Выбрать главу

— Vandenų Sodai — ne kalėjimas, — nedrąsiai paprieštaravo Aris.

— Manai, kad kalėjime negali būti fontanų ir figmedžių? Ir vis dėlto, kai mergaitė ten nukeliaus, jai nebus leidžiama išvykti. Tau — taip pat. Hota tuo pasirūpins. Tu jo nepažįsti taip gerai, kaip aš. Suirzęs jis gali būti tikrai pavojingas.

Seras Aris suraukė antakius. Tas augalotas norvošis kapitonas randuotu veidu visada versdavo jaustis jį labai nejaukiai. Sklando gandai, kad jis miega pasidėjęs šalia savo didįjį kirvį.

— Ką patartum man daryti?

— Tai, ką esi prisiekęs. Ginti Mirselą iki paskutinio kraujo lašo. Ginti ją ir… jos teises. Uždėti jai ant galvos karūną.

— Aš daviau priesaiką!

— Džofriui. Ne Tomenui.

— Tu teisi, bet Tomenas geros širdies berniukas. Jis bus geresnis karalius nei Džofris.

— Bet ne geresnis už Mirselą. Ji taip pat tą berniuką myli. Žinau, ji neleis, kad jam nutiktų kas nors bloga. Vėtrų Gūžta teisėtai priklauso jam, nes lordas Renlis įpėdinio nepaliko, o lordas Stanis jau senas žmogus. Ilgainiui tam berniukui iš savo ledi motinos atiteks ir Kasterlių Uola. Jis bus didingiausias lordas visoje karalystėje, bet… teisė užimti Geležinį sostą priklauso Mirselai.

— Teisė… Na, nežinau…

— Aš žinau. — Jai atsistojus, ilgi, juodi ir vešlūs jos plaukai nusviro ir pasiekė strėnas. — Eigonas Drakonas įkūrė karaliaus sargybą ir sugalvojo įžadus, tačiau ką vienas karalius padaro, kitas gali atšaukti arba pakeisti. Kadaise karaliaus sargyboje būdavo tarnaujama iki gyvos galvos, bet Džofris atleido serą Baristaną, kad jo apsiaustą galėtų atiduoti savo šuniui. Mirsela norėtų, kad būtum laimingas, be to, ir mane labai mėgsta. Jei paprašysime, ji leis mudviem susituokti. — Ariana apkabino Arį ir priglaudė galvą jam prie krūtinės. Jos viršugalvis vos siekė jam smakrą. — Jei taip nori, galėsi turėti ir savo baltąjį apsiaustą, ir mane.

Ji drasko man širdį.

— Žinai, kad noriu, bet…

— Esu Dorno princesė, — dusliai tarė ji, — tad tau nedera versti mane maldauti.

Seras Aris užuodė jos plaukų aromatą ir jautė, kaip prigludusi jam prie krūtinės tuksi jos širdis. Jo kūnas atsiliepė į jos artumą ir Aris neabejojo, kad ji taip pat tai jaučia. Paskui, uždėjęs rankas mylimajai ant pečių, susigriebė, kad ji virpa.

— Ariana… Mano princese… Kas yra, meile mano?

— Ar dar reikia sakyti, sere? Aš bijau. Vadini mane „meile“, bet, kai man tavęs labiausiai reikia, atstumi. Ar taip blogai, kad trokštu turėti riterį, kuris mane saugotų?

Aris dar niekada negirdėjo jos taip kalbant ir suprato, jog princesė labai pažeidžiama.

— Ne, — papurtė galvą jis, — bet tavo saugumu rūpinasi tėvo sargyba, tad kodėl…

— Tėvo sargybinių aš ir bijau. — Kelias akimirkas ji atrodė jaunesnė už Mirselą. — Tai mano tėvo sargybiniai sukaustė grandinėmis ir uždarė mano mielas pusseseres.

— Ne, grandinėmis nesukaustė. Girdėjau, kad joms nieko netrūksta.

Ji niekinamai nusijuokė.

— Ar matei jas? Ar žinai, kad tėvas neleidžia man su jomis pasimatyti?

— Jos kalba išdavikiškai ir kursto karą…

— Loresai šešeri, Dorėjai — aštuoneri. Kokį karą jos gali sukurstyti? Ir vis dėlto mano tėvas įkalino mergaites drauge su jų seserimis. Baimė net stiprius vyrus verčia daryti tai, ko jie niekada nedarytų, o mano tėvas niekada nebuvo stiprus. Ari, mielasis, išklausyk manęs vardan meilės, kurią sakaisi man jauti. Niekada nebuvau tokia narsi, kaip mano pusseserės, mat gimiau iš silpnesnės sėklos, tačiau mudvi su Tajene esame vienmetės ir nuo pat vaikystės artimos kaip seserys. Mudvi paslapčių neturėjome. Tėvas įkalino ją, tad gali įkalinti ir mane, be to, ir dėl tos pačios priežasties… dėl Mirselos.

