— Kautynėms dievai sukūrė vyrus, o moterims lėmė gimdyti, — atsakė Rendilas Tarlis. — Moters mūšis vyksta gimdyvės lovoje.
Kažkas leidosi laiptais į rūsį. Brienė stumtelėjo vyno taurę į šalį ir po akimirkos į „Žąsį“ įžengė skarmalais apsirengęs, liesas, aštrių veido bruožų vyras netrinktais rudais plaukais. Trumpai žvilgtelėjęs į tirošius jūreivius ir šiek tiek ilgiau į Brienę, jis priėjo prie lentos.
— Vyno, — pasakė, — ir prašyčiau nepraskiesto arklio myžalu.
Moteris pažvelgė į Brienę ir linktelėjo.
— Pavaišinsiu tave vynu, — pasiūlė ji, — už pokalbį.
Vyras nepatikliai Brienę nužvelgė.
— Už pokalbį? Kalbėtis galiu apie daug ką. — Ir jis prisėdo ant kėdės priešais ją. — Tegul miledi pasako, apie ką pašnekėti, ir Vikruolis Dikas pašnekės.
— Girdėjau, apmovei juokdarį.
Skarmaluotasis vyras susimąstęs gurkštelėjo vyno.
— Gal apmoviau, o gal ir ne. — Jis vilkėjo išblukusią ir nudriskusią liemenę, nuo kurios buvo nuplėštas kažkokio lordo ženklas. — O kam tai parūpo?
— Karaliui Robertui.
Ant juodu skiriančios statinės dugno ji padėjo sidabrinį elnią. Vienoje monetos pusėje buvo Roberto galva, kitoje — elnias.
— Šit kaip? — Vyras paėmė monetą ir šypsodamasis pasuko kaip vilkelį. — Man patinka matyti šokant karalių, ei-ho, ei-ho, ei-ho. Gal ir mačiau tą tavo juokdarį.
— Ar su juo buvo mergina?
— Dvi, — nedvejodamas pataisė jis Brienę.
— Dvi merginos?
Negi antroji buvo Arija?
— Na, — pridūrė Vikruolis Dikas, — kaip supranti, aš tų gražuolių akyse nemačiau, bet jis ieškojo laivo, kuris perkeltų tris žmones.
— Kur perkeltų?
— Jei atmintis manęs neapgauna, per jūrą.
— Ar pameni, kaip jis atrodė?
— Kaip juokdarys. — Monetai ėmus suktis lėčiau, vyras vikriai ją pačiupo ir paslėpė. — Kaip išsigandęs juokdarys.
— Išsigandęs? Kodėl?
Jis gūžtelėjo.
— Jis nė žodžiu apie tai neprasitarė, bet senasis Vikruolis Dikas baimę užuodžia iš tolo. Jis čia ateidavo beveik kiekvieną vakarą, vaišino jūreivius gėrimais, pokštavo, traukė daineles. O vieną vakarą čia įvirto vyrai su medžiokliu ant krūtinės, tada tavo juokdarys išbalo kaip drobė ir, kol jie neišėjo, tylėjo kaip žuvis. — Dikas prisislinko kėdę arčiau Brienės. — Tas Tarlis liepė savo kareiviams slampinėti po prieplauką ir stebėti kiekvieną atplaukusį arba išplaukiantį laivą. Kai žmogui reikia elnio, jis traukia į mišką. Kai reikia laivo, eina į prieplauką. O tavo juokdarys nedrįso. Todėl pasisiūliau jam padėti.
— Apie kokią pagalbą kalbi?
— Apie tokią, kuri kainuoja brangiau nei vienas sidabrinis elnias.
— Papasakok daugiau, gausi dar vieną.
— Parodyk monetą, — paprašė Dikas. Brienė padėjo ant statinės dar vieną elnią. Jis pasuko ją, nusišypsojo ir pasičiupo. — Jei žmogus negali nueiti prie laivų, reikia, kad laivai pas jį ateitų. Pasakiau jam, kad žinau vietą, kur taip galėtų atsitikti. Slaptą vietą.
Brienei pašiurpo rankų oda.
— Kontrabandininkų urvą. Nusiuntei juokdarį pas kontrabandininkus.
— Ir jį, ir abi jo merginas. — Vikruolis Dikas prunkštelėjo. — Bet svarbiausia, kad ten, kur juos nusiunčiau, jau seniai nebuvo laivų. ^Sakykime, apie trisdešimt metų. — Jis pasikrapštė nosį. — O kodėl tau rūpi tas juokdarys?
— Tos merginos — mano seserys.
— Žiūrėk tu man… Vargšelės. Ir aš kadaise turėjau seserį. Liesą mergaitę atsikišusiais keliais, bet paskui jai prasikalė pora krūtų ir tarp kojų įsibrovė riterio sūnus. Paskutinį kartą mačiau ją traukiančią į Karaliaus Uostą, kad užsidirbtų pragyvenimui gulėdama ant nugaros.
