— Patikėk, aš nebūčiau jo pasirinkęs. Bet niekas nesiteikė su manim pasitarti. Manau, Loras gerai tarnaus. Apsivilkęs tą apsiaustą žmogus pasikeičia.
— Tu tikrai pasikeitei, ir ne į gera.
— Ir aš tave myliu, miela sesute.
Džeimis atidaręs palaikė Sersėjai duris ir palydėjo ją prie aukštojo stalo, į vietą šalia karaliaus. Garbinga vieta Tomenui iš kitos pusės buvo palikta Mardžerei. Jiedu su mažuoju karaliumi įėjo susikibę už rankų ir ji nepamiršo stabtelėjusi pabučiuoti Sersėjai į abu skruostus ir jos apkabinti.
— Tavo malonybe, — skambiai ir įžūliai tarė mergina, — jaučiuosi taip, tarsi dabar turėčiau antrą motiną. Meldžiuosi, kad taptume labai artimos, suvienytos meilės tavo mielajam sūnui.
— Mylėjau abu sūnus.
— Ir aš meldžiuosi už Džofrį. Labai jį mylėjau, nors taip ir neturėjau progos jo pažinti.
Melagė, pagalvojo karalienė. Jei bent kiek būtum jį mylėjusi, nebūtum taip nepadoriai skubėjusi tekėti už jo brolio. Tau reikėjo tik karūnos. Sersėja vos susilaikė čia pat, ant pakylos, viso dvaro akivaizdoje, neskėlusi nuotakai antausio.
Kaip ir santuokos ceremonija, vestuvių puota buvo kukli. Viskuo pasirūpino ledi Eiliri; taip tragiškai pasibaigus Džofrio vestuvėms, Sersėja neturėjo jėgų dar kartą imtis tokio uždavinio. Buvo patiekti vos septyni patiekalai. Per pertraukas tarp valgių svečius linksmino Sviestmušys ir Mėnuliukas, o valgant grojo muzikantai. Svečiai klausėsi dūdmaišininkų ir smuikininkų, liutnių, fleitų ir aukštosios arfos. Pasirodė tik vienas, ledi Mardžerės mėgstamiausias dainius, šaunus, išsipustęs, šviesiai mėlynais drabužiais apsirengęs jaunuolis, vadinantis save Mėlynuoju Bardu. Jis padainavo kelias dainas apie meilę ir išėjo.
— Kaip apmaudu, — pasiskundė ledi Olena. — Tikėjausi išgirsti „Kastamero lietų“.
Kaskart, kai pažvelgdavo į tą senę, Sersėjai prieš akis iškildavo Megės Varlės veidas — raukšlėtas, baisus ir išmintingas. Visos senos moterys atrodo vienodai, ir tiek, mėgino ji ramintis. Nors iš tiesų kuprota kerėtoja nė kiek nebuvo panaši į Erškėčių karalienę, bet, pamačiusi bjaurią ledi Olenos šypsenėlę, Sersėja kaipmat vėl prisiminė Megės palapinę ir viduje tvyrojusį keistų rytietiškų prieskonių kvapą, prisiminė, kokios minkštos buvo Megės dantenos, kai ji čiulpė Sersėjai iš piršto kraują. „Tu būsi karalienė, — pažadėjo senoji moteris dar drėgnomis, raudonomis ir blizgančiomis lūpomis, — kol ateis kita, — jaunesnė, gražesnė, — ir, nustūmusi tave, pasiims viską, kas priklausė tau.“
Sersėja pasilenkusi per Tomeną žvilgtelėjo į Mardžerę, sėdinčią prie tėvo ir besijuokiančią. Ji gana gražiu turėjo pripažinti karalienė, bet pirmiausia todėl, kad jauna. Ir valstietės atrodo gražios tokio amžiaus, kol dar būna nepaliestos, nekaltos ir nesugadintos, o daugumos iš jų plaukai ir akys rudi kaip ir Mardžerės. Tik kvailys galėtų sakyti, kad ji gražesnė už mane. Tačiau pasaulyje kvailių buvo daugybė. Jos sūnaus dvare — taip pat.
Nuotaika nepagerėjo nei Meisui Taireliui atsistojus sakyti tostų. Šypsodamasis savo gražuolei dukrelei, jis aukštai pakėlė auksinę taurę ir sududeno: „Už karalių ir karalienę!“ Kiti, mėgdžiodami jį, sumekeno nelyginant avys: „Už karalių ir karalienę!“ Sersėja neturėjo iš ko rinktis, teko gerti kartu su visais, tik ji gailėjosi, jog svečiai neturi vieno veido, ir ji, šliūkštelėjusi vyno jiems į akis, negali priminti, kad tikroji karalienė — ji. Vienintelis iš Tairelio padlaižių, kuris, regis, ją dar prisiminė, buvo Paksteris Redvainas: jis vos laikėsi ant kojų, bet pakilo nuo suolo paskelbti savo tosto. „Už abi mūsų karalienes! — linksmai šūktelėjo jis. — Už jaunąją ir senąją!“
Knebinėdama maistą auksinėje lėkštėje, Sersėja išgėrė kelias taures vyno. Džeimis valgė dar mažiau ir retai teikdavosi užimti jam skirtą vietą ant pakylos. Jis nerimauja kaip ir aš, suprato karalienė matydama, kaip brolis vaikštinėja po menę kartais sveikąja ranka praskleisdamas gobelenus įsitikinti, ar už jų niekas nesislepia. Sersėja žinojo, kad lauke aplink visą pastatą išrikiuoti Lanisterių ietininkai. Vienas duris saugojo seras Osmundas Ketlblekas, kitas — seras Merinas Trentas. Beilonas Svonas stovėjo už karaliaus krėslo, Loras Tairelis — už karalienės. Puotos menėje niekam nebuvo leista turėti ginklų, tik baltiesiems riteriams.
