— Nesiųsk man jokių dovanų. — Tai būtų tik atkreipę žmonių dėmesį. Krestelėjęs apatinę tuniką, Aris apsivilko ją nugara į priekį. Šilkas apgaubė jo kūną vėsa, tik prilipo prie nugaros, kurią ji buvo apdraskiusi. Tunika turėjo jam dar patarnauti, bent jau kol grįš į rūmus. — Aš tik noriu baigti šį… šį…
— Ar mandagiai elgiesi, sere? Tu mane skaudini. Imu manyti, jog visi tavo ištarti meilės žodžiai buvo melagingi.
Niekada nebūčiau tau melavęs. Seras Aris pasijuto taip, lyg būtų gavęs antausį.
— Dėl ko, jei ne dėl meilės, būčiau atsisakęs garbės? Kai esu su tavimi, man… man sunku mąstyti, tu įkūniji visas mano svajones, bet…
— Žodžiai — kaip vėjas. Jei myli, nepalik manęs.
— Aš prisiekiau…
— …nevesti ir neturėti vaikų. Ką gi, išgėriau mėnulio arbatos, be to, žinai, kad negaliu už tavęs tekėti. — Ji nusišypsojo. — Bet galbūt leisiuosi įkalbama laikyti tave savo meilužiu.
— Dabar iš manęs šaipaisi.
— Galbūt. Truputį. Manai, esi vienintelis karaliaus sargybos riteris, mylėjęs moterį?
— Visuomet atsirasdavo vyrų, kuriems ištarti priesaiką būdavo lengviau, nei jos laikytis, — pripažino jis. Seras Borosas Blauntas buvo pramynęs taką į Šilko gatvę, o seras Prestonas Grynfildas nuolat lankydavosi audinių pirklio namuose, kai tik šeimininkas išvykdavo, bet Aris nieku gyvu nebūtų kalbėjęs apie prisiekusių brolių silpnybes ir daręs jiems gėdą. — Seras Terensas Toinas buvo užkluptas lovoje su savo karaliaus meiluže, — užuot kalbėjęs apie karaliaus sargybos vyrus, tarė jis. — Seras Terensas prisiekė, kad tai — meilė, bet tas ryšys jiems abiem kainavo gyvybę, prisidėjo prie jo giminės žlugimo ir pražudė kilniausią kada nors žemėje gyvenusį riterį.
— Taip, o kur dar Lukamoras Gašlusis su savo trimis žmonomis ir šešiolika vaikų? Kai išgirstu tą dainą, mane visada suima juokas.
— Tiesa ne tokia juokinga. Kol buvo gyvas, niekas niekada nevadino jo Lukamoru Gašliuoju. Jo vardas buvo seras Lukamoras Stiprusis, o visas jo gyvenimas buvo melas. Kai paaiškėjo apgaulė, prisiekusieji broliai patys jį iškastravo, o Senasis karalius išsiuntė prie Sienos. Tie šešiolika vaikų buvo palikti lieti ašarų. Jis nebuvo tikras riteris, kaip ir Terensas Toinas…
— O Drakono riteris? — Ji nubloškė patalus ir nuleido kojas ant grindų. — Sakei, jis buvo kilniausias kada nors žemėje gyvenęs riteris, o juk įsitempė savo karalienę į lovą ir pradėjo su ja vaiką.
— Aš tuo netikiu, — įsižeidęs tarė Aris. — Kalbos apie princo Eimono ir karalienės Neiris išdavystę tebuvo pasaka, melas, kurį paskleidė jo brolis, norėjęs, kad kilmingo sūnėno vietą užimtų jo nesantuokinis sūnus. Ne veltui Eigonas buvo vadinamas Nevertuoju. — Radęs kardasaitį, Aris prisijuosė jį ir užsisegė. Nors prie šilkinės dornietiškos tunikos jis atrodė keistai, įprastas ilgojo kalavijo ir durklo svoris priminė Ariui, kas jis toks. — Manęs žmonės neprisimins kaip Ario Nevertojo, — pareiškė jis. — Aš savo apsiausto nesutepsiu.
— Ak, taip, — atsiduso ji, — tas puikusis baltasis apsiaustas… Pamiršti, kad mano senelio brolis taip pat tokį dėvėjo. Kai jis mirė, buvau dar maža, ir vis dėlto jį prisimenu. Jis buvo aukštas kaip bokštas ir kutendavo mane tol, kol iš juoko imdavau dusti.
— Niekada neturėjau garbės pažinoti princo Levaino, — tarė seras Aris, — bet visi sutinka, kad jis buvo didis riteris.
— Didis riteris, turėjęs meilužę. Dabar ji jau sena, bet sakoma, kad jaunystėje buvo reto grožio moteris.
Princas Levainas? Šios istorijos seras Aris dar nebuvo girdėjęs. Tai jį pribloškė. Terenso Toino išdavysė ir Lukamoro Gašliojo nuopuolis buvo aprašyti Baltojoje knygoje, tačiau princui Levainui skirtame puslapyje apie moterį net nebuvo užsiminta.
