Dėdė taip pat neskubėjo jo guosti.
— Lorde vade, — paklausė seras Kevanas, kai Džeimis pasivijo ir ėmė lenkti jį, jojantį kolonos priekyje, — ar jos malonybė davė man paskutinį įsakymą?
— Aš čia ne dėl Sersėjos. — Jiems už nugarų ėmė dundėti būgnas — lėtai, monotoniškai, kaip ir dera per laidotuves. „Mirė, — rodės, dunksėdamas kartojo jis, — mirė, mirė.“ — Atjojau atsisveikinti. Jis buvo mano tėvas.
— Ir jos.
— Nesu Sersėja. Man želia barzda, o ji turi krūtis. Jei vis tiek mus painioji, dėde, suskaičiuok rankas. Sersėja jas turi dvi.
— Abu jūs pašaipūnai, — atsakė Džeimiui dėdė. — Nejuokauk su manimi, sere, aš juokauti nenusiteikęs.
— Gerai, kaip nori. — Viskas klostosi toli gražu ne taip, kaip tikėjausi. — Sersėja būtų norėjusi pati tave išlydėti, bet turi daug neatidėliotinų reikalų.
Seras Kevanas prunkštelėjo.
— Kaip ir mes visi. Kaip gyvuoja tavo karalius? — priekaištingai pasiteiravo jis.
— Neblogai, — lyg teisindamasis atsakė Džeimis. — Rytą jį saugo Beilonas Svonas. Geras ir narsus riteris.
— Anksčiau, kalbant apie vyrus baltais apsiaustais, tai būdavo savaime suprantama.
Niekas negali pasirinkti sau brolių, pagalvojo Džeimis. Leiskite man pačiam rinktis vyrus, ir karaliaus sargyba bus tokia pat puiki kaip anksčiau. Tačiau ištarti garsiai šie žodžiai būtų nuskambėję niekingai; kaip tuščias gyrimasis žmogaus, karalystėje vadinamo Karalžudžiu. Žmogaus, kurio garbė lieko neverta. Džeimis patylėjo. Jis čia atjojo ne ginčytis su dėde.
— Sere, — pagaliau prabilo jis, — judviem su Sersėja reikia susitaikyti.
— O mudu pykstamės? Šito man niekas nesakė.
Džeimis apsimetė šių žodžių negirdėjęs.
— Nesantaika tarp Lanisterių gali būti naudinga tik mūsų giminės priešams.
— Jei tarp mūsų nesantaika, tai ne aš ją pakursčiau. Sersėja nori valdyti. Puiku. Karalystė jos. Aš tik prašau, kad duotumėte man ramybę. Mano vieta — Daryje, šalia sūnaus. Reikia atstatyti pilį, apsėti laukus, ginti žemes. — Kevanas skardžiai nusijuokė. — Tavo sesuo pasirūpino, kad daugiau neturėčiau kuo užsiimti. Be to, turiu dalyvauti Lanselio vestuvėse. Jo nuotaka jau nekantrauja ir laukia, kada atvyksime į Darį.
Jo našlė iš Dvynių. Džeimio pusbrolis Lanselis jojo dešimčia jardų nuo ių atsilikęs. Įdubusiomis akimis ir žilstelėjusiais, išsausėjusiais plaukais, jis atrodė vyresnis už lordą Džastą. Žvelgdamas į jį Džeimis pajuto niežtint nukirstus pirštus dulkinasi su Lanseliu, Osmundu Ketlbleku ir, kiek žinau, su Mėnuliuku… Džeimis jau daugybę kartų mėgino pasišnekėti su Lanseliu, bet niekuomet nerasdavo jo vieno. Jei šalia nebūdavo tėvo, tai sukiodavosi kuris nors iš septonų. Gal jis ir Kevano sūnus, bet jo gyslomis teka pienas. Tirionas man melavo. Jis tik norėjo mane įskaudinti.
Džeimis liovėsi galvojęs apie pusbrolį ir vėl kreipėsi į dėdę:
— Ar po vestuvių liksi Daryje?
— Galbūt, nors nežinau, ar ilgai. Rodos, Trišakio pakrantėse bastosi Sandoras Kligeinas. Tavo sesuo pageidauja jo galvos. Gali būti, kad jis prisidėjo prie Dondariono.
Apie Druskos įlanką Džeimis buvo girdėjęs. Jau pusė karalystės žinojo, kas ten nutiko. Plėšikų antpuolis ten buvo ypač žiaurus. Jie prievartavo ir luošino moteris, skerdė vaikus motinų glėbiuose ir sudegino pusę miesto.
— Rendilas Tarlis dabar Mergelių Duburyje. Leisk bastūnus tramdyti jam. Man labiau patiktų, jei vyktum į Riveraną.
— Ten viskam vadovauja seras Daivenas. Vakarų sergėtojas. Jam mano pagalbos nereikia. O Lanseliui reikia.
