Lordą Tarlį jie rado teisėjaujantį žuvų turguje.
Netoli vandens buvo suręsta pakyla ir ant jos įsitaisęs jo šviesybė žvelgė į žemai stovinčius, nusikaltimais įtariamus žmones. Jam iš kairės buvo pastatytos ilgos kartuvės su virvėmis, kurių būtų užtekę dvidešimčiai nuteistųjų. Keturi lavonai jau tabalavo kilpose. Vienas atrodė šviežias, bet kiti trys neabejotinai kybojo čia jau senokai. Nuo vieno pašvinkusio pakaruoklio varnas plėšė ir lesė mėsas. Kitos varnos, pabūgusios susirinkusios minios miestiečių, kurie tikėjosi, jog kas nors bus pakartas, išsilakstė.
Lordas Rendilas ant pakylos buvo ne vienas, o su lordu Mutonu — išblyškusiu, putliu ir stambiu vyru, mūvinčiu raudonas kelnes, vilkinčiu baltą liemenę ir šermuonėlių kailių apsiaustą, ant peties susegtą raudonos spalvos auksine lašiša. Tarlis ant kietintos odos buvo apsivilkęs šarvinius marškinius, be to, dėvėjo pilko plieno antkrūtinį. Virš kairio jo peties styrojo ilgojo kalavijo rankena. Šis kalavijas, vadinamas Širdžių Pražūtimi, buvo Tarlių giminės pasididžiavimas.
Kai jie priėjo, buvo teisiamas jaunuolis šiurkščios drobės apsiaustu ir purvina odinuke.
— Niekam nepadariau nieko blogo, — išgirdo jį sakant Brienė. — Tik pasiėmiau tai, ką septonai sprukdami paliko. Jei dėl to turi nukirsti man pirštą, taip ir padaryk.
— Vagiui įprasta nukirsti pirštą, — rūsčiai atsakė lordas Tarlis, — bet žmogus, vagiantis iš septos, vagia iš dievų. — Ir jis kreipėsi į sargybos kapitoną: — Septynis pirštus. Nykščius palik.
— Septynis?
Vagišius išblyško. Sučiuptas sargybinių, jis mėgino vaduotis, bet vangiai, tarsi jau būtų suluošintas. Žiūrėdama į jį, Brienė nejučia prisiminė serą Džeimį ir jo riksmą, kai leisdamasis šmėstelėjo Zolo arachas.
Tada atėjo eilė kepėjui, kaltinamam tuo, kad į miltus įmaišo pjuvenų. Lordas Rendilas skyrė jam penkiasdešimties elnių baudą. Kepėjui ėmus dievagotis, kad tiek sidabro neturi, jo šviesybė pareiškė, jog už kiekvieną trūkstamą elnią kepėjui teks ištverti po bizūno kirtį. Po jo buvo teisiama liesa kekšė papilkėjusiu veidu, kaltinama sifiliu užkrėtusi keturis Tarlio kareivius.
— Išplaukite jai tarpkojį šarmu ir įmeskite į požemį, — įsakė Tarlis.
Sargybiniams nutempus kūkčiojančią kekšę, jo šviesybė pamatė Brienę, stovinčią minios pakraštyje tarp Podriko ir sero Hailo. Lordas Tarlis suraukęs kaktą dėbtelėjo į ją, bet žvilgsniu neišsidavė ją pažinęs.
Toliau buvo teisiamas galeros jūreivis. Jį kaltino lordo Mutono įgulos lankininkas sutvarstyta ranka ir ant krūtinės išsiuvinėta lašiša.
— Maloningasis milorde, šitas išpera durklu perdūrė man ranką. Sakė, kad sukčiavau, kai lošėme kauliukais.
Nusukęs akis nuo Brienės, lordas Tarlis ėmėsi spręsti priešais jį stovinčių vyrų kivirčo.
— O sukčiavai?
— Ne, milorde. Aš niekada…
— Už vagystę nukirsiu pirštą. Bet jei man meluosi, pakarsiu. Ar galiu pamatyti tą kauliuką?
— Kauliuką? — Šaulys žvilgtelėjo į Mutoną, bet jo šviesybė spoksojo į žvejų laivus. Lankininkas sunerimęs kietai sučiaupė lūpas. — Gal aš ir… Tas kauliukas, tiesa, man neša laimę, bet…
Bet Tarlis išgirdo užtektinai.
— Nukirskite jam mažąjį pirštą. Gali pasirinkti, kurios rankos. O kitą plaštaką perdurkite geležine vinimi. — Jis atsistojo. — Baigėme. Likusius nuveskite į požemius, juos teisiu rytoj.
Lordas Tarlis atsisuko ir pamojo serui Hailui prieiti. Prisiartino ir Brienė.
— Milorde… — sustojusi prieš jį pasisveikino. Ji ir vėl jautėsi lyg aštuonerių metų mergaitė.
