Džeimis į šią pašaipą nekreipė dėmesio.
— Jei liepsnos išplis už bokšto, gali nutikti taip, kad supleškinsi visą pilį, nesvarbu, ar norėjai to, ar ne. Gaisro ugnis apgaulinga.
— Lordas Halinas mane patikino, kad jo piromantai geba tramdyti liepsnas. — Alchemikų gildija jau dvi savaites gamino šviežią padegamąjį skystį. — Tegul tas liepsnas mato visas Karaliaus Uostas. Tai bus pamoka mūsų priešams.
— Dabar šneki kaip Eiris.
Sersėja išpūtė šnerves.
— Prilaikyk liežuvį, sere.
— Ir aš tave myliu, mieloji sesute.
Ir kaip galėjau kada nors mylėti šį niekšą? — nusistebėjo ji Džeimiui nuėjus. Jis buvo tavo brolis dvynys, tavo šešėlis, tavo antroji pusė, sukuždėjo kitas, vidinis balsas. Gal kadaise taip ir buvo, pagalvojo Sersėja. Bet tai seniai praeitis. Dabar jis man svetimas.
Palyginti su Džofrio vestuvių didybe, karaliaus Tomeno vedybos buvo kuklios ir svečių susirinko nedaug. Niekas nenorėjo dar vienos prabangios puotos, juo labiau karalienė, be to, niekas nenorėjo už ją mokėti, — juolab Taireliai. Taigi jaunasis karalius paėmė į žmonas Mardžerę Tairel karališkojoje Raudonosios pilies septoje, dalyvaujant vos šimtui svečių, o ne keliems tūkstančiams, kurie matė tuokiantis jo brolį ir tą pačią merginą.
Nuotaka atrodė pasipuošusi, linksma ir graži, jaunikis — vaikišku veidu ir putlus. Aukštu, vaikišku balseliu jis ištarė santuokos įžadus, prisiekdamas mylėti ir gerbti jau du kartus likusią našle Tairelio dukterį. Mardžerė vilkėjo tuo pačiu apdaru, su kuriuo tekėjo už Džofrio, — tai buvo plona, gryno šilko, dramblio kaulo spalvos suknia, papuošta Myro nėriniais ir smulkiais perlais. Sersėja tebevilkėjo juodą suknią norėdama parodyti, jog vis dar gedi nužudyto pirmagimio. Galbūt jo našlei ir nieko nereiškė juoktis, gerti ir šokti visiškai užmiršus Džofrį, bet motinai taip greitai užmiršti sūnaus nederėjo.
Negerai, pagalvojo Sersėja. Per anksti. Turėjo praeiti bent vieneri ar dveji metai. Haigardenas galėjo pasitenkinti ir sužadėtuvėmis. Ji atsigręžusi žvilgtelėjo į Meisą Tairelį, stovintį tarp žmonos ir motinos. Privertei mane vaidinti šioje santuokos parodijoje, milorde, ir aš ilgai to nepamiršiu.
Kai atėjo laikas apsikeisti apsiaustais, nuotaka grakščiai priklaupė ir Tomenas apsiautė ją tuo siaubingai sunkiu auksiniu apsiaustu, kuriuo Sersėją jų vestuvių dieną apgaubė Robertas, — su karūnuotu Barateonų elniu, ant drabužio nugaros išsiuvinėtu onikso karoliukais. Sersėja norėjo panaudoti ploną šilkinį raudoną apsiaustą, kuriuo žmoną apsiautė Džofris.
— Tai buvo apsiaustas, kurį naudojo mano tėvas, kai vedė mano ledi motiną, — paaiškino ji Taireliams, bet Erškėčių karalienė ir šį kartą privertė Sersėją nutilti.
— Nori vėl ištraukti tą seną drabužį? — tiesiai rėžė senė. — Man jis atrodo šiek tiek nutrintas ir… drįsčiau sakyti, pranašaujantis nelaimę… Be to, ar ne labiau tikram karaliaus Roberto sūnui tiktų elnias? Mano jaunystės laikais nuotaka apsigaubdavo savo vyro spalvomis, o ne jo ledi motinos.
Dėl Stanio ir šlykštaus jo laiško jau ir taip sklandė per daug gandų apie tai, kas yra tikrieji Tomeno tėvai. Sersėja nenorėjo dar labiau kaitinti aistrų ir primygtinai reikalauti, kad nuotaka gaubtųsi tamsiai raudona Lanisterių spalva, todėl, kiek įstengdama mandagiau, nusileido. Ir vis dėlto, žiūrėdama į visą tą auksą ir oniksus, ji griežė dantį. Kuo daugiau tiems Taireliams duodame, tuo daugiau jie reikalauja.
Kai visi įžadai buvo duoti, karalius ir jo karalienė iš septos išėjo į lauką išklausyti sveikinimų.
