Džeimiui Lanisteriui grįžtant į Raudonąją pilį, dunksančią ant Aukštosios Eigono kalvos, Karaliaus Uosto gatvės atrodė beveik tuščios. Kareivių, kurie grūdosi miesto lošimų landynėse ir puodų krautuvėlėse, dabar buvo likę nedaug. Pusę Tairelių pajėgų Garlanas Narsusis išsivedė atgal į Haigardeną, o jo ledi motina ir senelė išvyko drauge su juo. Kita pusė išžygiavo į pietus su Meisu Tairelių ir Mačiu Rovanu ketindami apsiausti Vėtrų Gūžtą.
O dėl Lanisterių kariuomenės, tai du tūkstančiai kovose patyrusių karių buvo įsikūrę stovykloje anapus miesto sienų ir laukė atplaukiant Paksterio Redvaino flotilės, kuri per Juodųjų Vandenų įlanką turėjo juos perkelti į Drakono Uolą. Rodos, išplaukdamas į šiaurę, lordas Stanis savo pilyje paliko tik nedidelę įgulą, tad, Sersėjos manymu, du tūkstančiai vyrų tikrai turėjo ją užimti.
Kiti vakariečiai grįžo pas savo žmonas ir vaikus atstatyti namų, apsėti laukų ir nuimti paskutinio derliaus. Prieš jiems išžygiuojant, Sersėja nusivedė Tomeną į jų stovyklas, kad vyrai galėtų džiaugsmingais šūksniais pasveikinti mažąjį karalių. Dar niekada Sersėja neatrodė tokia graži, kaip tą dieną: ji šypsojosi, o jos auksiniuose plaukuose žaidė rudens saulės spinduliai. Kad ir ką žmonės kalbėjo apie jo seserį, kai pasistengdavo, ji tikrai mokėjo sužavėti vyrus.
Žirgui įrisnojus pro pilies vartus, Džeimis pamatė per dvi dešimtis raitų riterių, besipraktikuoj ančių išoriniame kieme ietimi pataikyti į skydą, pakabintą ant baslio. Štai dar viena pramoga, kuri jau ne man, dingtelėjo jam. Ietis buvo sunkesnė ir gremėzdiškesnė už kalaviją, bet, kaip paaiškėjo, net valdyti kalaviją jam buvo nelengva. Džeimis manė, kad galėtų laikyti ietį kairėje rankoje, bet tuomet ant dešinės būtų turėjęs pasikabinti skydą. Kaunantis ietimis priešininkas visuomet būdavo kovotojui iš kairės. Iš skydo ant dešinės rankos naudos būtų buvę tiek pat, kiek iš spenelių ant krūtinės šarvo. Ne, laikai, kai dalyvaudavau riterių turnyruose, jau praėjo, lipdamas nuo žirgo pagalvojo Džeimis, bet vis tiek stabtelėjo pasižiūrėti į besikaunančius pratybose riterius.
Seras Taladas Ilgasis nukrito nuo žirgo — mat įsiūbuotas smėlio maišas dunkstelėjo jam į galvą. Stipruolis Šernas taip dūrė ietimi į skydą, kad šis įskilo. Galutinai jį suskaldė Kenosas iš Keiso. Serui Dermotui iš Lietaus Miško buvo pakabintas naujas skydas. Lambertas Ternberis bakstelėjo menkai ir jo ietis nuslydo į šoną, bet Džonas Bedėjus Bebarzdis, Hamfris Sviftas ir Eilinas Staksperis dūrė iš peties, o Raudonasis Ronetas Koningtonas net sulaužė ietį. Tada į balną sėdo Gėlių riteris ir pranoko juos visus.
Džeimis visuomet buvo įsitikinęs, kad riterių turnyre sėkmę didžia dalimi lemia gebėjimas valdyti žirgą. Seras Loras jojo puikiai, o ietį valdė taip, tarsi būtų gimęs ją laikydamas… matyt, dėl to jo motina visą gyvenimą liko susiraukusi. Ieties smaigalį jis įbeda ten, kur nori, o pusiausvyros jam, rodos, galėtų pavydėti net katė. Galbūt jis išvertė mane iš balno visai ne per laimingų atsitiktinumų… Gaila, kad Džeimis taip ir neturėjo progos dar kartą susikauti su šiuo vaikinu. Jis paliko vyrus smagintis ir nuėjo.
Sersėja buvo Meigoro tvirtovės saulėtoje menėje su Tomenu ir juodaplauke, iš Myro kilusia lordo Meriveterio žmona. Jie visi trys juokėsi iš didžiojo meisterio Paišelio.
— Ar pavėlavau ir neišgirdau kokio nors gudraus pokšto? — paklausė Džeimis, žengdamas pro duris.
— Ak, žiūrėk, — nelyginant katė sumurkė ledi Meriveter, — grįžo tavo narsusis brolis, tavo malonybe.
— Didžioji jo dalis. — Džeimis pamatė, jog karalienė gerokai apgirtusi. Rodos, pastaruoju metu Sersėja po ranka nuolat turėdavo ąsotį vyno, nors kadaise už girtuokliavimą niekino Robertą Barateoną. Džeimiui tai nepatiko, bet jau kelios dienos jam, rodės, nepatiko niekas, ką darė sesuo. — Didysis meisteri, — kreipėsi Sersėja į Paišelį, — būk geras ir pranešk lordui vadui naujienas.
