— Jei kapitonas bus geras, taip arti nepriplauksime. Jūros srovės aplink Skagosą labai klastingos, be to, ten yra uolų, kurios laivo korpusą suknežintų nelyginant kiaušinio lukštą. Tik neužsimink apie tai Džilei. Ji ir taip išsigandusi.
— Ir ji, ir tas jos klykiantis išpera. Nė nežinau, kuris iš jų kelia daugiau triukšmo. Jis nutyla tik tada, kai Džilė pakiša jam krūtį, bet tada kūkčioti pradeda ji.
Ir Šernas tai matė.
— Gal kūdikis ją žeidžia, — pats tuo abejodamas pasakė jis. — Jei berniukui kalasi dantys…
Dareonas pašaipiai užgavo vieną liutnios stygą.
— Girdėjau, kad tyržmogiai narsūs.
— Ji ir yra narsi, — šoko jos ginti Šernas, bet turėjo pripažinti, kad dar niekada nematė Džilės tokios nusiminusios. Nors ji kaip įmanydama slėpė veidą ir vengė į kajutę įsileisti šviesos, Šernas vis tiek matė, kad jos akys nuolat užverktos, o skruostai šlapi nuo ašarų. Bet kai paklausdavo, kas atsitiko, ji tik papurtydavo galvą ir nieko neatsakydavo. — Tiesiog ji labai bijo jūros, — tarė jis Dareonui. — Prieš atkeliaudama prie Šienus, buvp mačiusi tik Krasterio pilį ir aplinkinius miškus. Nežinau, ar Džilė kada nors buvo nuėjusi daugiau kaip pusę lygos nuo vietos, kurioje gimė. Upokšnius ir upes ji pažįsta, bet niekada nebuvo mačiusi ežero, kol vieno nepriėjome, o jūra… Jūra labai baisi…
— Kol kas dar nepametėme iš akių kranto.
— Bet tuoj jo nematysime.
Šernui ir pačiam tai nelabai patiko.
— Žudikas kažkokios balos tikriausiai neišsigąs?
— Ne, — pamelavo Šernas, — aš neišsigąsiu. Bet Džilė… Galbūt, jei pagrotum jiems kokią lopšinę, kūdikis greičiau užmigtų.
Dareonas bjaurėdamasis susiraukė.
— Tik jei Džilė užkiš jam užpakalį kaiščiu. Negaliu tverti tos smarvės.
Kitą dieną ėmė lyti, o jūra įsišėlo.
— Geriau eime žemyn, kur sausa, — paragino Šernas Eimoną, bet senasis meisteris tik nusišypsojo ir tarė:
— Man malonu, kai krinta lietaus lašai ant veido, Šernai. Jie kaip ašaros. Prašau, leisk man dar pasilikti. Jau seniai neverkiau.
Kadangi meisteris Eimonas, toks senas ir silpnas, nusprendė likti ant denio, Šernas gavo pasekti jo pavyzdžiu. Jis beveik visą valandą praleido su seniu susisupęs į apsiaustą ir smulkaus, bet įkyraus lietaus lašai permerkė jį iki siūlo galo. Eimonas, rodos, to nepastebėjo. Jis atsiduso, užsimerkė, o Šernas prisislinko prie jo, kad bent kiek užstotų nuo vėjo. Netrukus Eimonas paprašys nuvesti jį į kajutę, guodėsi jis. Turi paprašyti. Bet Eimonas tylėjo, ir galų gale kažkur toli rytuose sudundėjo griaustinis.
— Turime leistis žemyn, — drebėdamas tarė Šernas. Meisteris Eimonas nieko neatsakė. Tik tada Šernas suprato, kad senis miega. — Meisteri… — sušnabždėjo Šernas, švelniai purtydamas jį už peties. — Meisteri Eimonai, pabusk.
Eimonas atmerkė baltu valkčiu aptrauktas, nieko nereginčias akis.
— Egai… — tarstelėjo senis skruostais žliaugiant lietaus lašams. — Egai, sapnavau, kad esu senas.
Šernas nežinojo, ką daryti. Priklaupė, paėmė senį ant rankų ir nunešė žemyn į kajutę. Niekas niekada nebuvo pavadinęs jo stipruoliu, be to, lietus permerkė meisterio Eimono drabužius ir senis buvo dukart sunkesnis, bet vis tiek svėrė ne daugiau už vaiką.
Su Eimonu glėbyje įžengęs į kajutę Šernas pamatė, kad Džilė leido visoms žvakėms sudegti ir užgesti. Kūdikis miegojo, o ji tūnojo kamputyje tyliai kūkčiodama, susisupus į Šerno duotą didelį juodą apsiaustą.
— Padėk man, — skubriai tarė jis. — Padėk jį išdžiovinti ir sušildyti.
Ji iš karto atsikėlė ir drauge jie nuvilko senajam meisteriui šlapius drabužius ir apklojo krūva kailių. Senio oda buvo drėgna, šalta, o prisilietus lipni.
