— Aš ieškosiu. O tu eisi į arklides prie rytinių vartų. Ir paklausk arklininko, ar kur nors yra užeiga, kurioje galėtume pernakvoti.
— Gerai, sere. Miledi… — Jiedviem žingsniuojant Podrikas žiūrėjo sau po kojomis ir kartais paspirdavo akmenį. — Ar žinai, kur ji? Ta „Žąsis“? Tai yra „Dvokianti žąsis“…
— Ne.
— Jis žadėjo parodyti. Tas riteris. Seras Kailas.
— Hailas.
— Hailas. Ką jis tau padarė, sere? Tai yra miledi.
Gaišiam vaikinui ir pinasi liežuvis, bet šiaip jis nekvailas.
— Haigardene, kai karalius Renlis sukvietė savo vėliavininkus, kai kurie vyrai bandė žaisti su manimi. Seras Hailas buvo vienas iš jų. Tai buvo bjaurus žaidimas, visai ne riteriškas ir skaudinantis. — Ji nutilo. — Rytiniai vartai tenai. Prie jų manęs ir palauk.
— Kaip pasakysi, miledi. Sere.
„Dvokianti žąsis“ iškabos neturėjo. Brienė užtruko visą valandą, kol rado medinius laiptus į ją, įsikūrusią po skerdykla. Rūsyje tvyrojo prieblanda, lubos buvo žemos ir įeidama Brienė bumbtelėjo viršugalviu į siją. Jokių žąsų nebuvo matyti. Kėpsojo kelios netvarkingai sustatytos aukštos kėdės, o į žemės sieną buvo atremtas suolas. Stalus atstojo senos vyno statinės, pilkšvos ir išvarpytos kinivarpų. Visur tvyrojo žadėtoji smarvė. Brienė užuodė, jog daugiausia dvokia vynu, drėgme ir pelėsiais, bet atsidavė ir išviete, ir kažkuo panašiu į kapus.
Smuklėje gėrė tik trys kampe įsitaisę tirošiai jūreiviai, užsiželdinę žalias ir raudonas barzdas, vienas kitam kažką šiurkščiai šūkaudami. Jie nužvelgė Brienę, vienas kažką pasakė, o kiti du nusijuokė. Smuklės savininkė stovėjo už plačios lentos, padėtos ant dviejų statinių. Tai buvo išblyškusi, apvalaina moteris gerokai praretėjusiais plaukais ir didžiulėmis minkštomis krūtimis, siūbuojančiomis po nešvaria dukslia palaidine. Rodės, dievai nulipdė ją iš žalios tešlos.
Prašyti čia vandens Brienė nedrįso. Ji nusipirko taurę vyno ir tarė:
— Ieškau vyro, vadinamo Vikruoliu Diku.
— Diko Krabo. Jis čia užsuka beveik kiekvieną vakarą. — Moteris keistai nužvelgė šarvinius Brienės marškinius ir kalaviją. — Jei ketini jį nudobti, padaryk tai kur nors kitur. Nenorime turėti bėdų su lordu Tarliu.
— Noriu su juo pasikalbėti. Kodėl turėčiau jį žudyti?
Užeigos šeimininkė gūžtelėjo.
— Būčiau dėkinga, jei jam įėjus linktelėtum.
— Ar labai dėkinga? .
Ant jas skiriančios lentos Brienė padėjo varinę žvaigždę ir atsisėdo užeigos kampe, iš kurio buvo gerai matyti laiptai.
Paragavo vyno. Jis buvo pernelyg saldus, be to, taurėje plūduriavo plaukas. Menkas plaukelis, toks pat menkas, kaip ir mano viltys rasti Šansą, traukiant plauką dingtelėjo jai. Sekdama paskui serą Dontosą ji nieko nepešė, o dabar, kai ledi Lisa buvo mirusi, ir Slėnis nebeatrodė tikėtina priebėga. Kur tu, ledi Sansa? Ar parbėgai namo, į Vinterfelą, ar esi su savo vyru, kaip spėja Podrikas? Brienė nenorėjo vytis šios merginos per Siaurąją jūrą, mat tuose kraštuose viskas jai buvo svetima, net kalba. Ten, mykdama ir gestikuliuodama rankomis, kad būčiau suprasta, atrodyčiau dar didesnė pabaisa. Jie iš manęs juoktųsi, kaip juokdavosi Haigardene. Prisiminusi tai Brienė nuraudo.
Kai Renlis užsidėjo karūną, Tarto Mergelė sukorė ilgą kelią per visą Žemupį, kad prie jo prisidėtų. Karalius sutiko ją mandagiai ir pasveikino atvykusią į tarnybą. Bet jo lordai ir riteriai valdovo pavyzdžiu nepasekė. Brienė ir nesitikėjo būti šiltai sutikta. Buvo pasiruošusi atšiaurumui, patyčioms ir priešiškumui. Šios košės jau buvo ragavusi. Ją trikdė ir darė pažeidžiamą ne daugumos panieka, o vos kelių žmonių palankumas. Tarto Mergelė tris kartus buvo susižadėjusi, bet niekas jos nemergino, kol ji neatvyko į Haigardeną.