Mano sūnus saugus, raminosi Sersėja. Jam nieko blogo negali nutikti, bent jau ne čia ir ne dabar. Ir vis tiek, vos pažvelgus į Tomeną, jai prieš akis iškildavo Džofris, nagais draskantis sau gerklę. O kai vaikas ėmė kosėti, karalienei akimirką sustojo širdis. Norėdama greičiau pasiekti sūnų, ji net tarnaitę pargriovė.
— Tiesiog šlakelis vyno pateko ne ten, kur reikia, — šypsodamasi patikino ją Mardžerė Tairel. Ji suspaudė Tomenui ranką ir pabučiavo pirštus. — Mano mažajai meilei derėtų gerti mažesniais gurkšneliais. Matai, mirtinai išgąsdinai savo ledi motiną.
— Atleisk, mama, — susigėdęs tarė Tomenas.
Šito Sersėjai buvo per daug. Negaliu leisti, kad jie pamatytų mane verkiančią, pagalvojo ji jausdama, jog akyse tvenkiasi ašaros. Praėjusi pro Meriną Trentą, ji žengė į užpakalinį koridorių. Likusi viena, apšviesta tik lajinės žvakės, Sersėja leido sau suvirpėti ir porą kartų sukūkčioti. Moteris verkti gali, bet tik ne karalienė.
— Tavo malonybe… — išgirdo ji už nugaros. — Ar trukdau?
Tai buvo moters žodžiai, ištarti su pikantišku rytietišku akcentu. Akimirką Sersėja išsigando, kad į ją iš kapo duobės kreipėsi Megė Varlė. O iš tiesų tai buvo tik Meriveterio žmona, gražuolė slyvos mėlynumo akimis, kurią ištremtasis lordas Ortonas vedė ir parsivežė į Longteiblą.
— Mažojoje menėje taip tvanku, — lyg nesava ištarė Sersėja. — Nuo dūmų net akys ašaroja.
— Ir man ašaroja, tavo malonybe. — Ledi Meriveter ūgiu prilygo karalienei, tik buvo tamsaus, o ne šviesaus gymio, juodais kaip varno sparnas plaukais ir dešimčia metų jaunesnė. Ji padavė karalienei melsvą, šilkinę, nėriniais papuoštą nosinaitę. — Aš taip pat turiu sūnų. Ir žinau, kad tą dieną, kai jis ves, mano ašaros liesis upeliais.
Pyktelėjusi, kad išsidavė verkianti, Sersėja nusišluostė skruostus.
— Dėkoju, — šaltai tarė.
— Tavo malonybe, aš… — Myrietė trumpam nutilo ir ėmė kalbėti tyliau. — Turėtum kai ką žinoti. Tavo tarnaitė papirkta ir gauna atlygį iš kitų. Apie kiekvieną tavo žingsnį ji praneša ledi Mardžerei.
— Sinelė? — Staiga pyktis nutvilkė karalienei vidurius. Ar jau niekuo nebegalima pasitikėti? — Tu tikra?
— Liepiau ją pasekti. Pati Mardžerė niekada su ja nesusitinka. Varnai — įos pusseserės, tai jos nešioja žinias. Kartais Elinora, kartais Ala, kartais Mega. Tos merginos Mardžerei artimos kaip seserys. Su Sinele jos susitinka septoje ir apsimeta, kad meldžiasi. Rytoj palik savo žmogų septos balkone ir iis pamatys Sinelę, po Mergelės altoriumi besišnabždančią su Mega.
— Jei tai tiesa, kodėl man pranešei? Esi viena iš Mardžerės kompanionių. Kodėl turėtum ją išduoti?
įtarumo Sersėja buvo išmokusi dar sėdėdama ant tėvo kelių; tai galėjo būti ir spąstai, ir melas, turintis pasėti nesantaiką tarp liūtų ir rožių.
— Longteiblas gal ir yra prisiekęs ištikimybę Haigardenui, — atsakė moteris, atgalia ranka braukdamasi nuo veido juodus plaukus, — bet aš kilusi iš Myro ir pirmiausia esu ištikima savo sutuoktiniui ir sūnui. Noriu to, kas jiems geriausia.