Džeimis, kuris, vilkėdamas baltais drabužiais ir nesiskutęs, atėjo papasakoti, kaip ketina saugoti jos sūnų, kad šis nebūtų nunuodytas.
— Nusiųsiu į virtuvę savo vyrus, kad žiūrėtų, kaip taisomas kiekvienas valgis, — prabilo jis. — Sero Adamo auksiniai apsiaustai lydės tarnus, nešančius maistą į stalą, kad pakeliui niekas negalėtų prikišti nagų. Prieš Tomenui dedantis į burną pirmą kąsnį, kiekvieną patiekalą ragaus seras Borosas. O jei visa tai nepadėtų, kitame menės gale sėdės meisteris Balabaras, pasiruošęs vidurių paleidžiamųjų vaistų ir priešnuodžių bent dvidešimčiai žinomų nuodų rūšių. Pažadu, kad Tomenas bus saugus.
Saugus… Tas žodis nemaloniai įstrigo Sersėjai gerklėje. Džeimis nesuprato. Niekas nesuprato. Tik Melara buvo palapinėje ir girdėjo tą seną raganą dusliu balsu grasinant, bet Melara seniai buvo mirusi.
— Tirionas antrą kartą taip nežudys. Tam jis pernelyg gudrus. Net ir dabar jis gali slėptis čia, po grindimis, klausytis kiekvieno mūsų tariamo žodžio ir regzti planus, kaip perrėžti Tomenui gerklę.
— Tarkime, kad tu teisi, — linktelėjo Džeimis. — Bet, kad ir kokius planus Tirionas rezga, jis vis tiek tėra mažas sutrauka. Tomenas bus apsuptas puikiausių Vesteroso riterių. Karaliaus sargybos vyrai jį apsaugos.
Sersėja žvilgtelėjo į baltos šilkinės brolio tunikos rankovę, užleistą ant rankos bigės ir susegtą.
— Pamenu, kaip puikiai tie tavo nuostabieji riteriai saugojo Džofrį. Noriu, kad liktum prie Tomeno visą naktį. Ar aišku?
— Koridoriuje, prie durų pastatysiu sargybinį.
Sersėja sugriebė brolį už rankos.
— Budės ne sargybinis. Tu. Ir ne koridoriuje, o miegamajame.
— Jei kartais Tirionas išropotų iš židinio? Neišropos.
— Tai tu taip sakai. O gal nori mane patikinti, kad tose sienose radai visus slaptus tunelius? — Jie abu žinojo, kad tai netiesa. — Nė akimirkai nepaliksiu Tomeno vieno su Mardžere.
— Jiedu nebus vieni. Ten bus ir Mardžerės pusseserės.
— Ir tu. Įsakau tau karaliaus vardu.
Sersėja apskritai nenorėjo* kad Tomenas su savo žmona miegotų vienoje lovoje, bet Taireliai užsispyrė.
— Vyras ir žmona turi miegoti kartu, — pareiškė Erškėčių karalienė, — net jeigu jie nieko daugiau neveikia, tik miega. Jo malonybės lova plati, tad joje tikrai tilps du žmonės.
Ledi Eiliri pritarė savo anytai.
— Tegul vaikai naktį vienas kitą šildo. Tai juos suartins. Mardžere dažnai miega vienoje lovoje su pusseserėmis. Jos dainuoja, žaidžia žaidimus, o kai užpučiamos žvakės, šnabžda viena kitai į ausį savo paslaptis.
— Kaip žavu, — tarė Sersėja. — Neprieštarauju, kad ir toliau taip elgtųsi. Mergelių bokšte.
— Neabejoju, kad jos malonybė žino geriausiai, — ledi Olena tarė marčiai. — Šiaip ar taip, ji berniuko motina — dėl to visi esame tikri. Ir dėl gultuvių nakties tikriausiai sutarsime, ar ne? Vestuvių naktį vyras neturėtų miegoti atskirai nuo žmonos. Jei taip nutiks, jiems tai bus nelaimę pranašaujantis ženklas.
Vieną gražią dieną aš tau parodysiu, ką reiškia „nelaimę pranašaujantis ženklasc} tyliai prisiekė sau karalienė.
— Gerai, tegul tą vieną naktį Mardžere miega Tomeno miegamajame, — nenoromis sutiko ji. — Bet tik vieną naktį.
— Tavo malonybė tokia maloninga… — atsakė Erškėčių karalienė, ir visi susižvalgę šyptelėjo.
Sersėja pirštais taip stipriai laikėsi įsikirtusi Džeimio rankos, kad ant jos liko įdrėskimų.
— Tame kambaryje man reikia savo „akių“, — tarė ji.
