Brienė ir pati jį matė: medinį, dviratį, jaučių traukiamą vežimą aukštais kraštais. Įsikinkę į viržius, vyras ir moteris provėžomis traukė vežimą link Mergelių Duburio. Rodos, valstiečiai.
— Pristabdyk arklį, — liepė ji vaikinui. — Jie gali palaikyti mus bastūnais. Nešnekėk daugiau, nei būtina, ir būk mandagus.
— Gerai, sere. Būsiu mandagus. Miledi…
Rodos, mintis, kad galėtų būti palaikytas bastūnu, vaikinui labai patiko.
Brienei ir Podrikui prijojus, valstiečiai nepatikliai juos nužvelgė, bet kai Brienė aiškiai parodė neketinanti jų skriausti, jie leido jai joti šalia.
— Turėjome jautį, — jiems traukiant per piktžolių prižėlusius laukus, skysto dumblo balas ir sudegusius suanglėjusius medžius, paaiškino senis, — bet vilkai jį atėmė ir paspruko. — Jis įsiręžęs traukė vežimą ir nuo tų pastangų jo veidas buvo įraudęs. — Be to, jie pasiėmė ir mūsų dukrą, pasinaudojo ja, bet po mūšio prie Prieblandos Slėnio ji grįžo pėsčiomis. O jautis negrįžo. Manau, vilkai jį sušveitė.
Moteris beveik neturėjo ko pridurti. Ji už vyrą buvo jaunesnė dvidešimčia metų, tačiau nepratarė nė žodžio, tik žiūrėjo į Brienę taip, kaip būtų žiūrėjusi į dvigalvį veršelį. Tarto Mergelei toks žvilgsnis jau buvo pažįstamas. Ledi Stark elgėsi su ja maloniai, bet dauguma kitų moterų buvo tokios pat žiaurios kaip ir vyrai. Brienė nebūtų galėjusi pasakyti, kas ją labiau žeidė: gražuolės merginos savo kandžiais liežuviais ir šiurkščiu juoku, ar lediniais žvilgsniais ją varstančios ledi, panieką slepiančios po mandagumo kauke. Bet blogiausiai elgdavosi prasčiokės moterys.
— Kai pastarąjį kartą mačiau Mergelių Duburį, jis buvo visiškai sugriautas, — tarė Brienė. — Vartai išlaužti, pusė miesto paleista pelenais.
— Dabar jau nemažai atstatyta. Tas Tarlis — griežtas žmogus, bet narsesnis lordas už Mutoną. Miškuose vis dar yra bastūnų, bet ne tiek daug, kaip anksčiau. Pavojingiausius Tarlis sučiupo ir tuo savo dideliu kalaviju nurentė galvas. — Senis nusisukęs nusispjovė. — Ar nematėte kelyje bastūnų?
— Nė vieno.
Bent jau ne šį kartą. Kuo toliau nuo Prieblandos Slėnio, tuo kelias buvo tuštesnis. Visi keliauninkai, šmėstelėję jiems prieš akis, pranyko miškuose nespėjus jų pasivyti, išskyrus tik stambų barzdotą septoną, kurį jie sutiko traukiantį į pietus kartu su keturiomis dešimtimis sekėjų žaizdotomis kojomis. Užeigos, pro kurias jie prajojo, buvo arba apiplėštos ir apleistos, arba paverstos gerai įtvirtintomis stovyklomis. Vakar jiedu sutiko vieną būrį lordo Rendilo sargybinių, iki dantų apsiginklavusių didlankiais ir ietimis. Kol kapitonas kvotė Brienę, raiteliai juos apsupo, tačiau galop jiems buvo leista joti savo keliu.
— Pasisaugok, moterie. Kiti sutikti vyrai gali ir nebūti tokie kilnūs, kaip mano vaikinai. Skalikas su šimtu bastūnų persikėlė per Trišakį, sklinda kalbos, kad jie prievartauja kiekvieną sutiktą moteriškę ir atminimui nusipjauna papus.
Brienė jautėsi įpareigota šį perspėjimą perduoti ūkininkui ir jo žmonai. Jai tai pasakius, vyras linktelėjo, o baigus kalbėti, nusispjovė ir atsakė:
— Šunis, vilkus ir liūtus — tegul visus juos traukia Kiti. Tie bastūnai tikrai nedrįs artintis prie Mergelių Duburio. Bent jau tol, kol miestą valdo lordas Tarlis.
Brienė lordą Tarlį pažinojo dar iš tų laikų, kai tarnavo karaliaus Renlio kariuomenėje. Nors niekaip neprisivertė to vyro pamėgti, vis dėlto nepamiršo, kiek yra jam skolinga. Jei dievai geri, prajosime pro Mergelių Duburį iam nespėjus sužinotu kad aš mieste.
— Kovoms pasibaigus miestas bus grąžintas lordui Mutonui, — pasakė ji ūkininkui. — Jo šviesybei karalius atleido.