— Mano dėdė visada sakydavo, jog vyro vertę lemia kalavijas rankoje, o ne daiktas tarp kojų, — kalbėjo ji, — tad liaukis kaip koks šventeiva pasakojęs man apie suteptus apsiaustus; Tavo garbę suteršė ne mūsų meilė, o pabaisos, kuriems tarnavai, ir žvėrys, kuriuos vadinai savo broliais.
Šis kirtis buvo pernelyg skaudus.
— Robertas nebuvo pabaisa.
— Į sostą jis įžengė per vaikų lavonus, — neatlyžo ji, — nors, tavo tiesa, Džofriui jis neprilygo.
Džofris… Jis buvo gražus vaikinas, pagal savo amžių aukštas ir stiprus, bet daugiau apie jį negalėjai pasakyti nieko gero. Seras Aris vis dar susigėsdavo prisiminęs visus tuos kartus, kai, Džofrio įsakytas, mušdavo vargšę Starkų mergaitę. Kai lydėti Mirselą į Dorną Tirionas pasirinko jį, seras Aris iš dėkingumo uždegė Karžygiui žvakę.
— Džofris negyvas, Kipšas jį nunuodijo. — Jis niekada nebūtų pagalvojęs, kad Tirionas galėtų ryžtis tokiam baisiam nusikaltimui. — Dabar karaliaus soste sėdi Tomenas, o jis visai nepanašus į savo brolį.
— Nei į savo seserį.
Tai buvo tiesa. Tomenas buvo geraširdis berniukas ir visada stengėsi elgtis oriai, bet paskutinį kartą seras Aris matė jį verkiantį prieplaukoje. Mirsela neišliejo nė vienos ašaros, nors tai jai teko palikti namų židinį ir savo mergyste sutvirtinti sudarytą sąjungą. Tiesą sakant, princesė buvo narsesnė už savo brolį, gudresnė ir labiau pasitikinti savimi. Ji buvo nuovokesnė ir mokėjo mandagiau elgtis. Jos niekas niekada nebaugindavo, net Džofris. Iš tiesų moterys visuomet yra stipresnės. Seras Aris galvojo ne tik apie Mirselą, bet ir apie jos bei savo motiną, apie Erškėčių karalienę, apie gražiąsias ir mirtinai pavojingas Raudonosios Angies dukteris, Smėlio Gyvates. Ir apie princesę Arianą Martel, ypač apie ją.
— Neneigsiu, kad tu teisi, — dusliai ištarė Aris.
— Neneigsi? Ir negalėtum! Mirselą tinkamesnė užimti sostui…
— Pirmenybė teikiama sūnui, ne dukteriai.
— Kodėl? Kuris dievas tai nustatė? Aš esu savo tėvo įpėdinė. Gal man atsisakyti šios teisės savo brolių naudai?
— Tu iškreipi mano žodžius. Niekada nesakiau, kad… Dorne viskas kitaip. O Septynių Karalysčių dar niekada nevaldė moteris.
— Pirmasis Viseiris ketino paskirti įpėdine savo dukterį Reinirą, juk nemėginsi to neigti? Bet karaliui gulint mirties patale karaliaus sargybos lordas vadas nusprendė, jog turi būti kitaip.
Seras Kristonas Koulas. Kristonas įtakingasis suteikė pirmenybę broliui, o ne seseriai, supriešino karaliaus sargybos vyrus ir sukėlė siaubingą karą, kurį vėliau dainiai pavadino Drakonų Šokiu. Vieni sakė, kad jis tai padarė skatinamas ambicijų, mat princas Eigonas buvo sukalbamesnis nei užsispyrėlė jo sesuo. Kiti kalbėjo, kad seras Kristonas pasielgė taip vedamas kilnių motyvų, ir tvirtino, girdi, jis gynęs senąjį andalų paprotį. O kai kas šnekėjo, jog, prieš apsivilkdamas baltą apsiaustą, seras Kristonas buvo princesės Reiniros meilužis ir troško atkeršyti moteriai, kuri jį atstūmė.
— Kristonas Įtakingasis labai nusikalto, — tarė seras Aris, — ir labai brangiai už tai sumokėjo, bet…
— …bet galbūt Septynetas atsiuntė tave čia, kad vienas baltasis riteris ištaisytų tai, ką sugadino kitas. Juk žinai, kad grįždamas į Vandenų Sodus tėvas ketina drauge pasiimti ir Mirselą, tiesa?
— Nes nori apsaugoti princesę nuo tų, kurie galėtų jai pakenkti.
— Ne. Nes nori paslėpti ją nuo tų, kurie norėtų ją karūnuoti. Jei princas Oberinas Angis būtų gyvas, savo rankomis uždėtų jai ant galvos karūną, bet mano tėvui trūksta drąsos. — Ji atsistojo. — Sakai, myli tą mergaitę kaip tikrą savo dukterį? Ar leistum iš savo dukters atimti jos teises ir uždaryti ją kalėjime?