Paišelis, regis, pasijuto labai nepatogiai.
— Atskrido paukštis, — paaiškino jis. — Iš Stokvortų. Ledi Tanda praneša, kad jos duktė Lolisė pagimdė stiprų sveiką sūnų.
— Tik niekada neatspėsi, kokį vardą jie davė tam benkarčiukui, broli.
— Pamenu, kad norėjo pavadinti jį Taivinu.
— Taip, bet aš uždraudžiau. Pasakiau Falisei, kad nepakęsiu, jei taurų mano tėvo vardą gaus niekingas kiauliaganio ir silpnaprotės kiaulės išpera.
— Ledi Stokvort dievagojasi, kad duoti kūdikiui tokį vardą sugalvojo ne ū, — įsiterpė didysis meisteris Paišelis. Raukšlėta jo kakta buvo išpilta prakaito. — Ji rašo, kad vardą išrinko Lolisės vyras. Tas Bronas… rodos… jis…
— Tirionas, — pamėgino atspėti Džeimis. — Jis pavadino vaiką Tirionu.
Senis kretėdamas linktelėjo ir rankove nusibraukė nuo kaktos prakaitą.
Dabar nusijuokė ir Džeimis.
— Na štai, mieloji sesute. Visur ieškojai Tiriono, o šis visą laiką tūnojo Lolisės pilve.
— Juokdarys. Judu su Bronu abu juokdariai. Neabejoju, kad net dabar, mums čia kalbantis, tas benkartas čiulpia vieną iš Lolisės Skystaprotės spenių, o tas kalavijuotis kvailai šaiposi ir pučiasi dėl savo akiplėšiško poeigio.
— Gal tas vaikas panašus į tavo brolį, — pakišo mintį ledi Meriveter. — Gal jis luošas ir be nosies?
Ir ji dusliai nusikvatojo.
— Derėtų nusiųsti mielajam naujagimiui dovaną, — pareiškė karalienė. — Ar ne, Tomenai?
— Galėtume padovanoti jam kačiuką.
— Liūtuką, — tarė ledi Meriveter. „Kad perkąstų jam gerklytę“, — be žodžių, vien klastingai šypsodamasi pridūrė ji.
— Turėjau mintyje kitokią dovaną, — pasakė Sersėja.
Tikriausiai naują įtėvį. Toks sesers žvilgsnis Džeimiui buvo pažįstamas. Tą žvilgsnį jis buvo matęs ir anksčiau, pastarąjį kartą — Tomeno vestuvių vakarą, kai ji sudegino Rankos bokštą. Reginį stebėjusių svečių veidus nutvieskė žalia gaisro šviesa, tad jie visi atrodė tarsi pūvantys lavonai, tarsi būrys džiūgaujančių guliu, ir vis dėlto kai kurie lavonai buvo gražesni už kitus. Net apšviesta pražūtingų liepsnų Sersėja atrodė nuostabiai graži. Ji stovėjo vieną ranką pakėlusi prie krūtinės, truputį pravėrusi lūpas, žvelgdama žaliomis spindinčiomis akimis. Ji verkia, suprato Džeimis, tik negalėjo pasakyti, ar tai palaimingo jaudulio ašaros.
Gaisras pažadino jo krūtinėje nerimą, priminė Eirį Targarieną ir legendą, kad ugnis gali jį prikelti. Tarp karaliaus sargybos ir karaliaus nebuvo jokių paslapčių. Paskutiniais valdymo metais jo ir karalienės santykiai buvo įtempti. Jiedu miegojo atskiruose kambariuose, o dieną stengėsi vienas kito vengti. Bet kai Eiris paaukodavo žmogų liepsnoms, naktį karalienė Rela sulaukdavo svečio. Tą dieną, kai jis sudegino savo uolųjį ranką, Džeimis ir Jonas Daris ėjo sargybą prie karalienės miegamojo durų, o tuo metu karalius tenkino geidulius su savo žmona. „Man skauda! — girdėjo jie šaukiant Relą anapus ąžuolinių durų. — Man skauda“ Rodės keista, kad tverti šį šauksmą buvo sunkiau nei lordo Čelstedo klyksmus. „Mes prisiekėme ginti ir ją“, — pagaliau neapsikentęs tarė Džeimis. „Prisiekėme, — sutiko Daris, — bet ne nuo karaliaus.“
Po to Relą Džeimis matė tik vieną kartą — tą dieną, kai ji iškeliavo į Drakono Uolą. Į karališką vežimą, nuo Aukštosios Eigono kalvos turėjusį nuvežti ją iki laukiančio laivo, karalienė įlipo įsisupusi į apsiaustą ir pasikėlusi gobtuvą, bet, kai ji išvažiavo, Džeimis nugirdo šnabždantis tarnaites. Jos sakė, girdi, karalienė atrodžiusi tarsi apdraskyta žvėries, nagais suraižytomis šlaunimis ir apkramtytomis krūtimis. Karūnuoto žvėries, pagalvojo Džeimis.