Tada ji stipriomis kaip plienas kojomis apsivijo Ariui juosmenį. Jam skverbiantis vis giliau ir giliau, ji nagais raižė jam pečius, paskui šūktelėjo ir, jo užgulta, išrietė nugarą. Paskui užčiuopusi Ario spenelius maigė juos tol, kol jis išleido į ją savo sėklą. Dabar galėčiau numirti visiškai laimingas, pagalvojo riteris ir bent keliolikai akimirkų nurimo.
Bet nenumirė.
Jo aistra buvo gili ir bekraštė kaip jūra, tačiau prasidėjus atoslūgiui išlindo kaip visuomet skaudžiai žeidžiančios gėdos ir kaltės uolos. Kartais bangos jas paslėpdavo, bet jos, kietos, juodos ir slidžios, likdavo tūnoti po vandeniu. Ką aš darau? — klausė jis savęs. Juk esu karaliaus sargybos vyras. Aris nusirito nuo moters, suglebo lovoje ant nugaros ir įsistebeilijo į lubas. Jose buvo matyti platokas plyšys, einantis nuo vienos sienos iki kitos. Anksčiau jis nematė nei to įtrūkimo, nei gobelene vaizduojamos scenos — Naimerijos su dešimčia tūkstančių laivų. Matau vien ją. Pro langą vidun būtų galėjęs spoksoti drakonas, o aš nebūčiau matęs nieko, tik jos krūtis, veidą ir šypseną.
— Turime vyno, — prikišusi lūpas jam prie kaklo sumurmėjo ji. Tada ranka perbraukė jam per krūtinę. — Ar tu ištroškęs?
— Ne.
Jis pasivertė, išsirito iš lovos ir atsisėdo ant jos krašto. Nors kambaryje buvo šilta, Arį krėtė šaltis.
— Kraujuoji, — tarė ji. — Per smarkiai brūkštelėjau nagais.
Moteriai prisilietus prie nugaros, Aris krūptelėjo, tarsi jos pirštai būtų liepsnoję.
— Neliesk. — Jis nuogas atsistojo. — Daugiau nesiliesk.
— Turiu balzamo. Įdrėskimams.
Bet ne gėdai numalšinti.
— Tie įdrėskimai — nesvarbu. Atleisk, miledi, man jau metas…
— Taip greitai? — Moteris kalbėjo dusliai, plati jos burna buvo sukurta šnabždesiams, putlios lūpos prisupusios bučiniui. Juodi ir vešlūs, banguoti, švelniai garbanoti jos plaukai krito ant nuogų pečių ir siekė stambias krūtis. Net ant kauburio virš tarpkojo jos plaukai buvo švelnūs ir garbanoti. — Pasilik šiąnakt su manimi, sere. Dar daug ko turiu tave išmokyti.
— Jau ir taip per daug iš tavęs išmokau.
— Tuomet už pamokas, rodos, buvai dėkingas, sere. Ar tikrai neskubi į kitą lovą, pas kitą moterį? Pasakyk man, kas ji tokia. Dėl tavęs susikausiu su ja nuogomis krūtimis, peilis prieš peilį. — Ji nusišypsojo. — Nebent ta moteris — Smėlio Gyvatė. Jei taip, mudvi tave dalysimės. Savo pusseseres labai myliu.
— Juk žinai, kad neturiu jokios kitos moters. Tik… pareigą.
Ji pasivertė, atsirėmė alkūne į patalus ir pakėlė į Arį dideles, juodas, žvakių liepsnoje spindinčias akis.
— Tą bjaurią kalę? Pažįstu ją. Jos tarpkojis sausas kaip dulkės, o bučiniai palieka kraujuojančias žaizdas. Bent kartą leisk pareigai miegoti vienai ir pasilik nakvoti pas mane.
— Mano vieta — rūmuose.
Ji atsiduso.
— Ten, kur kita tavo princesė. Verti mane pavyduliauti. Rodos, ją myli labiau už mane. Ta mergaitė tau gerokai per jauna. Tau reikia moters, ne mažos mergaitės, bet, jei tave tai jaudina, galiu vaidinti tyrą ir nekaltą.
— Neturėtum kalbėti tokių dalykų. — Nepamiršk, kad ji dornietė. Žemupyje buvo manoma, jog dorniečiai vyrai tokio karšto kraujo, o moterys tokios laukinės ir pasileidusios nuo maisto, kurį valgo. Aštrieji pipirai ir keisti prieskoniai kaitina kraują ir ji nieko negali padaryti. — Myliu Mirselą kaip dukterį. — Aris negalėjo turėti nei dukters, nei žmonos. Užtat vilkėjo puikų baltą apsiaustą. — Netrukus iškeliausime į Vandenų Sodus.