— Kur tu juos nusiuntei?
Vyras vėl gūžtelėjo.
— Šito neprisimenu.
— Kur?
Brienė tėškė ant statinės dar vieną sidabrinį elnią.
Jis smiliumi stumtelėjo monetą atgal.
— Ten, kur elnias niekada neras, nors… drakonas galėtų.
Brienė suprato, kad sidabru tiesos iš jo neišpeš. Galbūt ispesčiau auksu, o gal ir ne. Patikimiau būtų pamėginti plienu. Ji pirštais palietė savo durklą, bet paskui apsigalvojo ir kyštelėjo juos į savo kapšą. Užčiuopusi auksinį drakoną, padėjo jį ant statinės.
— Kur?
Skarmalius čiupo monetą ir ją krimstelėjo.
— Kaip miela. Ką tik prisiminiau Skeltnagio kyšulį. Tai laukinis šiaurės kraštas, kalvotas ir pelkėtas, bet taip jau nutiko, kad ten gimiau ir užaugau. Aš Dikas Krabas, daugumos vadinamas Vikruoliu Diku.
Brienė nepasisakė, kas esanti.
— Taigi, Skeltnagio kyšulys. O kur tiksliau?
— Šnabždesiuose. Apie Klarensą Krabą, žinoma, esi girdėjusi.
— Ne.
Šis atsakymas jį, rodos, nustebino.
— Kalbu apie serą Klarensą Krabą. Mano gyslomis teka jo kraujas. Jis buvo aštuonių pėdų ūgio ir toks stiprus, kad viena ranka galėdavo išrauti pušį ir nusviesti ją pusę mylios. Joks žirgas neišlaikydavo jo svorio, tad jis jodavo ant tauro.
— Ką jis turi bendra su kontrabandininkų urvu?
— Jo žmona buvo miškų ragana. Nužudęs žmogų, seras Klarensas parnešdavo jo galvą namo, o žmona pabučiuodavo ją į lūpas ir nužudytąjį prikeldavo. Tai būdavo lordai, burtininkai, garsūs riteriai ir piratai. Vienas iš jų buvo net Prieblandos Slėnio karalius. Jie išmintingai senajam Krabui patardavo. Kadangi jie buvo tik kalbančios galvos, garsiai šnekėti negalėjo, užtat niekada neužsičiaupdavo. Jei esi galva, per dieną neturi ką veikti, gali tik kalbėti. Tad Krabo pilis gavo Šnabždesių pavadinimą. Ji ir dabar tebėra, nors jau tūkstantį metų iš jos telikę griuvėsiai. Tie Šnabždesiai — nuošali vietelė… — Dikas mitriai parideno monetą per krumplius. — Vienas drakonas atrodo vienišas. Bet dešimt…
— Dešimt drakonų — didžiulis turtas. Manai, kad aš kvaila?
— Ne, bet galiu nuvesti pas tą, kuris tokiu dedasi. — Moneta ridinėjosi jo krumpliais pirmyn atgal. — Galiu nuvesti tave į Šnabždesius, miledi.
Brienei nepatiko, kaip jis žaidžia su auksine moneta. Ir vis dėlto…
— Šeši drakonai, jei rasiu seserį. Du, jei rasime tik juokdarį. Ir nė skatiko, jei nieko ten nerasime.
Krabas gūžtelėjo.
— Šeši gerai. Šešių pakaks.
Jis pernelyg mitrus. Brienė sučiupo Diką už riešo dar nespėjusį paslėpti aukso.
— Nemėgink manęs apgauti. Aš nebūsiu tau lengvas grobis.
Kai atgniaužė ranką, Krabas pasitrynė riešą.
— Po galais, — burbtelėjo, — užgavai man ranką.
— Atleisk. Mano seseriai trylika metų. Turiu ją rasti, kol…
— …kol koks nors riteris neįsibrovė į jos plyšį? O taip, suprantu tave. Galima sakyti, kad mergaitė jau saugi. Dabar su tavimi Vikruolis Dikas. Rytoj auštant susitiksime prie rytinių vartų. Man reikia pasikalbėti su arklininku dėl žirgo.
Semvelis
Laive Semvelis Tarlis susirgo jūros liga.
Ne tik iš baimės nuskęsti, nors jį, žinoma, veikė ir baimė. Dėl visko buvo kaltas laivas ir po kojomis siūbuojantis denis.
— Jaučiu pilve kylant šleikštulį, — tą pačią dieną, kai jie išplaukė iš Rytų sargybos prie jūros, prisipažino jis Dareonui.
Dainius patapšnojo jam per nugarą ir tarė: