Išgirdę šį įsakymą, sargybiniai akimirką sudvejojo ir ūkininko žmona, pasinaudojusi proga, ištrūko jiems iš nagų.
— Tai ne tavo reikalas, — tarė vienas iš sargybinių. — Užsičiaupk, moteriške.
Užuot atsikirtusi, Brienė išsitraukė kalaviją.
— Na, na… — sunerimo seržantas. — Apnuogintas plienas. Rodos, užuodžiu bastūnę. Ar žinai, kaip lordas Tarlis elgiasi su bastūnais?
Jis tebelaikė iš vežimo paimtą kiaušinį. Buvo sugniaužęs delną ir pro tarpupirščius sunkėsi trynys.
— Žinau, kaip lordas Rendilas elgiasi su bastūnais, — atsakė Brienė. — Taip pat žinau, kaip jis baudžia prievartautojus.
Brienė tikėjosi, kad šis vardas juos sudrausmins, bet seržantas išmetė iš rankos suknežintą kiaušinį ir mostelėjo savo vyrams, kad pasiskirstytų. Brienė pasijuto apsupta plieninių alebardų smaigalių.
— Ką sakai, moteriške? Kaip lordas Tarlis baudžia…
— …prievartautojus? — kažkas žemu sodriu balsu užbaigė seržanto klausimą. — Jis juos kastruoja arba siunčia prie Sienos. Kartais iškastruoja, o tada išsiunčia. O vagims nukerta pirštus.
Iš sargybos būsto prie vartų atsainiai išėjo jaunas, kardasaitį su kalaviju prisijuosęs vyras. Apsiaustas, kurį vilkėjo ant plieninių šarvų, kadaise buvo ir, nepaisant žolės ir sudžiūvusio kraujo dėmių, kur ne kur liko baltas. Ant krūtinės puikavosi jo ženklas: sumedžiotas, surištas ir ant karties pakabintas rudasis elnias.
Jis. Jo balsas Brienei buvo tarsi smūgis į pilvą, jo veidas — į vidurius suvarytas peilis.
— Sere Hailai… — pagarbiai sumurmėjo ji.
— Geriau praleiskite ją, vyručiai, — įspėjo seras Hailas Hantas. — Tai Briene Gražuolė, Tarto Mergelė, nužudžiusi karalių Renlį ir pusę jo vaivorykštės sargybos. Jos niekšiškumas prilygsta išvaizdos bjaurumui, nėra bjauresnio žmogaus, išskyrus… tave, Myžpuodi, bet tavo tėvas buvo tauro subinė, tad turi gerą pasiteisinimą. O jos tėvas — Vakarė Žvaigždė iš Tarto.
Sargybiniai nusijuokė, bet alebardas patraukė.
— Ar neturėtume jos suimti, sere? — paklausė seržantas. — Už Renlio nužudymą?
— O kam? Renlis buvo maištininkas. Mes visi iki vieno buvome maištininkai, bet dabar esame Tomenui ištikimi vyrai. — Riteris mostelėjo ūkininkams, kad važiuotų pro vartus. — Jo šviesybės ūkvedys bus patenkintas, pamatęs kiaušinius. Rasite jį turguje.
Senis kilstelėjo pirštus prie kaktos.
— Dėkoju, milorde. Tu tikras riteris, iš karto matyti. Eime, žmona.
Jiedu vėl įsikinkė į vežimą ir nudardėjo pro vartus.
Brienė paragino kumelę ir nurisnojo iš paskos, o paskui ją patraukė ir Podrikas. Tikras riteris… — suraukusi kaktą pagalvojo ji. Atsidūrusi mieste, ir kumelę sustabdė. Kairėje, priešais dumbliną gatvelę jos žvilgsnis užkliuvo už arklidžių griuvėsių. Kitoje gatvelės pusėje, viešnamio balkone, šnabždėdamosi stovėjo trys pusplikės kekšės. Viena atrodė truputį panaši į paskui kariuomenę sekančią mergšę, kuri kartą priėjo prie Brienės paklausti, ar ši kelnėse turinti kopūstą, ar kotą?
— Tokio šlykštaus gyvulio kaip šis kuinas man dar niekad neteko matyti, — pasakė seras Hailas apie Podriko arklį. — Stebiuosi, kad pati juo nejoji, miledi. Ar ketini padėkoti man už pagalbą?
Brienė nulipo nuo kumelės. Stovėdama ant žemės, ji buvo visa galva aukštesnė už serą Hailą.
— Vieną gražią dieną atsidėkosiu tau riterių turnyre, bendrose kautynėse, sere.
— Taip, kaip atsidėkojai Raudonajam Ronetui? — nusijuokė Hantas.
Jo juokas buvo skambus, sodrus, nors veidas — kaip iš pliauskos išskaptuotas. Kadaise, kol sero Hailo dar nebuvo geriau pažinusi, tas žmogus jai rodėsi esąs sąžiningas; rudi jo plaukai buvo susivėlę, akys šviesiai rudos, prie kairės ausies — nedidelis randas. Per jo smakro vidurį ėjo griovelis, jis buvo kumpanosis, be to, dažnai ir garsiai juokdavosi.
— Ar neturėtum saugoti vartų?
Seras Hailas susiraukęs dėbtelėjo į ją.
— Mano pusbrolis Eilinas išjojo medžioti bastūnų. Neabejoju, kad grįš su Skaliko galva slapta džiūgaudamas ir maudydamasis šlovės spinduliuose. O aš, per tavo malonę, esu pasmerktas saugoti šiuos vartus. Tikiuosi, tu patenkinta, gražuole mano? Beje, ko ieškai?
— Arklidžių.
— Jos tenai, prie rytinių vartų. Šitos sudegė.
Pati matau.
— Ką papasakojai tiems vyrams?.. Buvau su Renliu, kai jis mirė, bet jį nužudė kažkokia antgamtinė jėga, sere. Prisiekiu savo kalaviju.
Ir Brienė uždėjo ranką ant kalavijo rankenos pasiruošusi kautis, jei Hantas į akis pavadintų ją melage.
— Na taip, o vaivorykštės sargybą išskerdė Gėlių riteris. Tau sėkmingą dieną būtum galėjusi nugalėti serą Emoną. Jis buvo neapdairus kovotojas ir greitai pailsdavo. Bet įveikti Roisą? Ne… Seras Robaras buvo dukart geresnis kovotojas už tave, nors… juk tu apskritai ne kalavijuotis, ar ne? Ar yra toks žodis — „kalavijuotė“? Ir vis dėlto įdomu, kokie vėjai atginė Mergelę į Mergelių Duburį?
Ieškau savo sesers, trylikos metų mergelės, vos neleptelėjo Brienė, bet seras Hailas žinojo, kad seserų ji neturi.
— Ieškau tokio vyro, jis dažnai būna „Dvokiančioje žąsyje“.
— Maniau, Brienei Gražuolei vyrai nereikalingi… — Jis žiauriai ir pašaipiai šyptelėjo. — „Dvokianti žąsis“. Tinkamas pavadinimas… na, bent jau ta jo dalis, kurioje kalbama apie smarvę. Užeiga įsikūrusi prie uosto. Bet iš pradžių eisi su manimi pasimatyti su jo šviesybe.
Sero Hailo Brienė nebijojo, bet jis buvo vienas iš Rendilo Tarlio kapitonų. Būtų pakakę švilptelėti ir jo ginti būtų atskubėję šimtas vyrų.
— Ketini mane suimti?
— Už ką? Dėl Renlio? O kas jis buvo? Nuo to laiko jau pakeitėme karalių, kai kurie iš mūsų — net ir du kartus. Renlio niekas neprisimena ir niekam jis nerūpi. — Seras Hailas švelniai uždėjo ranką jai ant plaštakos. — Prašau čionai…
Brienė patraukė ranką.
— Būčiau dėkinga, jei manęs neliestum.
— Pagaliau sulaukiau padėkos, — kreivai šyptelėjęs tarė seras Hailas.
Kai Brienė paskutinį kartą matė Mergelių Duburį, miestas buvo baisingai nusiaubtas, niūrus, gatvės tuščios, namai sudeginti. Dabar gatvėse knibždėte knibždėjo kiaulių ir vaikų, o dauguma sudegusių namų buvo nugriauti. Vienuose tuščiuose sklypuose augo daržovės; kituose stovėjo pirklių palapinės ir riterių paviljonai. Brienė matė statomus naujus namus, vietoj senos, medinės, pelenais virtusios užeigos kylant akmeninę, taip pat naują, pilkai melsvą miesto septos stogą. Vėsiame rudens ore pokšėjo kūjai ir žviegė pjūklai. Vyrai gatvėmis nešė rąstus, akmentašiai dumblinais keliukais vežimais gabeno akmenis. Daugumai ant krūtinių buvo išsiuvinėtas žingsniuojantis medžioklis.
— Kareiviai atstato miestą? — nusistebėjo ji.
— Taip, jiems labiau patiktų lošti kauliukais, gerti ir barškintis. Tuo neabejoju, bet lordas Tarlis mano, kad dykūnams geriau duoti darbo.
Brienė tikėjosi būti nuvesta į pilį. Tačiau Hantas vedė ją link uosto, kuriame virė gyvenimas. Ji maloniai nustebo pamačiusi, kad į Mergelių Duburį grįžo pirkliai. Uoste stovėjo irklinis laivas, galera ir didelis dvistiebis burlaivis, grūdosi dvi dešimtys žvejų valčių. Įlankos vandenyse matėsi dar daugiau žvejų. Jei y,Dvokiančioje žąsyje“ nieko nesužinosiu, įsiprašysiu į burlaivį ir išplauksiu, nusprendė ji. Nuo čia iki Kirų miesto kelias buvo netolimas. O iš ten ji nesunkiai galėjo nusigauti į Lizdą.