— Atleido?! — prunkštelėjo senis. — Už ką? Už tai, kad sėdėjo ir trynė užpakalį savo prakeiktoje pilyje? Pasiuntė vyrus į Riveraną kautis, o pats taip ir neišsijudino. Jo miestą nusiaubė liūtai, paskui vilkai, pagaliau — dar ir samdomi kalavijuočiai, o jo šviesybė tiesiog saugiai tūnojo už pilies sienų. Jo brolis niekada nebūtų slėpęsis. Seras Mailsas buvo drąsus ir įžūlus, kol tas Robertas jo nenužudė.
Ir vėl šmėklos, pagalvojo Brienė.
— Ieškau savo sesers, gražios, trylikos metų mergelės. Gal ją matėte?
— Nematėme jokių mergelių, nei gražių, nei bjaurių.
Niekas nematė. Bet ji negalėjo liautis klausinėjusi.
— Mutono duktė yra mergelė, — pasakė vyras. — Ir bus — bent jau iki gultuvių. Šie kiaušiniai — jos vestuvėms. Jos ir Tarlio sūnaus. Virėjams reikės kiaušinių pyragams.
— Tiesa.
Lordo Tarlio sūnus. Jaunasis Dikonas veda… Brienė pamėgino prisiminti, kiek jam metų. Jai rodės, kad aštuoneri, o gal dešimt. Ji pati su trejais metais vyresniu berniuku, — lordo Karono jaunesniuoju sūnumi, drovuoliu su apgamu virš lūpos, — susižadėjo būdama septynerių. Jiedu matėsi tik vieną kartą, per savo sužadėtuves. Po dvejų metų jis buvo miręs — mirė nuo gripo kaip ir lordas ir ledi Karonai bei jų dukterys. Jei būtų likęs gyvas, po metų, Brienei pirmą kartą kraujavus, jiedu būtų susituokę ir visas jos gyvenimas būtų buvęs kitoks. Dabar ji nejotų čia su vyriškais šarvais ir kalaviju ir neieškotų žuvusios moters vaiko. Greičiausiai dabar gyventų Naitsonge, vystytų savo kūdikį ir žindytų kitą. Apie tai Brienė galvojo nebe pirmą kartą. Ir visuomet jausdavo šiokį tokį liūdesį, bet… ir palengvėjimą.
Saulė buvo pusiau pasislėpusi už debesų, kai jiems, palikusiems už nugarų apanglėjusius medžius, tolumoje prieš akis atsivėrė Mergelių Duburys ir už jo tyvuliuojantys gilūs įlankos vandenys. Brienė iš karto atkreipė dėmesį, kad miesto vartai atnaujinti ir sutvirtinti, o ant sienų viršaus vėl eina sargybą arbaletininkai. Ant sargybos bokštelio prie vartų plevėsavo karaliaus Tomeno vėliava: juodasis elnias ir auksinis liūtas, kovojantys įstrižai padalytame, auksiniame ir tamsiai raudoname fone. Ant kitų vėliavų puikavosi Tarlių medžioklis, o Mutonų giminės raudona lašiša buvo matyti tik ant vienos vėliavos, iškeltos virš kalvos viršūnėje dunksančios pilies.
Prie nuleidžiamųjų pilies vartų grotų juos pasitiko keliolika alebardomis ginkluotų sargybinių. Iš ženklų ant jų drabužių buvo galima spręsti, kad jie priklauso lordo Tarlio kariuomenei, bet nėra jo paties vyrai. Brienė pamatė du kentaurus, žaibą, mėlyną vabalą ir žalią strėlę, bet nė vieno Rago Kalvos žingsniuojančio medžioklio. Ant sargybinių seržanto krūtinės buvo išsiuvinėtas povas saulės išblukinta uodega. Ūkininkams atitempus vežimą prie vartų, jis švilptelėjo.
— Kas čia dabar? Kiaušiniai? — Jis švystelėjo vieną kiaušinį, krentantį sugavo jį ore ir išsišiepė. — Paimsime juos.
Senis spigiai ir gailiai tarė:
— Mūsų kiaušiniai skirti lordui Mutonui. Vestuviniams pyragams.
— Tai tegul jūsų vištos padeda jų daugiau. Jau pusę metų kiaušinio burnoje neturėjau. Štai, imk ir nesakyk, kad tau nesumokėjau.
Ir seržantas pabėrė seniui po kojomis saują variokų.
Tada prabilo ūkininko žmona.
— Per mažai, — pasakė ji. — Tai gerokai per mažai.
— O aš sakau, kad pakaks, — atšovė seržantas. — Ir už kiaušinius, ir už tave. Veskite ją čia, vaikinai. Tam seniui ji per jauna.
Atrėmę alebardas į sieną, du sargybiniai besispyriojančią moterį nuvilko toliau nuo vežimo. Ūkininkas žiūrėjo į juos papilkėjusiu veidu, bet nedrįso nė krustelėti.
Brienė paragino savo kumelę.
— Paleiskite ją.