Galop karalius Pamišėlis tapo toks bailus, kad niekam neleido būti prie savęs su ginklu, išskyrus kalavijais ginkluotus karaliaus sargybos vyrus. Jo barzda buvo susivėlusi ir neplauta, šviesių, bet žilstelėjusių plaukų kaltūnas siekė juosmenį, o rankų nagai buvo taip seniai karpyti, jog atrodė kaip kelių colių ilgio, suskilinėję ir pageltę plėšrūno paukščio nagai. Ir vis dėlto ašmenys jį tebekamavo — ne ginklų, o Geležinio sosto ašmenys. Karaliaus rankos ir kojos nuolat būdavo nusėtos šašų ir pusiau užgijusių žaizdų.
Tebūnie jis apanglėjusių kaulų ir iškepusios mėsos karalius, atidžiai žvelgdamas į besišypsančią seserį prisiminė Džeimis. Tebūnie jis pelenų karalius.
— Tavo malonybe, — kreipėsi jis į Sersėją, — ar galėtume pasikalbėti akis į akį?
— Kaip pageidauji. Tomenai, tau jau pats laikas pasimokyti. Eik su didžiuoju meisteriu.
— Gerai, mama. Mokomės apie Beilorą Palaimintąjį.
Pabučiavusi karalienę į abu skruostus, susiruošė eiti ir ledi Meriveter.
— Ar man grįžti pas tave per vakarienę, tavo malonybe?
— Jei negrįši, labai mane užrūstinsi.
Džeimiui nepraslydo pro akis, kaip eidama myrietė siūbuoja klubus. Kiekvienas žingsnis — vilionė. Kai ji išėjusi uždarė duris, jis krenkštelėjo ir tarė:
— Iš pradžių tie Ketlblekai, paskui Kiburnas, dabar — ji. Pastaruoju metu užveisei keistą žvėryną, miela sese.
— Labai pamėgau ledi Teną. Ji mane pralinksmina.
— Ji yra viena iš Mardžerės Tairel kompanionių, — priminė Sersėjai Džeimis. — Ir viską apie tave pasakoja jaunajai karalienei.
— Suprantama. — Sersėja žingtelėjo prie indaujos įsipilti vyno. — Kai paprašiau Mardžerės, kad leistų Tenai būti mano kompanione, ji labai apsidžiaugė. Gaila, kad negirdėjai jos suokimo: „Ji bus tau kaip sesuo, kaip kad buvo man. Žinoma, tegul būna tavo kompanionė! Aš turiu pusseserių ir kitų ledi.“ Mūsų mažoji karalienė nenori, kad jausčiausi vieniša.
— Jei žinai, kad ledi Tena šnipė, kam ją pasiėmei?
— Mardžerė nė iš tolo nėra tokia gudri, kaip pati mano. Ji nesupranta, kokia apsukri gyvatė yra ta ištvirkėlė myrietė. Naudojuosi Tena perduodama karalienei tokias žinias, kokias pati noriu. Kai kurios iš jų netgi yra tiesa. — Sersėjos akys šelmiškai žybtelėjo. — O Tena papasakoja man viską, ką daro mergelė Mardžerė.
— Šit kaip? Ar gerai pažįsti tą moterį?
— Žinau, kad ji yra motina, turinti jauną sūnų ir norinti, kad jis gyvenime daug pasiektų. Ji padarys viską, ko pareikalausiu, kad tik jos sūnus iškiltųVisos motinos vienodos. Galbūt ledi Meriveter ir gyvatė, bet anaiptol ne kv aiša. Ji supranta, kad aš dėl jos galiu padaryti daugiau nei Mardžerė, tad kaip įmanydama stengiasi man pasitarnauti. Nustebtum sužinojęs, kokių Įdomių dalykų ji man papasakojo.
— Kokių dalykų?
Sersėja atsisėdo prie lango.
— Ar žinojai, kad Erškėčių karalienė savo vežime laiko pilną skrynią monetų? Senų auksinių monetų, kaldintų dar prieš Užkariavimą? Ir jei koks nors pirklys būna toks neapdairus ir, sakydamas kainą, pamini auksines monetas, ji sumoka auksinėmis Haigardeno rankomis, kurios du kartus lengvesnės už mūsų drakonus. Argi koks nors pirklys drįstų skųstis, kad jį apgavo ledi Meiso Tairelio motina? — Ji gurkštelėjo vyno ir paklausė: — Na, ar patiko pasijodinėti?
— Dėdė užsiminė, kad tavęs pasigedo.
— Dėdės užuominos man nerūpi.
— O turėtų rūpėti. Jis tau galėtų labai praversti. Jei ne Riverane arba Uoloje, tuomet šiaurėje, kovojant su lordu Staniu. Tėvas visuomet pasikliaudavo Kevanu, kai…
— Mūsų Šiaurės sergėtojas yra Ruzas Boltonas. Jis Stanį įveiks.