— Kaip žinai, dėde. — Džeimiui skaudėjo galvą ir tas skausmas pulsavo dunksinčio būgno ritmu. Miręs, miręs, mirę s. — Pasielgtum protingai, jei savo riterių nepaleistum.
Dėdė nedraugiškai dėbtelėjo į sūnėną.
— Tai grasinimas, sere?
Grasinimas? Tokia mintis Džeimį pribloškė.
— Atsargumo priemonė. Aš tik norėjau pasakyti, kad… Sandoras pavojingas.
— Siunčiau į kartuves bastūnus ir plėšikaujančius riterius dar tais laikais, kai tu dergei į vystyklus. Neketinu išjoti vienas ir stoti akis į akį su Kligeinu ir Dondarionu, jei tau dėl to neramu, sere. Ne kiekvienas Lanisteris dėl garbės pameta galvą.
Hm, dėde, manau, dabar kalbi apie mane.
— Tuos bastūnus ne blogiau už tave galėtų sudoroti ir Adamas Marbrandas. Ir Braksas, ir Beinfortas, ir Plumas, ir bet kuris kitas. Bet niekas negalėtų tinkamai eiti karaliaus rankos pareigų.
— Tavo sesuo mano iškeltas sąlygas žino. Jos nepasikeitė. Kai kitą kartą būsi Sersėjos miegamajame, taip jai ir pasakyk.
Taip taręs, seras Kevanas pentinais paragino savo ristūną ir, staiga nutraukęs pokalbį, nušuoliavo.
Džeimis, jausdamas trūkčiojant nukirstą ranką, jo nesivijo. Giliai širdyje jis vylėsi, kad Sersėja kažką bus neteisingai supratusi, tačiau buvo akivaizdu, jog klydo. Jis apie mudu žino. Žino apie Tomeną ir Mirselą. Ir Sersėja žino, kad dėdė žino. Seras Kevanas buvo Lanisteris iš Kasterlių Uolos. Džeimis negalėjo patikėti, kad sesuo ryžtųsi jį kaip nors nuskriausti, ir vis dėlto… Dėl Tiriono apsirikau, kodėl negalėčiau apsirikti ir dėl Sersėjos? Argi dabar, kai sūnūs ėmė žudyti tėvus, kas nors galėtų priversti dukterėčią apsigalvoti ir neliepti nužudyti dėdės? Keblumų keliančio ir per daug žinančio dėdės. Nors galbūt Sersėja tikisi, kad šį darbą už ją atliks Skalikas? Jei Sandoras Kligeinas nužudytų serą Kevaną, jai nereikėtų teptis rankų krauju. Ir, jeigu jiedu susitiks, Skalikas tai padarys. Kadaise Kevanas Lanisteris su kalaviju rankoje buvo labai grėsmingas, bet jis jau nebejaunas, o Skalikas…
Džeimį pasivijo laidotuvininkų kolona. Kai pro šalį, iš abiejų pusių apsuptas septonų, jojo Lanselis, Džeimis jam šūktelėjo:
— Lanseli! Pusbroli. Norėjau pasveikinti tave vedybų proga. Labai gaila, kad dėl savo užimamų pareigų negalėsiu dalyvauti iškilmėse.
— Jo malonybė turi būti saugomas.
— Ir bus. Vis dėlto gaila, kad praleisiu tavo gultuves. Kaip suprantu, tau :ai pirma, o jai — antra santuoka. Neabejoju, kad miledi mielai parodys, ką ir kaip reikia daryti.
Išgirdę šią nešvankią užuominą, keli šalia jojantys lordai nusijuokė, o Lanselio septonai nepritariamai dėbtelėjo į Džeimį. Jo pusbrolis neramiai sujudėjo balne.
— Puikiai žinau, kaip atlikti sutuoktinio pareigą, sere.
— Pirmą naktį po vestuvių nuotaka to ir nori, — linktelėjo Džeimis. — Sutuoktinio, kuris žino, kaip atlikti tą pareigą.
Lanselio skruostai nuraudo.
— Meldžiuosi už tave, pusbroli. Ir už jos malonybę karalienę. Tegul Senolė suteikia jai išminties, o Karžygys saugo.
— Kuriems galams Sersėjai Karžygio apsauga? Juk ji turi mane.
Džeimis apsuko žirgą ir jo baltas apsiaustas subangavo pagautas vėjo.
Kipšas melavo. Sersėja mieliau įsileistų į tarpkojį Roberto lavonų nei tokį dievobaimingų kvailį kaip Lanselis. Tirionai, tu bjaurus niekše, jei jau melavai, reikėjo pasirinkti į meilužius tinkamesnį vyrų. Ir Džeimis, aplenkęs lordo tėvo katafalką, nušuoliavo link tolumoje matomo miesto.