Pirmasis pradėjo meilintis Didysis Benas Gauruotis, vienas iš nedaugelio Renlio stovyklos vyrų, pranokęs ją ūgiu. Benas atsiuntė pas ją savo ginklanešį nuvalyti šarvų ir padovanojo sidabrinį geriamąjį ragą. Seras Edmundas Ambrosas aplenkė jį įteikęs jai gėlių ir pakvietęs kartu pajodinėti. Bet abu juos pranoko seras Hailas. Jis davė Brienei gražiai iliustruotą knygą, kurioje buvo šimtai pasakojimų apie riterišką drąsą. Jos žirgams jis atnešdavo obuolių ir morkų, o jos šalmą papuošė mėlynu šilkiniu pliumažu. Hailas papasakodavo Brienei stovykloje sklandančius gandus, be to, kalbėdavo protingus ir kandžius dalykus, kuriuos girdėdama ji šypsodavosi. Vieną dieną jiedu net treniravosi kartu pratybų aikštėje, ir tai buvo svarbiausia.
Brienė manė, kad tai dėl jo kiti ėmė elgtis su ja mandagiai. Daugiau nei mandagiai. Prie stalo vyrai varžėsi, kas atsisės šalia jos, kas įpils vyno arba atneš keptos ėriuko kasos. Seras Ričardas Farou lauke priešais jos palapinę liutnia grojo meilės dainas. Seras Hju Bisberis atnešė jai puodynę medaus, „nuostabaus kaip Tarto mergelės“. Seras Markas Malendoras juokino ją savo beždžionėlės — smalsaus, juodo balto gyvūnėlio iš Vasaros salų — kvailionėmis. Klajojantis riteris, vardu Vilas Gandras, siūlėsi pamasažuoti jai pečius.
Brienė jį atstūmė. Visus juos atstūmė. Vieną vakarą serui Ovenui Inčfildui užspeitus ir išvogus bučinį, Brienė taip stumtelėjo jį atatupstą, kad seras Inčfildas klestelėjo sėdyne į laužą, ant kurio virė vakarienė. Paskui ji pasižiūrėjo į save veidrodyje. Jos veidas buvo platus ir strazdanotas, priekiniai dantys atsikišę, lūpos storos, o smakras stambus ir tikrai negražus. Brienė netroško nieko daugiau, tik būti riteriu ir tarnauti karaliui Renliui, ir vis dėlto, dabar…
Ji nebuvo vienintelė moteris stovykloje. Net paskui kariuomenę sekusios mergšės buvo už ją dailesnės, o pilyje lordas Tairelis kas vakarą kėlė karaliui Renliui puotą, kurioje pagal dūdelės, rago ir arfos muziką šokdavo kilmingos mergelės ir žavios ledi. Kodėl tu man toks malonus?! — norėdavo surikti ji kaskart, kai koks nors nepažįstamas riteris pasakydavo jai komplimentą. Ko iš manęs nori?
Šią paslaptį vieną dieną atskleidė Rendilas Tarlis, pasiuntęs du savo karius atvesti Brienės į jo palapinę. Jaunasis jo sūnus Dikonas nugirdo, kaip balnodami arklius keturi riteriai juokėsi, ir persakė savo lordui tėvui, apie ką jie kalbėjosi.
Vyrai susilažino.
Lordas Tarlis jai paaiškino, kad lažybas pradėjo trys jaunesnieji jam tarnaujantys riteriai — Ambrosas, Gauruotis ir Hailas Hantas. Tačiau netrukus šis gandas pasklido po visą stovyklą, tad į žaidimą įsitraukė ir kiti. Iš kiekvieno varžytuvėse dalyvauti norinčio vyro buvo reikalaujama įmokėti auksinį drakoną, o visa ši suma turėjo atitekti tam, kuriam pavyks atimti Brienei nekaltybę.
— Liepiau šias varžybas nutraukti, — pasakė jai Tarlis. — Kai kurie iš tų… varžovų… ne tokie garbingi kaip kiti, o bendra suma kasdien vis augo. Anksčiau ar vėliau kuris nors iš jų tikrai būtų smurtu išsireikalavęs laimėjimo.
— Jie riteriai, — priblokšta sumurmėjo Brienė, — įšventinti riteriai.
— Ir garbingi vyrai. Dėl visko kalta tu.
Išgirdusi šį kaltinimą, Brienė krūptelėjo.
— Aš niekada nebūčiau… milorde, nepadariau nieko, kad juos padrąsinčiau.
— Vien tavo buvimas čia kaitina jiems kraują. Jei moteris nusprendžia sekti paskui stovyklą, tegul nesiskundžia, kad su ja elgiamasi kaip su kekše. Kariuomenėje mergelėms ne vieta. Jei tau rūpi tavo nekaltybė arba tavo giminės garbė, nusivilksi šiuos šarvinius marškinius, grįši namo ir maldausi tėvą, kad rastų tau vyrą.
— Atvykau čia kautis, — neatlyžo ji. — Būti riteriu.