— Lordas Boltonas užspeistas piečiau Sąsmaukos, geležiniai jį atkirto nuo siaurės ties Keilino Griova.
— Nebeilgai. Nesantuokinis Boltono sūnus šią menką kliūtį netrukus pašalins. Lordas Boltonas savo pajėgas papildys dviem tūkstančiais Frėjų karių, kuriems vadovauja lordo Valderio sūnūs Hostinas ir Einis. Tokios kariuomenės turėtų visiškai pakakti susitvarkyti su Staniu ir keliais tūkstančiais palūžusių priešų.
— Seras Kevanas…
— …turės iki kaklo darbų Daryje mokydamas Lanselį šluostytis užpakalįTėvo mirtis jį palaužė. Seras Kevanas jau senas. Daivenas ir Deimionas mums tarnaus geriau.
— Taip, jie puikiai susitvarkys. — Su savo pusbroliais Džeimis nesipyko. — Bet vis dar reikia rankos. Jei ne mūsų dėdė, tuomet kas?..
Džeimio sesuo nusijuokė.
— Tikrai ne tu. Dėl to nesibaimink. Galbūt ranka taps Tenos vyras. Jo senelis buvo ranka valdant Eiriui.
Ne ranka, o tiesiog gausybės ragas. Džeimis gana gerai prisiminė Ouveną Meriveterį; jis buvo geras žmogus, bet visiškai neveiklus.
— Kiek pamenu, jis taip gerai dirbo, kad Eiris jį ištrėmė ir nusavino jo žemes.
— O Robertas jas grąžino. Bent jau dalį valdų. Tenai patiktų, jei Ortonas atgautų ir likusias žemes.
— Ar tau svarbiausia įsiteikti kažkokiai ištvirkusiai myrietei? Maniau, tau svarbiausia valdyti karalystę.
— Aš ją ir valdau.
Valdai… Septynete, pasigailėk mūsų… Jo sesuo tarėsi esanti lordas Taivinas su krūtimis, bet ji klydo. Jų tėvas buvo neperkalbamas ir nepalenkiamas, šaltas kaip ledo luitas, o Sersėja greitai užsiplieksdavo, ypač jei kas nors jai paprieštaraudavo. Sužinojusi, kad Stanis išvyko iš Drakono Uolos, ji džiaugėsi kaip maža mergaitė ir neabejojo, jog jis pagaliau pasidavė ir išplaukė ieškoti prieglobsčio. O kai iš šiaurės juos pasiekė žinia, kad Stanis pasirodė prie Sienos, Sersėjos įtūžį sunku buvo iškęsti. Ji protinga, bet jai trūksta sveikos nuovokos ir kantrybės.
— Tau reikia stiprios rankos, kuris galėtų padėti.
— Silpnam valdovui reikia stiprios rankos, kaip Eiriui reikėjo tėvo. O stipriam valdovui pakanka ir stropaus, įsakymus vykdančio tarno. — Ji pateliūskavo taurėje vyną. — Lordas Halinas puikiai tiktų. Jis nebūtų pirmas piromantas, tarnavęs karaliaus ranka.
Ne. Paskutinį nužudžiau aš.
— Sklinda kalbos, kad laivyno vadu ketini skirti Oraną Votersą.
— Ar mane kas nors šnipinėja? — Nesulaukusi brolio atsakymo, Sersėja nusibraukė nuo veido plaukus ir tarė: — Votersas šioms pareigoms puikiai tinka. Laivuose jis praleido pusę savo gyvenimo.
— Pusę gyvenimo? Jis negali būti vyresnis nei dvidešimties…
— Jam dvidešimt dveji. Na ir kas? Tėvui nebuvo nė dvidešimt vienerių, kai Eiris Targarienas paskyrė jį savo ranka. Jau seniai laikas Tomenui burti aplink save jaunus vyrus, o ne tenkintis visais tais raukšlėtais žilabarzdžiais. Oranas — stiprus ir energingas.
Stiprus, energingas ir gražus… — dingtelėjo Džeimiui. Ji dulkinasi su LanseliUy Osmundu Ketlbleku iry kiek žinau, su Mėnuliuku…
— Šiam postui geriau tiktų Paksteris Redvainas. Jis vadovauja didžiausiai flotilei visame Vesterose. Oranas Votersas galėtų būti luoto kapitonas, bet tik jei tu tą luotą jam nupirktum.
— Elgiesi kaip mažas, Džeimi. Redvainas yra Tairelio vėliavininkas ir tos bjaurybės jo senelės sūnėnas. Nenoriu savo taryboje matyti lordo Tairelio statytinių.