— Arba tik viena. Ar žinai, kad Auksinis būrys nutraukė sutartį su Myru?
— Samdomi kalavijuočiai dažnai nutraukia sutartis.
— Tik ne Auksinis būrys. „Mūsų žodis — vertas aukso“, — štai koks pagyrūniškas jų šūkis nuo Aštriojo Plieno laikų. Myras netrukus pradės karą su Lysu ir Tirošiu. Kam nutraukti sutartį, garantuojančią dosnų atlygį ir pergalės grobį?
— Gal Lysas pasiūlė jiems geresnį atlygį? Arba Tirošis…
— Ne, — tarė ji. — Jei kalbėtume apie bet kurį kitą samdomą ginkluotą būrį, taip, aš tuo patikėčiau. Dauguma samdomų kalavijuočių į kitą pusę pereitų už pusę papildomo varioko. Bet Auksinio būrio vyrai ne tokie. Tai ištremtųjų ir tremtinių sūnų brolija, kuriuos vienija prisiminimai apie Aštrųjį Plieną. Ne mažiau nei aukso, jie trokšta turėti namus. Tai žino ir lordas Ironvudas. Jo protėviai kovėsi petys į petį su Aštriuoju Plienu per visus tris Blekfairo sukilimus. — Ariana paėmė Arį už rankos ir tvirtai sunėrė jųdviejų pirštus. — Ar esi matęs Tolandų iš Šmėklų Kalvos giminės ženklą?
Ariui prireikė kelių akimirkų prisiminti.
— Drakonas, ryjantis savo uodegą?
— Drakonas simbolizuoja laiką. Jis neturi nei pradžios, nei pabaigos, tad visi įvykiai kartojasi. Andersas Ironvudas — tai atgimęs Kristonas Koulas. Jis šnabžda mano broliui į ausį, kad tėvui mirus valdyti turėtų jis, kad vyrams nedera klauptis prieš moteris… kad Ariana apskritai neverta sosto, nes yra tokia užsispyrusi ir valdoma aistrų. — Ji ryžtingai nusibraukė plaukus nuo veido. — Taigi abiejų tavo princesių interesai sutampa, sere… jos abi dalijasi riterį, kuris sakosi abi jas mylintis, bet dėl jų nekovosiantis.
— Kovosiu. — Seras Aris priklaupė. — Mirsela tikrai yra vyresnė ir labiau tinka sostui užimti. Kas gins šią jos teisę, jei ne karaliaus sargyba? Mano kalavijas, gyvenimas, garbė — viskas priklauso jai ir… tau, mano širdies džiaugsme. Prisiekiu, kol turėsiu jėgų pakelti kalaviją, niekas nepaverš tavo prigimtinės teisės į karūną. Aš tavo paslaugoms. Ko iš manęs nori?
— Visko. — Ariana atsiklaupė ir jį pabučiavo. — Visko, mano meile, mano tikroji meile, mano saldžioji ir amžina meile. Bet pirmiausia…
— Tik paprašyk, viską padarysiu.
— … Mirsela.
Brienė
Akmenų siena buvo sena ir aptrupėjusi, bet pamačiusiai ją kitame lauko gale Brienei net plaukai pasišiaušė.
Tai štai kur slėpėsi lankininkai, nužudę vargšą Kleosą Frėjų… — dingtelėjo jai. Tačiau už pusės mylios ji prajojo kitą sieną, labai panašią į pirmąją, ir ėmė abejoti. Provėžų išmaltas kelias vingiavo, o pliki rudi medžiai atrodė kitaip nei žaliuojantys, kuriuos ji prisiminė. Ar jau prajojo tą vietą, kur seras Džeimis pačiupęs išsitraukė iš makštų savo pusbrolio kalaviją? Kur miškas, kuriame jiedu kovėsi? Kur upokšnis, kuriame jie taškėsi ir kapojosi, kol prisišaukė Smarkiuosius Vyrukus?
— Miledi… Sere… — Podrikas, rodos, vis neapsisprendė, kaip į ją kreiptis. — Ko ieškai?
Šmėklų…
— Sienos, pro kurią kadaise jojau. Nesvarbu… — Tada seras Džeimis dar turėjo abi plaštakas. Kaip aš jo nekenčiau už tas kandžias pastabas ir šypsnius. — Tyliau, Podrikai. Šiuose miškuose vis dar gali būti bastūnų.
Vaikinukas apmetė žvilgsniu plikus rudus medžius, šlapius lapus ir dumbliną kelią prieš akis.
— Turiu ilgąjį kalaviją. Galiu kautis.
Tu nemoki gerai kautis. Brienė abejojo ne vaikino drąsa, o jo įgūdžiais. Gal jis ir buvo ginklanešys, — bent jau taip save vadino, — bet vyrai, kuriems tarnavo, visiškai juo nesirūpino.
Jiedviem keliaujant iš Prieblandos Slėnio, Brienė žodis po žodžio išpešė visą Podriko gyvenimo istoriją. Jis buvo kilęs iš menkesnės Peinų giminės atšakos, iš jaunesniojo sūnaus parūpinto ūglio. Jo tėvas visą gyvenimą tarnavo ginklanešiu pas turtingesnius pusbrolius, o Podriką pradėjo su smulkaus pirklio dukterimi, kurią vedė prieš išjodamas į Greidžojaus sukilimą, kitaip sakant, — į mirtį. Kai Podrikui buvo ketveri, motina paliko jį vienam iš tų pusbrolių, kad galėtų lėkti paskui keliaujantį dainių, kuris užtaisė jai dar vieną vaiką. Podrikas neatsiminė, kaip motina atrodo. Tėvą vaikinui atstojo seras Sedrikas Peinas, nors iš nerišliai pasakojamos istorijos Brienė susidarė įspūdį, jog pusbrolis Sedrikas elgėsi su Podriku veikiau kaip su tarnu, o ne kaip su sūnumi. Kai Kasterlių Uola pasišaukė savo vėliavininkus, riteris pasiėmė Podriką kartu, kad prižiūrėtų jo žirgą ir blizgintų šarvus. Netrukus upių kraštuose, kaudamasis lordo Taivino kariuomenėje, seras Sedrikas žuvo.
Atsidūręs vienas, toli nuo namų ir be skatiko kišenėje, vaikinukas prisidėjo prie nevykusio storulio riterio, vardu seras Lorimeris Pilvočius, priklausančio lordo Lefordo karinėms pajėgoms, kurių užduotis buvo saugoti vilkstinę su maisto atsargomis. „Tie, kurie saugo maisto atsargas, visada geriausiai valgo“, — mėgdavo kartoti seras Lorimeris, kol buvo sučiuptas su sūdytu kumpiu, nugvelbtu iš asmeninių lordo Taivino atsargų. Lordas Taivinas, norėdamas pamokyti plėšikautojus, nusprendė jį pakarti. Podrikas irgi ragavo to kumpio, tad būtų pajutęs ir virvės stangrumą, bet jį išgelbėjo giminės vardas. Podriką ėmė globoti seras Kevanas Lanisteris, o vėliau pasiuntė vaikinuką tarnauti ginklanešiu pas savo sūnėną Tirioną.
Seras Sedrikas išmokė Podriką prižiūrėti žirgą ir patikrinti, ar į pasagas neįstrigę akmenukų, o seras Lorimeris išmokė jį vogti, bet nei vienas, nei kitas nė nesiteikė pamokyti jo kautis kalaviju. Kai jiedu grįžo į dvarą, Kipšas bent jau nusiuntė Podriką pas Raudonosios pilies kovų meistrą. Bet, kilus maištams dėl duonos, seras Aronas Santagaras netrukus buvo nužudytas ir Podriko pratybos su kalaviju baigėsi.
Norėdama pažiūrėti, ką Podrikas geba, Brienė iš nulūžusių šakų išdrožė du kalavijus. Ir maloniai nustebo įsitikinusi, kad nors vaikinukas tylenis, bet rankas turi mitrias. Nors drąsus ir dėmesingas, Podrikas dėl nuolatinio maisto stygiaus buvo sulysęs ir jam trūko jėgos. Jei, kaip tvirtino, jis tikrai dalyvavo Juodųjų Vandenų mūšyje ir liko gyvas, tai, matyt, tik dėl to, kad niekam netoptelėjo, jog jį verta nužudyti.
— Gali vadinti save ginklanešiu, — pasakė ji Podrikui, — bet esu mačiusi perpus jaunesnių pažų, kurie tave sudorotų kaip šiltą vilną. Jei liksi su manimi, beveik kiekvieną vakarą eisi miegoti su pūslėmis ant delnų ir mėlynėmis ant rankų, be to, jausiesi toks sustingęs ir taip prikultas, kad sunkiai užmigsi. O tu to nenori.
— Noriu, — užsispyrė vaikinas. — Labai to noriu. Mėlynių ir pūslių. Tai yra nenoriu, bet… noriu. Sere… Miledi…
Kol kas jis laikėsi duoto žodžio, o Brienė laikėsi savojo. Podrikas nesiskundė. Kaskart, kai ant dešinės rankos delno atsirasdavo nauja pūslė, jausdavo pareigą išdidžiai parodyti ją Brienei. Be to, jis gerai rūpinosi arkliais. Ir vis tiek jis ne ginklanešys, primindavo sau Brienė, o aš ne riteris, kad ir kiek kartų jis kreiptųsi į mane „sere“. Ji būtų pravijusi Podriką, bet šis neturėjo kur eiti. Be to, nors ir sakė nežinantis, kur pabėgo Sansa Stark, galėjo būti, jog vaikinas žinojo daugiau, nei pats suprato. Kokia nors atsitiktinė, pusiau prisiminta pastaba galėjo labai palengvinti Brienei paieškas.
— Sere… Miledi… — Podrikas ištiesė ranką. — Ten, prįekyje, vežimas.