— Suprantu. — Koridorius buvo siauras, ir karalienė užuodė myrietės kvepalus, atsiduodančius samanomis, žeme ir laukinėmis gėlėmis. Tačiau taip pat užuodė ir jais maskuojamas ambicijas. Ji liudijo Tiriono teisme, staiga prisiminė Sersėja. Tvirtino mačiusi Kipšą, pilantį nuodus į Džofo taurę, ir nepabijojo to pasakyti. — Aš pasidomėsiu, — pažadėjo karalienė. — Jei tai tiesa, atsilyginsiu tau. — O jei melavai, išplėšiu liežuvį, be to, atimsiu iš tavo lordo vyro žemes ir auksą.
— Tavo malonybė labai miela. Ir graži. — Ledi Meriveter nusišypsojo. Jos dantys buvo balti, lūpos putlios ir tamsios.
Grįžusi į Mažąją menę, karalienė rado savo brolį neramiai vaikščiojantį.
— Tai tebuvo vyno gurkšnis, patekęs ne ten, kur reikia. Bet mane tai irgi išgąsdino.
— Aš taip susinervinusi, kad nieko negaliu valgyti, — burbtelėjo ji broliui. — Net vynas, rodos, kartus. Šios vestuvės — klaida.
— Šios vestuvės buvo būtinos. Berniukas saugus.
— Kvailys. Nė vienas žmogus, nešiojantis karūną, nėra saugus.
Sersėja apžvelgė menę. Apsuptas savo riterių, Meisas Tairelis juokėsi. Lordai Redvainas ir Rovanas apie kažką slapta šnekėjosi. Menės gale prie taurės vyno susimąstęs sėdėjo seras Kevanas, o Lanselis kažką šnabždėjo septonui. Sinelė vaikščiojo palei stalą ir nuotakos pusseserėms į taures pilstė raudoną kaip kraujas vyną. Didysis meisteris Paišelis užsnūdo. Niekuo negaliu pasikliauti, net Džeimiu, niūriai pagalvojo karalienė. Visus juos teks išvaikyti ir pasirūpinti, kad karalių suptų mano žmonės.
Vėliau, kai buvo patiekta saldėsių, riešutų ir sūrio, o paskui vėl viskas išnešta, Mardžerė ir Tomenas išėjo šokti ir, sukdamiesi menėje, abu atrodė labai juokingai. Tairelių mergina buvo geros pusantros pėdos aukštesnė už savo mažąjį sutuoktinį, o Tomenas, švelniai tariant, buvo nerangus šokėjas ir neturėjo nė mažumėlės Džofrio grakštumo. Tačiau berniukas susikaupęs labai stengėsi ir atrodė nepastebi, jog apsijuokia visų akyse. Ir vos tik mergelė Mardžerė pašoko su karaliumi, juodu apspito nuotakos pusseserės ir viena po kitos ėmė primygtinai prašyti, kad jo malonybė pašoktų ir su jomis. Kol visos Tomeną pašokdins, jis klupčios ir vilks kojas kaip paskutinis kvailys, žiūrėdama į sūnų pasipiktinusi pagalvojo Sersėja. Jam už nugaros juoksis pusė dvariškių.
Kol Ala, Elinora ir Mega iš eilės pašoko su Tomenu, Mardžerė apsuko ratą aplink menę su tėvu, o paskui dar ir su broliu Loru. Gėlių riteris vilkėjo baltus šilkinius drabužius, buvo susijuosęs iš auksinių rožių nupintu diržu, o apsiaustą susisegęs nefrito rože. Jiedu galėtų būti dvyniai, žiūrint į juos dingtelėjo Sersėjai. Seras Loras už seserį buvo vieneriais metais vyresnis, tačiau abiejų akys buvo didelės ir rudos, plaukai vešlūs, šiek tiek banguoti, krentantys ant pečių ir taip pat rudi, oda glotni ir nepriekaištinga. Gausūs spuogai išmokytų juos nuolankumo. Loras buvo aukštesnis ir jam ant smakro dygo trumpi rudi barzdos šereliai, o Mardžerės figūra buvo moteriška, bet šiaip jiedu atrodė visai panašūs, kaip Sersėja ir Džeimis. Tas panašumas karalienę taip pat erzino.
Sersėjos mintis išblaškė tikrasis brolis dvynys.
— Ar tavo malonybė suteiktų garbę baltajam riteriui ir su juo pašoktų?
Ji piktai dėbtelėjo į Džeimį.
— Ir leistųsi grabinėjama tos tavo bigės? Ne. Bet leisiu pripilti man taurę vyno. Jei tik manai, kad pavyks neišlaistyti gėrimo…
— Tokiam luošiui kaip aš? Tikrai nepavyks.
Jis pasitraukė ir dar kartą apėjo menę. Sersėjai teko pačiai prisipilti vyno.