— Dabar Vesterose yra dvi karalienės, ir jaunoji tokia pat graži, kaip senoji, — sududeno Lailas Kreikholas — paikas riteris, dažnai Sersėjai primindavęs jos velionį ir neapraudotą sutuoktinį.
Ji vos neskėlė Lailui antausio. Džailsas Rosbis pasilenkė pabučiuoti jai rankos, bet tik apkosėjo pirštus. Lordas Redvainas pabučiavo Sersėją į vieną, o Meisas Tairelis į abu skruostus. Didysis meisteris Paišelis pasakė, kad ir, nepraradusi sūnaus, dabar dar įsigijo ir dukterį. Tiesa, bent jau ašaringo ledi Tandos glėbio Sersėjai pavyko išvengti. Nė viena iš Stokvortų giminės moterų apeigose nepasirodė ir už tai karalienė buvo joms dėkinga.
Vienas iš paskutiniųjų priėjo Kevanas Lanisteris.
— Kaip suprantu, netrukus mus paliksi ir keliausi į kitas vestuves, — tarė įam karalienė.
— Hardstonas išvijo tuos niekšus iš Dario pilies, — atsakė jis. — Lanselio nuotaka mūsų ten jau laukia.
— Ar į vestuves vyks ir tavo ledi žmona?
— Upių kraštuose vis dar pernelyg pavojinga. Visur šlaistosi Vargo Houto padugnės, o Berikas Dondarionas dar neseniai korė Frėjus. Ar tiesa, kad prie jų prisidėjo Sandoras Kligeinas?
Iš kur jis tai žino?
— Kai kas taip šneka. Žinios prieštaringos. — Vakar vakare iš saloje, prie pat Trišakio žiočių, stovinčios septos atskrido varnas. Miestą prie Druskos Įlankos baisingai nusiaubė bastūnų gauja ir kai kurie gyvi likę žmonės tvirtino tarp plėšikų matę nesavu balsu rėkiantį žiaurų vyrą šuns galvos pavidalo šalmu. Buvo šnekama, jog jis nužudęs per dešimtį vyrų ir išprievartavęs dvylikametę mergaitę. — Lanselis, be abejo, negaišuodamas sučiups Kligeiną bei lordą Beriką ir upių kraštams vėl grąžins karaliaus taiką.
Seras Kevanas kelias akimirkas atidžiai žvelgė dukterėčiai į akis.
— Mano sūnus — ne tas vyras, kuris gali įveikti Sandorą Kligeiną.
Ką gi, bent jau dėl to sutariame.
— Bet jo tėvas tikrai galėtų.
Dėdė kietai sučiaupė lūpas.
— Jei Uoloje mano paslaugų nereikia…
Tavo paslaugų reikėjo čia. Uolos valdytoju Sersėja jau paskyrė savo pusbrolį, Deimioną Lanisterį, o Vakarų sergėtoju — kitą pusbrolį, Daiveną Lanisterį. Už akiplėšiškumų tenka mokėti, dėde.
— Pargabenk mums Sandoro galvą, ir žinau, kad jo malonybė bus už tai didžiai dėkingas. Gal Džofas tą vyrą ir mėgo, bet Tomenas visuomet jo bijojo ir… rodos, ne be reikalo.
— Jei šuo pasiunta, kaltas šeimininkas, — tarė seras Kevanas. Ir apsisukęs nuėjo.
Džeimis palydėjo ją į Mažąją menę, kurioje buvo ruošiamasi puotai.
— Dėl visko, kas čia vyksta, kaltinu tave, — jiems einant šnipštelėjo Sersėja. — Sakei: „Tegul tuokiasi.“ Mardžerei derėtų gedėti Džofrio, o ne tekėti už jo brolio. Ji turėtų būti prislėgta sielvarto, kaip ir aš. Netikiu, kad ji dar nekalta. Juk Renlis turėjo kotą, ar ne? Jis buvo Roberto brolis, tad tikrai jį turėjo. Jei ta šlykšti senė mano, kad leisiu savo sūnui…
— Ledi Olenos netrukus atsikratysi, — tyliai pertraukė ją Džeimis. — Rytoj ji grįžta į Haigardeną.
— Ji taip tik sako.
Tairelių pažadais Sersėja netikėjo.
— Ji išvyks, — primygtinai pakartojo Džeimis. — Pusę Tairelių pajėgų Meisas išsives į Vėtrų Gūžtą, o kita pusė su seru Garlanu grįš į Žemupį įgyvendinti jo pretenzijų į Braitvoterio pilį. Dar kelios dienos, ir vienintelės Karaliaus Uoste likusios rožės bus Mardžerė, jos kompanionės ir keli sargybiniai.
— Ir seras Loras. O gal pamiršai savo prisiekusį brolį?
— Seras Loras — karaliaus sargybos riteris.
— Seras Loras toks Tairelis, kad net šlapinasi rožių vandeniu. Nederėjo jam leisti apsivilkti balto apsiausto.