— Lįsk po kailiais šalia jo, — liepė Šernas Džilei. — Apkabink. Šildyk jį savo kūnu. Reikia jį kaip nors sušildyti. — Džilė ir tai padarė netarusi nė žodžio, visą laiką šniurkščiodama. — Kur Dareonas? — paklausė Šėmas. — Jei būtume čia visi, kajutėje būtų šilčiau. Reikia, kad ir jis ateitų.
Šernas jau buvo belipantis į viršų ieškoti dainiaus, tik staiga denis po jo kojomis pakilo, o paskui staiga smuktelėjo. Džilė sudejavo, Šernas smarkiai atsitrenkė į sieną ir pargriuvo, o kūdikis pabudo ir ėmė klykti.
Šernui mėginant atsistoti, laivas vėl ėmė suptis. Netekusi pusiausvyros, Džilė akimirksniu atsidūrė jo glėbyje ir taip stipriai prie jo prisiglaudė, kad Šernas vos galėjo kvėpuoti.
— Nebijok, — tarė jis Džilei. — Tai tik nuotykis. Vieną gražią dieną apie jį papasakosi savo sūnui.
Bet ji tik dar stipriau įsikibo Šerno rankos. Džilė drebėjo visu kūnu, purtoma nevalingų kūkčiojimų. Kad ir ką sakyčiau, tik dar labiau ją graudinu. Šernas stipriai apkabino Džilę nejaukiai jausdamas į jo kūną besiremiančias jos krūtis. Kad ir labai buvo išsigandęs, vis dėlto to pakako, kad jo lytis išpamptų. Ji tai jaučia, susigėdęs pagalvojo Šernas, bet, net jei taip ir buvo, Džilė neišsidavė, tik dar stipriau į jį įsikibo.
Po to ėmė slinkti vienodos dienos. Jie nė karto neišvydo saulės. Oras buvo apniukęs, naktys tamsios, tik virš Skagoso kalnų viršūnių dangų kartais nutvieksdavo žaibas. Visi jie buvo išbadėję, bet nė vienas negalėjo praryti kąsnio. Kad suteiktų irklininkams jėgų, kapitonas prakalė statinę ugninio vyno. Ir Šernas išlenkė taurę, o tada, deginančioms gyvatėms šliaužiant jo gerkle ir krūtine, ilgai gaudė kvapą. Dareonui šis gėrimas taip patiko, jog nuo tos dienos jis retai išsiblaivydavo.
Burės būdavo tai pakeliamos, tai vėl nuleidžiamos, o viena nutrūko nuo stiebo ir nuskriejo nelyginant didžiulis pilkas paukštis. „Juodajam strazdui“ plaukiant palei pietinį Skagoso salos krantą jie pamatė į uolas atsitrenkusio burinio laivo duženas. Kelis įgulos narius bangos buvo išmetusios į krantą ir jų pagerbti susirinko kovai su krabais.
— Po galais, per arti priplaukė, — pamatęs laivo duženas suniurnėjo Senasis Driskius. — Vienas geras vėjo šuoras ir išsitėkšime šalia jų.
Kad ir labai nuvargę, irklininkai vėl užgulė irklus, laivas šiaip taip stūmėsi į pietus, Siaurosios jūros link, pagaliau Skagoso sala nutolo ir virto tik keliais tamsiais pavidalais danguje, galėjusiais būti grėsmingais audros debesimis arba aukštų juodų kalnų viršūnėmis, arba ir vienais, ir kitais. Paskui astuonias dienas ir septynias naktis jie plaukė ramiai, be nuotykių.
O tada juos užgriuvo audros, smarkesnės nei anksčiau.
Ar tai buvo trys audros, ar viena su keliomis ramybės pertraukėlėmis? To Šernas nežinojo, bet iš visų jėgų stengėsi suprasti.
— O koks skirtumas?! — kartą šūktelėjo jam Dareonas, kai jie visi susigrūdę tūnojo kajutėje po deniu.
Jokio, norėjo atsakyti jam Šernas, bet, kai mąstau apie tai, negalvoju, kad galiu nuskęstiy kad mane pykina arba kad meisterį Eimoną krečia šaltis.
— Jokio, — gailiai cyptelėjo Šėmas, bet kitus jo ištartus žodžius užgožė griaustinis, laivo korpusas staiga pakrypo ir Šėmas parvirto ant šono.
Džilė kūkčiojo. Kūdikis rėkė. Šernas girdėjo, kaip denyje Senasis Driskius, — skarmalius, burnos nepraverdavęs kapitonas, — šaukia ant įgulos.
Nekenčiu jūroSy pagalvojo Šernas, nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu jūros. Kitas žaibo tvykstelėjimas buvo toks ryškus, kad pro plyšius tarp sukaltų storų lentų, atstojančių lubas, apšvietė kajutę. Tai geras, tvirtas laivas, geras tvirtas laivas, geras laivas, ėmė kartoti sau Šernas. Jis nenuskęs. Aš nebijau.