— Kada nors, — linktelėjo ji, — bet kadangi gerai pažįstu savo tėvą, tai viskas užtruks keturis kartus ilgiau, nei turėtų. Jei jis sako ketinąs išvykti rytoj, gali būti ramus, kad praeis dvi savaitės. Patikėk, Soduose jausies vienišas. Beje, kur tas jaunas narsus riteris, kuris sakėsi mano glėbyje norintis praleisti visą likusį gyvenimą?
— Kai tai sakiau, buvau girtas.
— Buvai išgėręs vos tris taures vandeniu atskiesto vyno…
— Buvau apgirtęs nuo tavęs. Jau dešimt metų… nuo tos dienos, kai apsivilkau baltąjį apsiaustą, nebuvau palietęs jokios moters, išskyrus tave… Nežinojau, kas yra meilė, o dabar… aš bijau.
— Ko gali bijoti mano baltasis riteris?
— Baiminuosi dėl savo garbės, — atsakė jis, — ir dėl tavosios.
— Savo garbe pasirūpinsiu pati. — Ji priglaudė pirštą prie krūties spenelio ir palengva ėmė sukti juo ratus. — Ir, jei reikės, savo malonumais taip pat. Esu suaugusi moteris.
Ji tikrai buvo suaugusi, tuo nederėjo abejoti. Matyti ją čia, pūkų pataluose, geismingai besišypsančią, žaidžiančią savo krūtimis… ar kurios nors kitos moters krūtų speneliai buvo tokie dideli ir tokie jautrūs? Aris negalėjo ramiai į juos žiūrėti — troško juos suspausti, čiulpti, kol sustandės, sudrėks ir ims blizgėti…
Jis nusuko akis. Apatiniai jo drabužiai gulėjo išdriekti ant kilimų. Riteris pasilenkė jų pasiimti.
— Tau dreba rankos, — atkreipė dėmesį ji. — Manau, jos mieliau glamonėtų mane. Ar tau tikrai taip skubu apsirengti, sere? Man labiau patinki toks, koks dabar esi. Lovoje, nuogi, mes visada būname savimi, vyras ir moteris, meilužiai, vienas kūnas ir tokie artimi, kokie tik gali būti du žmonės. O apsivilkę drabužius tampame skirtingais žmonėmis. Aš mieliau būčiau kūnas ir kraujas, o ne šilkai ir papuošalai, o tu… tu nesi baltas apsiaustas, sere.
— Esu, — paprieštaravo seras Aris. — Tas apsiaustas — mano asmenybės esmė. Ir mūsų abiejų labui šie santykiai turi baigtis. Jei kas nors sužinotų…
— …pamanytų, kad tu laimingas žmogus.
— Pamanytų, kad sulaužiau priesaiką. O jei kas nors nueitų pas tavo tėvą ir papasakotų jam, kad nuplėšiau tau garbę?
— Mano tėvui prikišti galima daug ką, tik ne kvailumą. Nekaltybę praradau su Pavainikiu iš Dievų Malonės, kai mudviem buvo keturiolika metų. Žinai, ką apie tai sužinojęs padarė mano tėvas? — Prisitraukusi patalus, ji tvirtai juos suspaudė ir pakėlė prie smakro, prisidengdama nuogumą. — Nieko. Mano tėvui puikiai sekasi nedaryti nieko. Jis tai vadina mąstymu. Pasakyk man tiesą, sere, kas tau neduoda ramybės: mano nuplėšta garbė ar… tavoji?
— Abi. — Jos kaltinimas Arį įžeidė. — Todėl šis kartas mudviem turi būti paskutinis.
— Ir anksčiau taip sakei.
Sakiau ir kalbėjau rimtai. Bet esu silpnas, kitaip dabar manęs čia nebūtų. Tačiau Aris negalėjo jai to pasakyti, mat jautė, kad tokia moteris kaip ji silpnumą niekina. Ji panašesnė į savo dėdę, o ne į tėvą. Jis nusisuko ir rado ant kėdės kybančią savo dryžuotą, šilkinę, apatinę tuniką. Paskubomis traukdama šį drabužį žemyn nuo pečių, ji perplėšė audinį vos ne iki bambos.
— Ji nepataisomai sugadinta, — pasiskundė Aris. — Kaip man ją dabar apsivilkti?
— Nugara į priekį, — pasiūlė išeitį ji. — Kai apsivilksi viršutinius drabužius, niekas nematys, kad ji perplėšta. Gal mažoji princesė tau ją susius. O gal man į Vandenų Sodus nusiųsti naują?