— Tokiame dideliame pilve kaip tavo, Žudike, ir šleikštulys turbūt didžiulis.
Šernas mėgino laikytis narsiai, bent jau dėl Džilės. Ji niekada nebuvo mačiusi jūros. Pasprukę iš Krasterio pilies ir klampodami per sniegynus, jiedu buvo priėję kelis ežerus ir jie Džilei jau atrodė kaip stebuklas. Vos tik „Juodasis strazdas“ nutolo nuo kranto, mergina pradėjo drebėti ir jos skruostais ėmė ristis didelės sūrios ašaros. „Tebūna dievai geri…“ — išgirdo ją šnabždant Šernas. Pirmiausia iš akių dingo Rytų sargyba, o Siena vis mažėjo, mažėjo, kol galop taip pat išnyko tolumoje. Tuomet pakilo vėjas. Laivo burės buvo pasiūtos iš juodo, pernelyg dažnai lietaus skalbiamo, todėl nublukusio ir papilkėjusio audinio, o Džilės veidas buvo išbalęs kaip drobė.
— Šis laivas geras, — mėgino raminti ją Šernas. — Tau nėra ko bijoti.
Bet Džilė tik dėbtelėjo į jį, tvirčiau suspaudė kūdikį ir spruko į triumą.
O Šernas netrukus susivokė, kad įsikibęs laikosi už turėklų ir žiūri į nardančius irklus. Keista, bet gražu buvo žiūrėti į darnius irkluotojų mostus — daug geriau nei į vandenį. Žvelgdamas į jūrą, Šernas galvodavo tik apie tai, kad gali nuskęsti. Kai buvo mažas, lordas tėvas pamėgino išmokyti jį plaukti — įmetė į tvenkinį prie Rago Kalvos. Jam į nosį, burną ir plaučius pribėgo vandens ir, kai seras Hailas jį ištraukė, Šernas dar kelias valandas kosėjo ir švokštė. Nuo to laiko jis nedrįsdavo bristi į vandenį giliau nei iki juostos.
Ruonių įlankos vandenys buvo gerokai gilesni ir toli gražu ne tokie ramūs kaip tvenkinys tėvo pilies papėdėje. Jie buvo žalsvai pilki ir klastingi, o prie mišku apaugusios pakrantės, palei kurią jie plaukė, buvo gausu uolų ir sūkurių. Net jei būtų įstengęs taip toli nuplaukti, bangos būtų tėškusios jį į akmenį ir suknežinusios galvą.
— Žvalgaisi undinių, Žudike? — pamatęs Šerną, įbedusį akis į įlanką, paklausė Dareonas.
Jaunas, gražus, šviesiaplaukis ir rusvaakis Rytų sargybos dainius atrodė veikiau kaip koks tamsusis princas, o ne juodasis brolis.
— Ne.
Šėmas ir pats nežinojo, nei ko dairosi, nei ką veikia ant laivo denio. Plaukiu į Citadelę nusikaldinti grandinės ir tapti meisteriu, kad galėčiau labiau pasitarnauti Sienai, sakė sau jis, bet ši mintis tik varė jį į neviltį. Jis nenorėjo būti meisteriu, nenorėjo užsikabinti ant kaklo sunkios, šaltos, odą trinančios grandinės. Šernas nenorėjo palikti savo brolių — vienintelių turimų draugų. Ir tikrai netroško vėl susitikti su tėvu, išsiuntusiu jį prie Sienos numirti.
Kitų keleivių laukė geresnis likimas. Jiems ši kelionė turėjo baigtis laimingai. Džilė ras prieglobstį Rago Kalvoje ir nuo Vaiduoklių miške patirto siaubo ją skirs Vesteroso platybės. Tarnaudama kambarine jo tėvo pilyje, ji gyvens šiltai, bus soti ir pamatys dalelę plataus pasaulio, apie kurį būdama Krasterio žmona negalėjo nė svajoti. Ji matys, kaip jos sūnus užaugs didelis ir stiprus ir taps medžiotoju, arklininku arba kalviu. O jei paaiškės, kad vaikinas geba valdyti ginklą, galbūt koks nors riteris net priims jį tarnauti ginklanešiu.
Meisteris Eimonas taip pat plaukė į geresnę vietą. Šernui buvo malonu galvoti, kad paskutines gyvenimo dienas senis praleis Senmiestyje, glamonėjamas šilto švelnaus vėjelio, šnekėdamasis su savo broliais meisteriais ir dalydamasis išmintimi su patarnautojais bei novicijais. Meisteris Eimonas šimtą kartų nusipelnė šio poilsio.
Net Dareonas bus laimingesnis. Jis visuomet tvirtino esąs nekaltas dėl moters pagrobimo, dėl kurio ir buvo išsiųstas prie Sienos, ir vis kartojo, jog priklausė kažkokio lordo dvarui ir dainuodavo šeimininkui per vakarienę. Dabar jis vėl turės tokią galimybę. Jonas Dareoną paskyrė naujų brolių verbuotoju, mat reikėjo kuo nors pakeisti šį darbą dirbusį vyrą, vardu Jorinas, kuris pradingo ir buvo laikomas žuvusiu. Dareonas turės keliauti po Septynias Karalystes dainomis šlovindamas Nakties sargybos narsą ir kartais atlydėti prie Sienos naujokus.
Niekas neneigė, kad kelionė bus ilga ir sunki, bet kitiems ji bent jau laimingai baigsis. Šernas tuo ir guodėsi. Plaukiu dėl jų, tikino jis save, dėl Nakties sargybos ir dėl visų gerovės. Ir vis dėlto, kuo ilgiau jis žvelgė į jūros vandenis, tuo jie rodėsi šaltesni ir gilesni.
