Karalienė jautė tų žalių liepsnų kaitrumą. Piromantai sakydavo, jog ik trys dalykai kaitresni už jų substanciją: drakonų liepsna, žemės gelmių ugnis ir vasaros saulė. Langų skylėse sušvitus pirmoms liepsnoms ir ilgais žaliais liežuviais ėmus laižyti išorines sienas, kai kurios ledi aiktelėjo. Kitos garsiai džiūgavo ir skelbė tostus.
Gražus reginys, pagalvojo Sersėja, kaip Džofrisy ką tik gimęs ir paguldytas man ant rankų. Su jokiu vyru ji niekada nesijautė taip gerai, kaip su mažyliu Džofriu, apsižiojusiu jos krūties spenelį ir ėmusiu žįsti.
Tomenas į gaisrą spoksojo išpūtęs akis, ir susižavėjęs, ir išsigandęs, bet Mardžerė kažką pašnabždėjo jam į ausį ir karalius nusijuokė. Kai kurie riteriai ėmė lažintis, kiek praeis laiko iki bokšto griūties. Lordas Halinas stovėjo niūniuodamas sau po nosimi ir sūpuodamasis ant kulnų.
Sersėja prisiminė per visus tuos metus pažinotus karalių rankas: Ouveną Meriveterį, Joną Koningtoną, Karltoną Čelstedą, Joną Ariną, Edardą Starką, savo brolį Tirioną. Ir savo tėvą, lordą Taiviną Lanisterį, jį — visų pirmiausia. Dabar jie visi pleška, visi iki vieno, drauge su savo intrigomis, regztais planais ir išdavystėmis. Šiandien mano diena. Tai mano pilis ir mano karalystė.
Staiga Rankos bokštas garsiai triokštelėjo, — taip garsiai, kad visi akimirksniu nutilo. Akmuo pokštelėjęs skilo, dalis viršutinės dantytos sienos atsiskyrė ir su trenksmu tėškėsi į žemę sudrebindama kalvą ir pakeldama debesį dūmų bei dulkių. Pro plytų mūrinį plūstelėjus gaiviam orui, gaisro ugnies liežuviai pašoko dar aukščiau. Žalios liepsnos, pindamosi viena su kita, rodės, pasiekė dangų. Tomenas ėmė trauktis, bet Mardžerė paėmė jį už rankos ir pasakė:
— Žiūrėk, liepsnos šoka. Visai kaip mudu, mano meile.
— Tikrai… — neslėpdamas nuostabos atsakė jis. — Mama, žiūrėk, jos šoka.
— Matau. Lorde Halinai, ar bokštas dar ilgai degs?
— Visą naktį, tavo malonybe.
— Sutinku, neprasta žvakė, — įsiterpė ledi Olena Tairel, stovėdama tarp Kairio ir Dešinio ir remdamasi lazda. — Manau, užtektinai šviesi, kad saugiai sugultume miegoti. Seni kaulai jau nuvargo, o jauniems šį vakarą įspūdžių taip pat jau gana. Pats laikas palydėti karalių ir karalienę į lovą.
— Taip. — Sersėja mostu pasikvietė Džeimį. — Lorde vade, prašyčiau palydėti jo malonybę ir jo karalienę į miegamąjį.
— Kaip įsakysi. Ar ir tave palydėti?
— Nereikia. — Sersėja jautėsi pernelyg budri, kad dabar eitų miegoti. Gaisras ją apvalė, sudegino jos įniršį, baimę ir pripildė krūtinę ryžto. — Liepsnos tokios gražios. Dar noriu jomis pasigrožėti.
Džeimis sunerimo.
— Neturėtum likti viena.
— Nebūsiu viena. Su manimi liks seras Osmundas ir mane saugos. Tavo prisiekęs brolis.
— Jei tavo malonybė taip nori… — numykė Ketlblekas.
— Noriu.
Sersėja įsikibo jam į parankę ir, sustoję greta, jiedu žiūrėjo į šėlstantį gaisrą.
Susitepęs riteris
Rudens naktis buvo neįprastai šalta. Gaivus drėgnas vėjas sūkuriavo Xvgatvelėse keldamas jau spėjusias nusėsti dienos dulkes. Šaltas šiaurės vėjas. Seras Aris Oukhartas pasikėlė gobtuvą ir prisidengė veidą. Nenorėjo būti atpažintas. Prieš dvi savaites šešėlių mieste buvo papjautas pirklys, — niekam nieko blogo nepadaręs vyras, atvykęs į Dorną vaisių ir, užuot nusipirkęs datulių, sulaukęs mirties. Vienintelis jo nusikaltimas buvo tas, kad atkeliavo iš Karaliaus Uosto.
Aš miniai būčiau dar didesnis priešas. Seras Aris slapta troško būti užpultas. Jis nuleido ranką ir švelniai brūkštelėjo per rankeną ilgojo kalavijo, kuris kabojo paslėptas tarp jo lininių drabužių klosčių — viršutinis jų buvo išmargintas žalsvai melsvomis juostomis ir auksinių saulių eilėmis, o apatinis, plonesnis, oranžinis. Dornietiški apdarai buvo patogūs, bet jo tėvas, jei būtų sulaukęs šios dienos ir pamatęs taip apsirengusį sūnų, būtų buvęs priblokštas. Jis buvo Žemupio vyras, o dorniečiai nuo seno buvo jo priešai, kaip liudijo ir Oukharte kabantys gobelenai. Vos užsimerkęs Aris iš karto juos pamatydavo. Jam prieš akis iškildavo ir lordas Edgeranas Dosnusis, didingai sėdintis krėsle, ir šimtas jam po kojomis į krūvą sukrautų dorniečių galvų; Trilapis Princo perėjoje, pervertas dorniečių iečių; Alisteris, leidžiantis paskutinį atodūsį ir vis tiek pučiantis karo ragą; seras Oliveris Žaliasis Ąžuolas baltais drabužiais, mirštantis šalia Jaunojo Drakono. Domas nėra tinkama vieta nė vienam iš Oukhartų.
Net prieš žūvant princui Oberinui, kai tekdavo išeiti iš Saulės Ieties valdų ir traukti į šešėlių miesto gatves, riteriui būdavo nejauku. Kad ir kur eidavo, visur jausdavosi stebimas: juodos dorniečių akys žvelgė į jį su prastai slepiamu priešiškumu. Krautuvininkai nuolatos mėgindavo jį apgauti, o kartais jis tylomis svarstydavo, ar tik užeigų šeimininkai neprispjauna jam i gėrimą. Kartą būrelis apdriskusių vaikėzų ėmė svaidyti į jį akmenis, bet seras Aris, išsitraukęs ilgąjį kalaviją, privertė niekšelius sprukti. Raudonosios Angies mirtis dar labiau įsiutino dorniečius, nors, kai princas Doranas Smėlio Gyvates uždarė bokšte, žmonės gatvėse šiek tiek aprimo. Ir vis dėlto, atvirai vilkėdamas savo baltą apsiaustą ir vaikštinėdamas po miestą, seras Aris Oukhartas pats būtų prašęsis užpuolimo. Jis turėjo tris baltus apsiaustus: du vilnonius, lengvą ir storą, ir vieną iš plono balto šilko. Nevilkėdamas kurio nors iš savo apsiaustų jis jautėsi lyg nuogas.
Geriau nuogas nei miręs, tarė sau jis. Net ir be apsiausto esu karaliaus sargybos vyras. Ji turi tai gerbti. Privalau leisti jai tai suprasti. Jis niekada nebūtų į šią avantiūrą įsivėlęs, bet, anot dainiaus, meilė kiekvieną vyrą paverčia kvailiu.
Vidudienį per kaitrą Saulės Ieties šešėlių miestas dažnai atrodydavo tuščias, — tik musės zirzdavo dulkėtose gatvėse, — bet atėjus vakarui tos pačios gatvės kaipmat atgydavo. Eidamas pro šalį seras Aris girdėjo tylią, per uždangstytus langus sklindančią muziką, kažkur tolumoje bumbsėjo pirštais mušamas būgnas, pliekdamas trankų iečių šokio ritmą ir įkvėpdamas nakčiai pulsą. Ten, kur antros Vingiuotosios sienos papėdėje susitiko trys gatvelės, iš balkono jį pašaukė malonumus teikianti mergina. Ji buvo pasipuošusi briliantais, vilkėjo prigludusius drabužius. Seras Aris pažvelgė į ją, susigūžė ir prieš vėją nužingsniavo toliau. Mes, vyrai, tokie silpni. Kūnas išduoda net kilniausius iš mūsų. Jis prisiminė karalių Beilorą Palaimintąjį, alpėjusį iš bado ir taip mėginusį tramdyti geidulius, darančius jam gėdą. Gal ir jam reikėtų taip pasielgti?
Po tarpdurio arka stovėjo neaukštas vyras ir kepsninėje čirškino gyvatės gabalėlius, skrundančius juos vartydamas medinėmis žnyplėmis. Nuo aitrių jo padažų kvapo riteris net apsiašarojo. Jis girdėjo šnekant, jog geriausiame gyvatienos padaže esama ne tik garstyčių sėklų ir drakonų pipirų, bet ir lašelio nuodų. Prie dornietiško maisto Mirsela priprato taip pat greitai, kaip ir prie savo Dorno princo, ir kartais, norėdamas ją pamaloninti, seras Aris paragaudavo vieno kito tokio patiekalo. Valgis nutvilkydavo burną ir seras Aris paskubomis užgerdavo jį vynu, be to, išeidamas jis degindavo dar labiau, nei įeidamas. Ir vis dėlto mažoji princesė šiuos valgius mėgo.
Seras Aris paliko ją savo kambariuose, palinkusią prie žaidimų stalo priešais princą Tristaną, stumdančią įmantriai išdrožinėtas figūras nefrito, karneolio ir lazurito kvadratais. Putlios Mirselos lūpos buvo praviros, o žalios akys — susikaupusios ir primerktos. Šį žaidimą iš Volančio į Medinį miestą atgabeno prekybos laivas ir našlaičiai paskleidė jį po visą Žaliąjį Kraują. Dorno dvare dėl šio žaidimo visi ėjo iš proto.