Meisteriui Eimonui taip pat labiau patiko leisti dienas ant denio ir, palindusiam po kailių krūva, spoksoti į jūros platybes.
— Į ką jis žiūri? — vieną dieną nusistebėjo Dareonas. — Juk čia jam turi atrodyti taip pat tamsu, kaip ir kajutėje.
Senis jį išgirdo. Nors Eimono akys blausėsi ir dabar jau visiškai užtemo, jo klausa tebebuvo puiki.
— Aš negimiau aklas, — priminė jiems meisteris. — Kai paskutinį kartą čia plaukiau, mačiau kiekvieną uolą, medį, putotos bangos keterą ir mums iš paskos skrendančius pilkuosius kirus. Tuomet man buvo trisdešimt penkeri ir jau šešiolika metų nešiojau meisterio grandinę. Egas norėjo, kad padėčiau jam valdyti, bet aš žinojau, jog mano vieta čia. Jis įsodino mane į „Auksinį drakoną“ ir išsiuntė į šiaurę primygtinai prisakęs savo bičiuliui, serui Dankanui, saugiai palydėti mane į Rytų sargybą. Joks naujokas taip iškilmingai nebuvo atvykęs prie Sienos nuo tų laikų, kai Naimerija atsiuntė šešis auksinėmis grandinėmis sukaustytus karalius. Egas taip pat ištuštino savo kalėjimo požemius, tad man neteko duoti priesaikos vienam. Jis tuos vyrus vadino mano garbės sargyba. Vienas iš jų buvo Brindenas Riversas. Vėliau jis buvo išrinktas lordu vadu.
— Kraugerys Varnas? — sukluso Dareonas. — Moku dainą apie jį. Ji vadinasi „Tūkstantis ir viena akis“. Bet maniau, kad tas vyras gyveno prieš šimtą metų.
— Mes visi taip manėme. Kai buvau toks jaunas, kaip tu dabar…
Rodos, meisteris nuliūdo. Jis kostelėjo, užsimerkė ir ėmė snūduriuoti linguodamas po kailiais, kai palytėtas bangų laivas imdavo suptis.
Dangus buvo apniukęs, jie plaukė į rytus, į pietus, paskui vėl į rytus ir Ruonių įlankos vandenų žvilgsniu jau nebuvo įmanoma aprėpti. Kapitono, — žilstelėjusio brolio su alaus statinaitę primenančiu pilvuku, — juodi drabužiai buvo tokie nešvarūs ir išblukę, kad įgula vadino jį Senuoju Driskiumi. Jis retai praverdavo burną. Užtat jo padėjėjas šnekėjo už du: vos tik vėjas nurimdavo arba irklininkai sulėtindavo tempą, jis druskos prisotintame ore imdavo svaidytis keiksmais. Rytais jie valgydavo avižinę košę, popiet — žirnių košę, vakare — sūdytą jautieną, sūdytą menkę ar sūdytą avieną ir viską užgerdavo alumi. Dareonas dainavo, Šernas žiaukčiojo, Džilė verkė ir žindė kūdikį, meisteris Eimonas miegojo ir drebėjo, o vėjas kasdien darėsi vis šaltesnis ir pūtė vis smarkiau.
Ir vis dėlto ši kelionė Šernui buvo malonesnė už paskutinę jo išvyką laivu. Jis buvo ne vyresnis nei dešimties, kai išplaukė lordo Redvaino burlaiviu „Arboro karalienė“. Šis laivas buvo penkis kartus didesnis už „Juodąjį strazdą“, atrodė tikrai įspūdingai, su trimis didžiulėmis tamsiai raudonomis burėmis ir trimis eilėmis irklų, kurie apšviesti saulės tviskėjo aukso ir balta spalva. Matant, kaip laivui išplaukiant iš Senmiesčio tie irklai kyla ir leidžiasi, Šernui net kvapą užgniaužė, bet… tai buvo paskutinis jo išsaugotas malonus prisiminimas apie Redvaino sąsiaurį. Tada, kaip ir dabar, nuo supimo jį ėmė pykinti ir tėvas juo šlykštėjosi.