Bet netrukus grįžęs į ankštą kajutę, įrengtą laivagalio triume, bendrą visiems keleiviams, Šernas suprato, kad dar blogiau nežiūrėti į jūrą. Jis stengėsi negalvoti apie nerimstantį skrandį kalbėdamasis su kūdikį žindančia Džile.
— Šis laivas nuplukdys mus į Bravosą, — pasakė Šernas. — Tada rasime kitą laivą, plaukiantį į Senmiestį. Vaikystėje skaičiau knygą apie Bravosą. Visas miestas pastatytas lagūnoje, ant šimto salelių, be to, jie ten turi titaną — akmeninį, šimto pėdų aukščio vyrą. Vietoj arklių jie keliauja laivais, o jų komediantai vaidina parašytas istorijas, o ne paikus, išsigalvotus farsus. Ir maistas ten labai geras, ypač žuvis. Jie prekiauja įvairių rūšių jūrų moliuskais, unguriais ir austrėmis, ką tik sužvejotais lagūnoje. Prieš lipdami į antrąjį laivą, turėtume tame mieste kelias dienas paviešėti. Jei pasiliksime, galėsime nueiti pasižiūrėti spektaklio ir paragauti austrių.
Šernas manė, kad tai Džilę sužavės. Bet labai apsiriko. Pro seniai netrinktų plaukų sruogas Džilė spoksojo į jį sustingusiomis, apsiblaususiomis akimis.
— Jei taip nori, milorde…
— O ko tu nori? — paklausė jos Šernas.
— Nieko.
Džilė nuo jo nusisuko ir perkėlė savo sūnų prie kitos krūties.
Laivas suposi ir kiaušiniai, šoninė bei skrudinta duona, kurių Šernas užkando prieš kelionę, jo skrandyje niekaip nerado vietos. Staiga jis pajuto daugiau nė akimirkos negalįs likti kajutėje. Jis atsistojo ir klupinėdamas užlipo kopėčiomis atiduoti jūrai pusryčių. Šerną supykino taip smarkiai, kad jis nespėjo pasižiūrėti, iš kur pučia vėjas, tad ėmė lupti ožius persisvėręs ne per tuos laivo turėklus ir apsitaškė vėmalais. Vis dėlto išsivėmęs pasijuto geriau, nors… neilgam.
„Juodasis strazdas“ buvo didžiausias Sargybos irklinis laivas. Rytų sargyboje prie jūros Koteris Paikas meisteriui Eimonui paaiškino, jog“ Audrašauklis“ ir „Nagas“ greitesni, bet jie buvo karo laivai — liesi ir mitrūs medžiokliniai paukščiai, kuriuose vyrai irklavo sėdėdami atvirame denyje. „Juodasis strazdas“ labiau tiko skrosti už Skagoso tyvuliuojantiems Siaurosios jūros vandenims. „Jau prasidėjo audros, — įspėjo juos Paikas. — Žiemą audros stipresnės, bet rudenį — dažnesnės.“
Pirmas dešimt dienų, kol „Juodasis strazdas“ slinko per Ruonių įlanką ir nuo denio nuolat matėsi krantas, jūra buvo gana rami. Kai pakildavo vėjas, būdavo šalta, bet druskos kvapas ore, rodos, teikė žvalumo. Šernas beveik nieko negalėjo valgyti ir, jei prisiversdavo ką nors nuryti, maistas skrandyje ilgai neužsibūdavo, bet šiaip jautėsi neblogai. Jis mėgino Džilę drąsinti ir linksminti, tačiau jam sunkiai sekėsi. Kad ir ką Šernas kalbėjo, į denį ji kojos nekėlė ir mieliau susigūžusi tūnojo tamsoje su sūnumi. Kūdikiui laive, rodos, nepatiko, kaip ir jo motinai. Kai nerėkdavo, jis nuolat atpildavo motinos pieną. Mažylis viduriavo, jo pilvelis gurgė, jis dergė į kailius, kuriais jį vyniojo Džilė, kad nesušaltų, ir skleidė kajutėje bjaurią rudą smarvę. Kad ir kiek lajinių žvakių Šernas uždegdavo, to dvoko jos vis tiek nepermušdavo.
Leisti laiką gryname ore buvo maloniau, ypač kai Dareonas dainuodavo. „Juodojo strazdo“ irklininkai dainių pažinojo ir jis grodavo prie irklų palinkusiems vyrams. Dareonas žinojo visas mėgstamiausias jų dainas: liūdnas, tokias kaip „Diena, kai jie pakorė Juodąjį Robiną“, „Undinės rauda“ ir „Mano rudens dienos“, stiprinančias dvasią, tokias kaip „Geležinės ietys“ ir „Septyni kalavijai septyniems sūnums“, nešvankias, tokias kaip „Miledi vakarienė“, „Jos gėlelė“ ir „Megeta buvo linksma mergelė, linksmuolė buvo ji“. Kai užtraukė „Lokį ir gražiąją mergelę“, jam pritarė visi irklininkai, ir „Juodasis strazdas“, rodės, skriete skriejo per bangas. Kalaviją Dareonas valdė prastai, — tai Šernas žinojo dar iš tų laikų, kai jiedu liejo prakaitą pratybų aikštėje, vadovaujami Aliserio Torno, — bet balsą turėjo gražų. „Medumi teptas griaustinis“, — taip kartą šį balsą pavadino meisteris Eimonas. Dareonas grojo medine arfa ir smuiku, be to, pats kūrė dainas, tik… Šernui jos nelabai patiko. Ir vis tiek gera buvo sėdėti ir jų klausytis, nors dėžė buvo tokia kieta ir pilna rakščių, kad Šernas džiaugėsi turintis putlius sėdmenis. Kad ir kur eitų, storuliai visuomet nešasi su savimi pagalvę, dingtelėjo jam.