— Miledi… Už ką mums tokia… garbė?
— Mane pasiuntė ieškoti… ieškoti… — Brienė sutrikusi nutilo.
— Kaip jį rasi, jei net vardo nežinai? Ar tu nužudei lordą Renlį?
— Ne.
Tarlis tylomis apsvarstė šį žodį. Jis mane teisia kaip ir tuos nusikaltėlius.
— Ne, — pagaliau sutiko lordas Tarlis, — nenužudei, tik leidai jam mirti.
Renlis mirė jai ant rankų, permerkęs ją savo krauju. Brienė krūptelėjo.
— Tai buvo burtai. Aš niekada…
— Niekada? — Šis žodis prilygo bizūno kirčiui. — O taip. Tau niekada nederėjo nei vilktis šarvų, nei juostis kalavijo. Niekada nederėjo palikti savo tėvo menės. Tai karas, o ne derliaus šventė. Dievai mato, turėčiau įsodinti tave į laivą ir grąžinti į Tartą…
— Taip ir padaryk, o tada galėsi aiškintis karaliui. — Brienė norėjo atrodyti bebaimė, bet šiuos žodžius ištarė spigiai ir kažkaip mergaitiškai. — Podrikai. Mano balnakrepšyje rasi pergamentą. Atnešk jį jo šviesybei.
Paėmęs laišką ir susiraukęs, Tarlis jį išvyniojo. Tada krutindamas lūpas ėmė skaityti.
— Karaliaus reikalas. Koks tas reikalas?
Jei man meluosi, pakarsiu…
— S-sansa Stark.
— Jei Starkų duktė būtų čia, aš žinočiau. Galiu lažintis, kad ji paspruko į šiaurę. Matyt, tikėjosi prisiglausti pas kurį nors iš tėvo vėliavininkų. Ir vylėsi, kad jai pavyks išsirinkti teisingai.
— Bet ji galėjo keliauti ir į Slėnį, — nė pati nepajuto, kaip leptelėjo Brienė, — pas savo tetų.
Lordas Rendilas niekinamai į ją dėbtelėjo.
— Ledi Lisa mirusi. Kažkoks dainius nustūmė ją nuo kalno. Dabar Lizdą valdo Mažasis Pirštas, bet… jau neilgai. Slėnio lordai — ne iš tų, kurie skuba prisiekti ištikimybę išsišokėliams akiplėšoms, negebantiems nieko daugiau, tik skaičiuoti variokus. — Lordas Tarlis grąžino jai laišką. — Keliauk, kur nori, ir daryk, kaip išmanai, tik… kai tave išprievartaus, ieškodama teisingumo į mane nesikreipk. Savo neprotingu elgesiu pati būsi to nusipelniusi. — Jis žvilgtelėjo į serą Hailą. — O tu, sere, turėtum saugoti vartus. Juk gavai įsakymą, ar ne?
— Gavau, milorde, — sutiko Hailas Hantas, — bet pagalvojau…
— Per daug galvoji.
Taip taręs, lordas Tarlis nuėjo.
Lisa Tūli mirusi. Brienė liko stovėti po kartuvėmis su vertinguoju pergamentu rankoje. Minia išsiskirstė, ir varnos grįžo tęsti puotos. Dainius nustūmė jį nuo kalno. Ar varnos sulesė ir ledi Ketlinos palaikus?
— Kalbėjai apie „Dvokiančią žąsį“, miledi, — išblaškė jos mintis seras Hailas. — Jei nori, kad parodyčiau…
— Grįžk prie savo vartų.
Sero Hado veide šmėstelėjo susierzinimas. Negražus ir nedoro žmogaus veidas…
— Jei taip nori…
— Noriu.
— Tai buvo tik žaidimas, kad prastumtume laiką. Neketinome tavęs skriausti. — Jis patylėjo tarsi dvejodamas. — Žinai, Benas žuvo. Juoduosiuose Vandenyse. Ir Farou, ir Vdas Gandras. O Markas Malendoras buvo sužeistas ir jam teko nupjauti pusę rankos.
Ir gerai, norėjo pasakyti Brienė, gerai, jis to nusipelnė. Bet prisiminė Malendorą, sėdintį priešais savo palapinę su beždžionėle ant peties, apvilkta šarviniais marškinėliais, prisiminė, kaip jiedu su gyvūnėliu vienas prieš kitą maivėsi. Kaip tą vakarą prie Karčiojo tilto juos pavadino Ketlina Stark? Vasaros riteriais. O dabar atėjo ruduo ir visi jie krito kaip lapai…
Brienė atsuko Hailui Hantui nugarą.
— Eime, Podrikai.
Vesdamas jų arklius, vaikinukas nuskubėjo iš paskos.
— Ar ieškokime tos smuklės? „Dvokiančios žąsies“?