Pasiekus Arborą viskas klostėsi dar blogiau. Lordo Redvaino sūnūs dvyniai nuo pat pirmos akimirkos ėmė jį niekinti. Kiekvieną rytą jiedu sugalvodavo, kaip pažeminti Šerną pratybų aikštėje. Trečią dieną Horas Redvainas privertė jį žviegti kaip paršelį ir maldauti pasigailėjimo. Penktą dieną jo brolis Hoberis užvilko virtuvės tarnaitei savo šarvus ir ši tol pliekė Šerną mediniu kalaviju, kol šis ėmė žliumbti. Jai nusivilkus šarvus, visi ginklanešiai, pažai ir arklininkai plyšo juokais.
— Tiesiog berniukui dar reikia apsiprasti naujoje vietoje, — tą vakarą paaiškino jo tėvas lordui Redvainui.
Bet Redvaino juokdarys pakratė barškutį ir tarė:
— O taip, priprasti prie žiupsnio pipirų, kelių gvazdikėlių ir prie obuolio burnoje.
Rytojaus rytą lordas Rendilas uždraudė Šernui valgyti obuolius, kol jie viešės Paksterio Redvaino namuose. Plaukiant namo Šerną vėl pykino, bet išvykus jam taip palengvėjo, kad vėmalų prieskonis gerklėje beveik patiko. Tik jiems grįžus į Rago Kalvą motina Šernui pasakė, jog tėvas neketino jo imti atgal.
— Mūsų namuose tavo vietą turėjo užimti Horas, o tu turėjai likti Arbore kaip lordo Paksterio pažas ir taurininkas. Jei būtum jam įtikęs, būtum susižadėjęs su jo dukterimi.
Šernas dar prisiminė švelnią motinos ranką, šluosčiusią jam ašaras nėriniuota, seilėmis sudrėkinta nosinaite. „Vargšas mano Šernas, — murmėjo ji. — Mano vargšelis Šernas…“
Gera bus vėl ją pamatytu pagalvojo jis, įsitvėręs „Juodojo strazdo“ turėklų ir žiūrėdamas, kaip į uolėtą krantą dūžta bangos. Gal pamačiusi mane, vilkintį juodais drabužiais, motina manimi didžiuosis. „Dabar aš suaugęs vyras, mama, — galėsiu jai pasakyti, — dabar aš Nakties sargybos brolis ir tarnas. Kartais broliai mane vadina Šernu Žudiku.“ Jis susitiktų ir su savo broliu Dikonu, ir su seserimis. „Matote, — galėčiau jiems pasakyti, — matote, vis dėlto nesu visiškas netikėlis.
Bet, parvykęs į Rago Kalvą, galėjo rasti pilyje ir tėvą.
Vos pagalvojus apie tai Semą vėl supykino. Persisvėręs per turėklus, jis ėmė žiaukčioti, tik šįkart ne prieš vėją. Jau buvo beveik išmokęs, kaip reikia vemti.
Na, bent jam taip atrodė, kol „Juodasis strazdas“ nenutolo nuo pakrantės ir nepasuko į rytus, per įlanką, link Skagoso krantų.
Ši sala dunksojo prie Ruonių įlankos žiočių — didelė, kalnuota, atšiauri, grėsminga, apgyventa laukinių. Šernas skaitė, kad jie įsikūrę urvuose ir niūriose kalnų tvirtovėse, o į karą joja ant gauruotų vienaragių. „Skagosas“ senąja kalba reiškė „akmenį“. Skagosiečiai vadino save akmeniniais, bet kaimynai šiauriečiai vadino tuos žmones skagsais ir jų nemėgo. Vos prieš šimtą metų Skagosas sukilo. Jų maištas buvo numalšintas tik po kelerių metų ir pareikalavo Vinterfelo lordo bei šimtų jam prisiekusių karių gyvybių. Sprendžiant iš kai kurių dainų, skagsai buvo kanibalai; tose dainose buvo dainuojama, girdi, jų kariai valgo nužudytųjų širdis ir kepenis. Senovėje skagosiečiai buriniais laivais nuplaukė į gretimą Skano salą, pagrobė tenykštes moteris, tos salos vyrus išžudė ir suvalgė jų kūnus akmenuotoje jūros pakrantėje iškėlę puotą, trukusią dvi savaites. Skano saloje ir šiandien niekas negyveno.
Dareonas taip pat buvo girdėjęs tas dainas. Kai jūroje prie horizonto pasirodė plikos ir pilkos Skagoso kalnų viršūnės, dainius priėjo prie „Juodojo strazdo“ pirmagalyje stovinčio Šerno ir tarė:
— Jei dievai bus geri, galbūt pamatysime šmėstelint vienaragį.