O serą Arį tas žaidimas varė iš proto. Buvo žaidžiama dešimčia skirtingų figūrų, ir kiekviena iš jų turėjo savo ypatybių bei galių, — viskas priklausė nuo to, kaip žaidėjai jas išrikiuodavo. Princui Tristanui šis žaidimas iš karto patiko, o Mirsela jį išmoko, kad galėtų žaisti su princu. Jai dar nebuvo vienuolikos, o jos sužadėtiniui — trylikos metų; nepaisant to, pastaruoju metu Mirsela dažniau išlošdavo, nei pralaimėdavo. Tristanui tai, rodos, buvo nė motais. Šie du vaikai buvo visiškai skirtingi: jo oda tamsiai rusva, plaukai juodi ir tiesūs, jos kūno oda blyški kaip pienas, plaukai vešlūs, aukso spalvos ir banguoti; šviesaus ir tamsaus gymio — kaip karalienė Sersėja ir karalius Robertas. Jis meldėsi, kad su šiuo dorniečiu vaikinu Mirsela patirtų daugiau laimės, nei su savo audrų lordu patyrė jos motina.
Seras Aris Mirselą paliko nerimaudamas, bet pilyje jai niekas negalėjo grėsti. Į Mirselos kambarius Saulės bokšte patekti buvo galima tik per dvejas duris ir prie abiejų jis pastatė po du vyrus. Tai buvo Lanisterių sargybiniai, žmonės, drauge su juo atvykę iš Karaliaus Uosto, patikrinti kovose, tvirti ir ištikimi. Be to, Mirsela dar turėjo savo tarnaites ir septonę Eglantiną, o princą Tristaną saugojo jo prisiekęs skydas, seras Gaskoinas iš Žaliojo Kraujo. Niekas nesutrikdys jai ramybės, tarė sau seras Aris, o po dviejų savaičių jau būsime iškeliavę ir saugūs.
Tai jam pažadėjo princas Doranas. Nors pamatęs, koks Dorno princas susenęs ir silpnas, Aris pasijuto priblokštas, vis dėlto dorniečio duotu žodžiu neabejojo.
— Apgailestauju, kad iki šiol negalėjau nei priimti tavęs, nei susipažinti su princese Mirsela, — atsiprašė Martelis, kai Aris pagaliau buvo įleistas į jo saulėtąją menę, — bet tikiuosi, kad mano duktė Ariana deramai priėmė tave, atvykusį į Dorną, sere.
— Taip, mano prince, — linktelėjo seras Aris ir tylomis meldėsi, kad jo neišduotų veido raudonis.
— Mūsų kraštas nesvetingas ir skurdus, bet savotiškai gražus. Mums gaila, kad nepamatei kitų Dorno vietovių, tik Saulės Ietį, tačiau baiminuosi, kad už šios pilies sienų nei tau, nei tavo princesei nebūtų saugu. Mes, dorniečiai, karšto kraujo žmonės: greiti pykti, lėti atleisti. Jei galėčiau patikinti, jog karo trokšta vien Smėlio Gyvatės, mano širdis džiaugtųsi, bet tau, sere, nemeluosiu. Girdėjai, ką gatvėse šneka prasčiokai, kaip šūkauja, kad sutelkčiau savo ietis. Bijau, kad bent pusė mano lordų jiems pritaria.
— O ką manai tu pats, prince? — įsidrąsinęs paklausė riteris.
— Labai seniai motina man įkalė, kad tik bepročiai veliasi į karus, kurių nelaimės. — Net jei toks tiesmukas klausimas jį ir įžeidė, princas Doranas to neparodė. — Ir vis dėlto ši taika trapi… trapi kaip jūsų princesė.
— Tik žvėris nuskriaustų mergaitę.
— Ir mano sesuo Eliją turėjo mergaitę. Ji buvo vardu Reine. Ji taip pat buvo princesė. — Princas atsiduso. — Jei kas nors peiliu nudurtų princesę Mirselą, tai tikrai ne iš pykčio, kaip ir seras Eimoris Lorčas ne iš pykčio nužudė Reinę, jei tai tikrai jo darbas. Jie tik siekia mane išprovokuoti. Mat jei Mirsela bus nužudyta Dorne, kol ją saugau, kas tikės mano pasiteisinimais, jog to nepadariau?
— Kol aš gyvas, niekas Mirselos nenuskriaus.
— Tauri priesaika, — blankiai šyptelėjęs tarė Doranas Martelis, — bet tu čia vienas, sere. Tikėjausi, kad įkalinus užsispyrėles dukterėčias vandenys atslūgs, bet nepasiekėme nieko, tik suvijome mekšrus atgal į nendres. Kiekvieną naktį girdžiu juos šnabždantis ir galandant durklus.
Jis bijOy staiga suprato seras Aris. Žiūrėk, jo ranka dreba. Dorno princas įbaugintas. Seras Aris nesumojo, ką pasakyti.
— Atsiprašau, sere, — tarė princas Doranas. — Esu silpnas, negaluoju, o kartais… Saulės Ieties triukšmas, purvas ir kvapai mane vargina. Kai tik atliksiu savo pareigas, ketinu grįžti į Vandenų Sodus. Žinoma, drauge pasiimsiu ir princesę Mirselą. — Riteriui nespėjus paprieštarauti, princas kilstelėjo plaštaką raudonais ir ištinusiais krumpliais. — Ir tau derėtų ten vykti. Ir jos septonei, ir tarnaitėms, ir sargybiniams. Saulės Ieties sienos tvirtos, bet jų papėdėje — šešėlių miestas. Net į pilį kasdien ateina ir iš jos išeina šimtai žmonių. O Sodai — mano uostas. Princas Maronas juos pastatė kaip dovaną savo nuotakai iš Targarienų giminės, norėdamas įamžinti Dorno santuokos ryšius su Geležiniu sostu. Ruduo tenai puikus metų laikas… dienos karštos, naktys vėsios, nuo jūros pučia druska persismelkęs vėjelis, ten daug fontanų ir baseinėlių. Be to, ten yra kitų vaikų, kilmingų berniukų ir mergaičių. Mirsela tenai turės savo amžiaus draugų ir galės su jais žaisti. Ji nebus vieniša.
— Jei taip sakai…
Princo žodžiai dar aidėjo jam ausyse. Ten ji bus saugi. Tik kodėl Doranas Martelis įkalbinėjo jį nerašyti laiško ir apie persikėlimą nepranešti Karaliaus Uostui? Miršėlai bus saugiausia, jei niekas nežinos, kur ji. Seras Aris šiai minčiai pritarė, bet… argi turėjo iš ko rinktis? Jis buvo karaliaus sargybos riteris, tačiau, kaip princas ir sakė, vienui vienas.
Staiga gatvelė baigėsi ir jis atsidūrė mėnesienos apšviestame kieme. „Pro žvakių liejiko krautuvėlę, — rašė ji, — pro vartus ir išoriniais laiptais.“ Stumtelėjęs vartus, jis įėjo, nulipo gerokai aptrupėjusiais laiptais ir sustojo priešais niekuo neišsiskiriančias duris. Ar man belstis? Užuot taip ir padaręs, seras Aris jas stumtelėjo ir, žingtelėjęs pirmyn, atsidūrė dideliame, prieblandoje skendinčiame kambaryje žemomis lubomis, apšviestame tik pora aromatinių žvakių, kurios virpčiojo pastatytos storų sienų nišose. Po savo sandalais jis matė raštuotus Myro kilimus, ant sienos — gobeleną, taip pat lovą.
— Miledi… — tarstelėjo seras Aris. — Kur tu?
— Čia.
Ji žengė iš už durų, iš tamsaus šešėlio. Ant dešinio moters dilbio rangėsi raštuota gyvatė: jos vario ir aukso spalvos žvynai šviesoje mirguliavo. Ta gyvatė buvo vienintelis moters apdaras.
Ne, norėjo tarti jai seras Aris, atėjau tik pasakyti, kad viskas baigta, bet išvydus ją, spindinčią žvakių šviesoje, jam, rodos, atėmė žadą. Jo gerklė išdžiūvo nelyginant Dorno smėlynai. Seras Aris stovėjo tylėdamas, akimis ryte rydamas gundančias jos kūno linijas, duobutę prie kaklo, apsunkusias apvalias krūtis su didžiuliais tamsiais speneliais, viliojančius juosmens ir klubų linkius. Kai atitoko, Aris laikė ją apkabinęs, o ji plėšė jam drabužius. Pasiekusi apatinę tuniką, moteris suėmė drabužį už pečių ir nutraukė šilką žemyn iki bambos, bet jam tai buvo nė motais. Aris lietė glotnią jos odą, kuri glostoma atrodė tokia karšta kaip Dorno saulės išdegintas smėlis. Jis pakėlė jos galvą ir susirado lūpas. Jos lūpos prasiskyrė, o krūtys įsirėmė jam į delnus. Nykščiais perbraukęs spenelius, Aris užčiuopė juos, gerokai papurusius. Moters plaukai buvo vešlūs ir juodi, kvepėjo orchidėjomis ir tokiu gundančiu, žemišku aromatu, kad jis labai susijaudino ir pajuto skausmingą veržimą.
— Liesk mane, sere, — sušnabždėjo jam į ausį moteris. Ario plaštaka nuslydo apvalainu jos pilvu ir po kupeta tankių juodų plaukų rado malonią drėgną vietelę. — Taip, čia, — sumurmėjo ji, kai jis įkišo pirštą į jos gelmes. Moteris sudejavo, ėmė stumti jį prie lovos, o paskui pargriovė. — Dar, ak, dar, taip, mielasis, riteri mano, riteri mano, mano mielas baltasis riteri, taip… tavęs… tavęs aš geidžiu, tavęs. — Ji rankomis parodė jam kelią į save, o paskui prispaudė jas Ariui prie strėnų ir spustelėjo. — Giliau, — sušnabždėjo. — Taip, 000…