Per vieną pertraukėlę tarp štormų, siaubingai pykinamas, pabalusiais krumpliais, stovėdamas tvirtai įsikibęs laivo borto turėklų, Šernas nugirdo jūreivius puse lūpų murmant, girdi, štai kas nutinka, kai į laivą įsileidi moterį, ir dar tyržmogę. „Krušosi su savo tėvu, — vėl kylant vėjui išgirdo jis sakant vieną iš jūreivių. — Tai blogiau už paleistuvavimą. Blogiau už bet ką. Jei neatsikratysime tos moters ir jos išperėtos šlykštynės, visi nuskęsime.“
Prieštarauti tiems vyrams Šernas nedrįso. Jie buvo vyresni už jį, tvirti, liekni, raumeningi, daugelio prie irklų praleistų metų sustiprintomis rankomis ir pečiais. Tačiau jis žiūrėjo, kad jo durklas visuomet būtų aštrus, ir kai Džilė išeidavo iš kajutės nusišlapinti, Šernas ją lydėdavo.
Net Dareonas apie tyržmogę negalėjo pasakyti nieko gera. Kartą, Šerno įkalbėtas, jis užtraukė lopšinę tikėdamasis nuraminti kūdikį, bet, vos įpusėjus pirmą posmą, Džilė pratrūko nesulaikomai kūkčioti.
— Po septyniais perkūnais, — nusikeikė Dareonas, — ar negali sulaikyti ašarų bent tol, kol pasiklausysi dainos?
— Tiesiog grok, — paprašė jo Šernas, — padainuok jai tą dainą.
— Ne dainos jai reikia, — atšovė Dareonas. — Ją reikėtų gerai prikulti arba išdulkinti. Dink man iš akių, Žudike.
Nustūmęs Šerną, jis išėjo iš kajutės ieškoti paguodos ugninio vyno taurėje ir šiurkščioje irklininkų brolijoje.
Šernas jautėsi visiškai sutrikęs. Prie kvapų jis jau beveik priprato, bet dėl audrų ir Džilės kūkčiojimo jau kelias naktis nemiegojo.
— Gal galėtum jai ko nors duoti? — pamatęs, kad meisteris Eimonas pabudo, labai tyliai paklausė jo Šernas. — Kokios nors žolės ar vaistinio gėrimo, kad ji taip nebijotų?
— Tai, ką girdi, ne baimė, — atsakė jam senis. — Tai sielvartas ir nuo jo vaistų nėra. Tegul ji verkia, Šernai. Negali užtvenkti upės.
Šernas visai sutriko.
— Ji plaukia į saugią vietą. Ten, kur šilta. Ko jai sielvartauti?
— Šernai, — sušnabždėjo senis, — turi dvi sveikas akis, o nematai. Ji — motina, gedinti savo vaiko.
— Kūdikiui jūros liga, ir tiek. Mus visus pykina. Kai pasieksime Bravoso uostą…
— …tas kūdikis tebebus Dalos sūnus, o ne Džilės kūnas ir kraujas.
Šernui prireikė kelių akimirkų, kad pagaliau suvoktų, ką Eimonas turi omenyje.
— Negali būti… Ji niekada… Aišku, kad kūdikis jos. Džilė niekada nebūtų iškeliavusi nuo Sienos be savo sūnaus. Jinai jį myli.
— Džilė abu juos žindė ir abu mylėjo, — tarė Eimonas, — bet nevienodai. Jokia moteris nemyli savo vaikų vienodai, net Dangiškoji Motina. Esu tikras, kad Džilė savo kūdikį paliko nenorėdama. Galiu tik spėlioti, kuo pagrasino jai lordas vadas ir ką pažadėjo… bet ir grasinimų, ir pažadų tikrai buvo.
— Ne. Ne, tai netiesa. Jonas niekada nebūtų…
— Jonas nebūtų. O lordas Snou padarė. Kartais laimingos pabaigos negali būti, Šernai, ir reikia rinktis mažiausią iš blogybių.
Laimingos pabaigos negali būti. Šernas prisiminė visas negandas, kurias jiedviem su Džile teko iškęsti, Krasterio pilį, Senojo Lokio mirtį, sniegą, ledą, stingdantį vėją, daugybę dienų, kurias jie praleido kelionėje, numirėlius Vaiduoklių miške, Šaltarankį ir tris kranklius, Sieną, Sieną, Sieną, Juoduosius vartus po žeme. Ko dėlei jie visa tai ištvėrė? Nėra nei geros išeities, nei laimingos pabaigos.
Jis norėjo rėkti. Norėjo staugti, verkti, drebėti, o paskui susiriesti į kamuoliuką ir kūkčioti. Jis apmainė kūdikius, suprato Šernas. Sukeitė juos, kad apsaugotų mažąjį princą, kad išsiųstąjį kuo toliau nuo ledi Melisandros laužo, kuo toliau nuo raudono jos dievo. Jei ji sudegins Džilės berniuką, kam tai rūpės? Niekam, išskyrus Džilę. Jis tik Krasterio išpera, iš kraujomaišos gimusi bjaurastis, o ne Užusienio karaliaus sūnus. Jis netinka nei būti įkaitu, nei aukoti -jis niekam netinka, be to, nė vardo neturi.
Netaręs nė žodžio Šernas svirduliuodamas užlipo ant denio vemti, bet jo skrandis buvo tuščias. Sutemo, naktis atrodė keistai rami — tokios jau daug dienų jie nebuvo sulaukę. Jūra atrodė tarsi juodas stiklas. Irkluotojai ilsėjosi. Keli iš jų miegojo sėdėdami prie irklų. Vėjas išpūtė bures, ir šiaurėje Šernas net įžiūrėjo išsibarsčiusias žvaigždes bei raudoną žvaigždę keliauninkę, kurią laisvoji tauta vadino Vagimi. Ši žvaigždė turėtų būti mano, nusiminęs pagalvojo Šernas. Padėjau Jonui tapti lordu vadu ir atvedžiau pas jį Džilę su kūdikiu. Laimingos pabaigos niekada nebūna.
— Žudike… — Prie Šerno, nė nenumanydamas apie jo kančias, prisigretino Dareonas. — Pagaliau maloni naktis. Žiūrėk, žvaigždės žiebiasi. Gal net mėnulį pamatysime. Ko gero, blogiausia jau praėjo.
— Ne. — Šernas nusišluostė nosį ir ištiesė putlų pirštą į pietus, į tirštėjančią tamsą. — Ten, — pasakė jis. Ir vos tik ištarė šį žodį, tvykstelėjo tylus ir akinantis žaibas. Akimirką nušvito tolumoje slenkantys debesys, — melsvai rausvi, raudoni, geltoni, tumulais virstantys vieni ant kitų, aukštesni už dangų. — Blogiausia dar nepraėjo. Blogiausia tik prasideda ir kažin, ar sulauksime laimingos pabaigos.
— Tebūna dievai geri, — nusijuokė Dareonas. — Žudike, tu toks bailys…
Džeimis
Lordas Taivinas Lanisteris įjojo į šį miestą raitas ant eržilo, užsivilkęs nublizgintus ir spindinčius, emaliu padengtus tamsiai raudonus šarvus, papuoštus brangakmeniais ir auksu. O paliko jį gulėdamas aukštame vežime, išmuštame tamsiai raudona medžiaga, ir lydimas šešių tyliųjų seserų, besirūpinančių jo palaikais.
Laidotuvių procesija iš Karaliaus Uosto išėjo pro Dievų vartus — platesnius ir didingesnius nei Liūto vartai. Toks sprendimas Džeimiui rodės netinkamas. Jo tėvas buvo liūtas, to niekas negalėjo paneigti, tačiau net lordas Taivinas niekada netvirtino esąs dievas.
Apsupusi lordo Taivino laidotuvių vežimą, jojo penkiasdešimties riterių garbės sargyba su ietimis, ant kurių plazdėjo trikampės tamsiai raudonos vėliavėlės. Paskui juos traukė vakarų lordai. Vėjas plakė jų vėliavas ir ant jų išsiūti ženklai šokčiojo ir virpėjo. Jodamas risčia šalia kolonos, Džeimis aplenkė šernus, barsukus, vabalus, žalią strėlę ir raudoną jautį, sukryžiuotas alebardas, ietis, po medžius laipiojančią katę, žemuogę, tvoklę ir keturis susipynusius saulės spindulius.
Lordas Braksas vilkėjo šviesiai pilką liemenę, puoštą sidabrišku audiniu, ir kairėje, prie širdies, buvo prisisegęs ametisto vienaragį. Lordas Džastas buvo su juodo plieno šarvais, o jo antkrūtinis papuoštas įlaja, vaizduojančia tris auksines liūtų galvas. Pažvelgus į jį rodės, kad gandai apie jo mirtį nėra iš piršto laužti; dėl patirtų sužeidimų ir kalinimo iš to vyro buvo likęs tik šešėlis. Lordas Beinfortas mūšyje taip skaudžiai nenukentėjo ir atrodė pasiruošęs tęsti karą. Plumo drabužiai buvo skaisčiai raudoni, Presterio — iš šermuonėlių kailių, Morlandas vilkėjo rausvai rudus ir žalius apdarus, bet visi jie, pagerbdami vyrą, kurį lydėjo namo, buvo apsisiautę tamsiai raudonus šilkinius apsiaustus.
Paskui lordus ėjo šimtas arbaletininkų bei trys šimtai kalavijuočių ir jiems ant pečių taip pat plaikstėsi tamsiai raudoni audeklai. Šioje raudonio jūroje su baltu apsiaustu ir baltais žvyniniais šarvais Džeimis jautėsi nejaukiai.