Vėliau ji atsisakė šokti ir su Meisu Tairelių, ir su Lanseliu. Kiti užuominą suprato ir daugiau niekas Sersėjos šokti nekvietė. Mūsų artimi draugai ir ištikimi lordai… Ji negalėjo pasitikėti net vakariečiais, net prisiekusiais velionio tėvo kalavijais ir vėliavininkais. Dar gerai, jei tikras jos dėdė nesusimokęs su priešais…
Mardžerė šoko su pussesere Ala, Mega — su aukštaūgiu seru Taladu. Kita pusseserė, Elinora, gurkšnojo vyną su jaunu ir gražiu Driftmarko pavainikiu, Oranu Votersu. Karalienei jau ne pirmą kartą krito į akis tas Votersas, liesas jaunuolis pilkai žalsvomis akimis ir ilgais sidabriškai auksiniais plaukais. Kai pirmą kartą jį pamatė, jai dingtelėjo, ar tik nebus Reigaras Targarienas pakilęs iš pelenų. Tai dėl jo plaukų, nuramino ji save. Jis nė iš tolo nėra toks gražuolis, koks buvo Reigaras. Jo veidas per siauras, o ant smakro matyti griovelis. Tačiau Velarionai buvo kilę iš senosios Valyrijos genties ir kai kurių iš jų plaukai buvo sidabro spalvos kaip ir senųjų drakonų karalių.
Tomenas grįžo į savo krėslą ir ėmė knebinėti obuolių pyragą. Jos dėdės vieta buvo tuščia. Galų gale karalienė pamatė jį menės kampe, įsitraukusį į pokalbį su Meiso Tairelio sūnumi Garlanu. Apie ką jie galėtų šnekėtis? Gal Žemupyje seras Garlanas ir buvo vadinamas Narsiuoju, bet Sersėja juo nepasitikėjo taip pat, kaip ir Mardžere arba Loru. Ji nepamiršo auksinės monetos, Kiburno rastos požeminio kalėjimo sargo celėje, po naktipuodžiu. Auksinė Haigardeno ranka. O Mardžerė mane šnipinėja. Kai Sinelė priėjo pripilti taurės vyno, karalienei teko tvardytis, kad nečiuptų tarnaitės už gerklės ir nepasmaugtų. Nedrįsk man šypsotis, tu kale, išdavike. Kai tavęs imsiuos, dar maldausi, kad pasigailėčiau.
— Man rodos, šį vakarą tavo malonybei vyno jau pakaks, — išgirdo ji sakant savo brolį Džeimį.
Ne, pagalvojo karalienė. Net visas pasaulio vynas nepadėtų man ištverti šių vestuvių. Ji atsistojo taip staiga, kad vos neparvirto. Džeimis sučiupo Sersėją už rankos ir padėjo išsilaikyti ant kojų. Karalienė išsivadavo iš brolio gniaužtų ir pliaukštelėjo delnais. Muzika nutilo, svečiai nuščiuvo.
— Lordai ir ledi, — garsiai prabilo Sersėja, — jei būtumėte tokie geri ir išeitumėte su manimi į lauką, galėtume uždegti žvakę taip švęsdami Haigardeno ir Kasterlių Uolos sąjungą ir Septyniose Karalystėse prasidedantį taikos ir gerovės amžių.
Rankos bokštas stovėjo vienišas, apgaubtas tamsos, ir ten, kur kadaise buvo ąžuolinės durys ir langai uždaromis langinėmis, dabar žiojėjo skylės. Ir vis dėlto, net apgriautas ir visų užmirštas, jis dunksojo iškilęs aukštai virš išorinės pilies sienos. Išvirtę iš Mažosios menės, vestuvininkai praėjo pro jo metamą šešėlį. Pakėlusi akis aukštyn, Sersėja išvydo dantytą bokšto viršūnę draskant mėnulio pilnatį ir valandėlę susimąstė, kiek karalių rankų per pastaruosius tris šimtus metų gyveno šiame bokšte.
Nužingsniavusi šimtą jardų nuo bokšto, ji giliai įkvėpė, kad nesusvaigtų galva.
— Lorde Halinai! Gali pradėti.
Halinas Piromantas ištarė: „Hmmm“, mostelėjo deglu, kurį laikė ranko>e, ant sienų stovintys šauliai įtempė lankus ir paleido keliolika liepsnojančių strėlių į žiojinčias langų angas.
Bokštas ūžtelėjęs užsidegė. Po akimirkos jo vidus nušvito raudonai, geltonai, oranžine ir… žalsva, grėsminga tamsiai žalia, tulžies, nefrito ir piromanto šlapimo spalva. Alchemikai tai vadino „substancija“, o paprasti žmonės — tiesiog „laukine ugnim“. Į Rankos bokštą buvo sunešta penkiasdešimt puodynių to skysčio, taip pat malkų, daug dervos pilnų statinių ir didžioji dalis žemiškų turtų, priklausiusių neūžaugai, vardu Tirionas Lanisteris.