— Ką nori pamatyti? — gūžtelėjo Džeimis. — Nėra jokio pavojaus, kad santuoka bus įtvirtinta. Tomenas tam gerokai per jaunas.
— Ir Osiferis Plumas buvo per daug negyvas, bet jam tai nesutrukdė pradėti kūdikio, ar ne?
Jos brolis atrodė sutrikęs.
— Kas tas Osiferis Plumas? Ar jis buvo lordo Filipo tėvas, ar… kas?
Jis beveik toks pat neišmanėlis kaip ir Robertas. Džeimio smegenys buvo sutelktos dešinėje plaštakoje.
— Mesk iš galvos Plumą, tik nepamiršk, ką tau sakiau. Prisiek, kad nesitrauksi nuo Tomeno, kol nepatekės saulė.
— Kaip įsakysi, — atsakė Džeimis, tarsi sesers nuogąstavimai būtų buvę visiškai nepagrįsti. — Vis dar ketini įvykdyti savo pažadą ir sudeginti Rankos bokštą?
— Kai baigsis puota. — Tai buvo vienintelė tos dienos iškilmių dalis, kuri, Sersėjos nuomone, galėjo ją pradžiuginti. — Tame bokšte buvo nužudytas mūsų lordas tėvas. Negaliu į tą statinį žiūrėti. Jei dievai geri, iš griuvėsių ugnis turėtų išrūkyti kelias žiurkes.
Džeimis užvertė akis į lubas.
— Kalbi apie Tirioną…
— Apie jį, apie lordą Veirį ir tą požeminio kalėjimo sargą.
— Jei kuris nors iš jų būtų slėpęsis bokšte, būtume jį radę. Sutelkiau pulką kirtikliais ir kūjais ginkluotų vyrų, kad viską patikrintų. Jie išgriovė sienas, išlupo grindis ir atvėrė pusšimtį slaptų takų.
— Pats žinai, kad tų slaptų takų gali būti dukart tiek.
Kai kurie slapti takai buvo tokie siauri, kad jiems apžiūrėti Džeimiui teko kviestis pažus ir arklidėse dirbančius paauglius. Jie rado kelią, vedantį į juodąsias celes, ir iš akmenų sumūrytą šulinį, kuris, atrodė, buvo be dugno. Ieškant toliau buvo aptiktas kambarys, pilnas kaukolių ir pageltusių kaulų, be to, čia pūpsojo keturi maišai patamsėjusių sidabrinių monetų, nukaldintų valdant karaliui Viseiriui. Dar jie užklupo daugybę žiurkių, tačiau tarp jų nebuvo nei Tiriono, nei Veirio, ir pagaliau Džeimis primygtinai pareikalavo paiešką nutraukti. Vienas berniukas įstrigo siaurame plyšyje ir jį, klykiantį, teko traukti už kojų; kitas įkrito į šachtą ir susilaužė kojas. O du šoninį tunelį tyrinėję sargybiniai tiesiog prasmego. Kai kurie kiti sargybiniai prisiekė girdėję prislopintus, per akmenis sklindančius pražuvėlių balsus, bet, išgriovę sieną, kitame gale Džeimio vyrai nerado nieko, tik krūvas žemių ir lūženų.
— Kipšas mažas ir gudrus. Gali būti, kad jis tebetūno tarp tų sienų. Jei taip, ugnis jį išrūkys.
— Net jei Tirionas tebesislepia pilyje, Rankos bokšte jo tikrai nebus. Bokštą išgriovėme iki pat lauko sienų.
— Gaila, kad su visa šia šlykščia pilimi negalime padaryti to paties, — pasakė Sersėja. — Po karo ketinu pastatyti naujus rūmus kitame upės krante. — Užvakar naktį ji juos sapnavo: didingą, baltą pilį, apsuptą miškų ir sodų, per daugybę lygų nutolusią nuo triukšmingo ir dvokiančio Karaliaus Uosto. — Šis miestas — pamazgų duobė. Kaip norėčiau perkelti dvarą į Lanisportą ir valdyti karalystę iš Kasterlių Uolos…
— Tai būtų dar didesnė kvailystė, nei sudeginti Rankos bokštą. Kol Tomenas sėdi Geležiniame soste, visi karalystėje laiko jį tikru karaliumi. Paslėpk jį Uoloje, ir jis taps tik dar vienu pretendentu į sostą, niekuo nesiskiriančiu nuo Stanio.
— Aš tai suprantu, — piktai atšovė karalienė. — Sakiau, kad norėčiau perkelti dvarą į Lanisportą, o ne kad taip ir padarysiu. Ar visada taip sunkiai protavai, ar sukvailėjai netekęs rankos?