— Tavo tėvas niekuomet taip nepasielgtų.

— Tu mano tėvo nepažįsti. Nuo tos dienos, kai išvydau šį pasaulį neturėdama koto, aš jį tik nuviliu. Jau kelis kartus jis mėgino ištekinti mane už bedančių žilabarzdžių senių, vieno už kitą niekingesniu. Tiesa, niekada neliepė man tekėti, bet vien siūlomi jaunikiai įrodo, kad jis manęs negerbia.

— Vis tiek esi jo įpėdinė.

— Ar tikrai?

— Išvykdamas į Vandenų Sodus valdyti Saulės Ietį jis palieka tau, ar ne?

— Valdyti? Ne. Pilies valdytoju jis paskiria savo pusbrolį, serą Manfrį, senešalu — seną aklą Rikasą, prievaizdams liepia rinkti muitus bei mokesčius ir nešti juos suskaičiuoti iždininkei, Alisai Ledibrait, sargybiniams įsako palaikyti tvarką šešėlių mieste, teisėjams — sėdėti teismuose ir teisti, o meisteriui Mailsui paveda rūpintis visais laiškais, nereikalaujančiais asmeniško princesės dėmesio. Vadovauti jiems visiems jis palieka Raudonąją Angl. Man būna pavedama rengti puotas ir pasilinksminimus, taip pat užimti garbingus svečius. Kartą per dvi savaites Oberinas vykdavo į Vandenų Sodus. Mane jis pasikviesdavo dukart per metus. Ir kartą tėvas man aiškiai pasakė, kad ne tokio įpėdinio nori. Mūsų įstatymai jį varžo, bet žinau, kad jam būtų mieliau įpėdiniu paskirti mano brolį.

— Tavo brolį? — Seras Aris pirštais palietė jai pasmakrę ir privertė pakelti galvą, kad galėtų atidžiai pažvelgti į akis. — Kalbi ne apie Tristaną, ar ne? Jis dar visai vaikas.

— Ne apie Trisą. Turiu omenyje Kventiną. — Juodos kaip nuodėmė jos akys žvelgė drąsiai, nemirksėdamos. — Tiesą žinojau nuo keturiolikos metų, nuo tos dienos, kai nuėjau pas tėvą į menę palinkėti jam labos nakties ir pabučiuoti, bet ten jo neradau. Vėliau sužinojau, kad jį pasikvietė motina. Išeidamas jis paliko degančią žvakę. Priėjusi jos užpūsti, po žvake radau pakištą nebaigtą laišką — laišką mano broliui Kventinui, kuris tuo metu gyveno Ironvude. Tėvas liepė Kventinui daryti viską, ko iš jo reikalauja meisteris ir kovų meistras, nes „vieną gražią dieną sėdėsi ten, kur sėdžiu aš, ir valdysi visą Dorną, o valdovas turi būti stiprus ir dvasia, ir kūnu“. — Švelniu Arianos skruostu nusirito ašara. — Tai buvo tėvo ranka parašyti žodžiai. Jie liko mano atmintyje tarsi įdagas. Tą ir daug kitų naktų verkdavau tol, kol netekusi jėgų užmigdavau.

Seras Aris Kventino Martelio dar nepažinojo. Nuo mažumės princą auklėjo ir mokė lordas Ironvudas, berniukas tarnavo pas jį pažu, paskui ginklanešiu ir net į riterius mieliau leidosi pakeliamas lordo Ironvudo, o ne Raudonosios Angies. Jei būčiau tėvas, taip pat norėčiau, kad įpėdiniu taptų mano sūnus, pagalvojo Aris, bet jis girdėjo skausmą jos balse ir žinojo, kad jei pasakytų, ką galvoja, prarastų Arianą amžinai.

— Gal tu neteisingai supratai? — gūžtelėjo jis. — Tada buvai dar maža mergaitė. Gal princas taip rašė tik norėdamas paraginti tavo brolį stropiau mokytis?

— Tu taip manai? Tuomet pasakyk, kur Kventinas dabar?

— Dabar princas su lordo Ironvudo kariuomene yra Kaulų kelyje, — atsargiai rinkdamas žodžius pasakė Aris. Bent jau taip jam sakė senasis Saulės Ieties pilies valdytojas, kai jis atvyko į Dorną. Tą patį pakartojo ir meisteris švelnia kaip šilkas barzda.

Ariana papurtė galvą.

— Tėvas nori, kad mes tuo tikėtume, bet aš turiu draugų, kurie sako ką kita. Mano brolis, apsimetęs paprastu pirkliu, persikėlė per Siaurąją jūrą. Kodėl?

— Iš kur man žinoti? Priežasčių gali būti daugybė…