— Norėjai pasakyti „Tomeno taryboje“?
— Juk supranti, apie ką kalbu.
Kuo puikiausiai.
— Suprantu, kad Oranas Votersas — prastas pasirinkimas, Halinas — dar prastesnis. O dėl Kiburno… Dievai mato, Sersėja, juk jis bastėsi su Vargu Houtu. Citadelėje jam nuplėšė nuo kaklo grandinę!
— Tie avigalviai… Kiburnas buvo man labai naudingas. Be to, jis ištikimas, ko negaliu pasakyti apie savo giminaičius.
Jei ir toliau taip elgsiesi, mieloji sese, netrukus varnai les visų mūsų lavonus.
— Sersėja, įsiklausyk, ką šneki. Tu kiekvienoje tamsioje kertėje įžvelgi neūžaugas ir draugus verti priešais. Dėdė Kevanas tau ne priešas. Ir aš tau ne priešas.
Sersėja įtūžusi susiraukė.
— Maldavau tavo pagalbos. Puoliau ant kelių, o tu mane atstūmei!
— Įžadai…
— …nesutrukdė tau nužudyti Eirio. Žodžiai nieko nereiškia. Galėjai turėti mane, bet pasirinkai baltą apsiaustą. Dink man iš akių.
— Sese…
— Pasakiau, išeik. Man bjauru matyti tą tavo šlykščią bigę. Nešdinkis!
Ir, norėdama Džeimį paskubinti, Sersėja sviedė jam į galvą taurę. Nepataikė, bet Džeimis užuominą suprato.
Temstant jis sėdėjo vienas bendrojoje Baltojo Kalavijo bokšto menėje su taure raudonojo dornietiško vyno ir Baltąja knyga. Dešinės rankos bige verčiant puslapius, įėjo Gėlių riteris, nusivilko apsiaustą, nusisegė kardasaitį ir pasikabino juos ant vagio šalia Džeimio apsiausto.
— Mačiau tave šiandien pratybų aikštėje, — tarė Džeimis. — Gerai jojai.
— Tikrai geriau nei „gerai“. — Seras Loras įsipylė taurę vyno ir atsisėdo prie pusmėnulio formos stalo priešais Džeimį.
— Kuklesnis vyras būtų atsakęs: „Milordas man per daug malonus“, — arba: „Turėjau puikų žirgą.“
— Žirgas buvo neblogas, o milordas toks malonūs, koks aš kuklus. — Loras mostelėjo į knygą. — Lordas Renlis visuomet sakydavo, kad knygos skirtos tik meisteriams.
— Ši skirta mums. Čia užrašyta istorija kiekvieno vyro, kada nors vilkėjusio baltą apsiaustą.
— Užmečiau į ją akį. Gražūs skydai. Bet man labiau patinka knygos, kuriose daugiau piešinių. Lordas Renlis turėjo kelias knygas su tokiais paveikslėliais, kurie būtų apakinę septoną.
Džeimis nenoromis šyptelėjo.
— Tokių piešinių čia nėra, sere, bet istorijos atvertų tau akis. Nepakenktų daugiau sužinoti apie gyvenimą tų, kurie čia tarnavo anksčiau.
— Žinau, kas čia tarnavo. Princas Eimonas Drakono riteris, seras Rajamas Redvainas, Didžiaširdis, Baristanas Narsusis…
— Taigi… Gveinas Korbrėjus, Eilinas Koningtonas, Deimonas iš Dario. Matyt, būsi girdėjęs ir apie Lukamorą Stiprųjį.
— Apie serą Lukamorą Gašlųjį? — pralinksmėjęs paklausė seras Loras. — Turėjusį tris žmonas ir tris dešimtis vaikų? Jam nupjovė kotą. Gal padainuoti tau tą dainą, milorde?
— O apie serą Terensą Toiną girdėjai?
— Sugulė su karaliaus meiluže ir mirė baisiai rėkdamas. O pamoka tokia: vyrai, mūvintys baltas kelnes, turi žiūrėti, kad jų juosmuo būtų patikimai surištas.
— O apie Džailsą Pilkąjį Apsiaustą? Ir apie Orivelį Dosnųjį?
— Džailsas buvo išdavikas, Orivelis — bailys. Tai vyrai, suteršę baltąjį apsiaustą. Ką milordas nori tuo pasakyti?
— Visiškai nieko. Neįsižeisk, kai niekas nenori tavęs įžeisti, sere. Ar girdėjai apie Ilgšį Tomą Kosteiną?
Seras Loras papurtė galvą.
— Jis šešiasdešimt metų buvo karaliaus sargybos riteris.
— Kada tai buvo? Aš niekad…
— Tuomet gal esi girdėjęs apie serą Donelį iš Prieblandos Slėnio?
— Vardas girdėtas, bet…
— O apie Edisoną Hilą? Apie Baltąjį Apuoką, Maiklą Mertinsą? Apie Džeforį Norkrosą? Jį broliai vadino Niekuomet Nepasiduodančiu. Apie Raudonąjį Robertą Flauersą? Ką gali papasakoti apie juos?
— Flauersas — pavainikio vardas. Hilas taip pat.
— Ir vis dėlto abu šie vyrai iškilo taip aukštai, kad vadovavo karaliaus sargybai. Jų istorijos aprašytos šioje knygoje. Joje kalbama ir apie Rolandą Darkliną. Jis buvo jauniausias karaliaus sargyboje tarnavęs vyras, kol į ją įstojau aš. Baltą apsiaustą jis apsivilko mūšio lauke ir po valandos žuvo.
— Vadinasi, nebuvo geras karys.
— Gana geras. Jis žuvo, užtat jo karalius liko gyvas. Daug narsių vyrų vilkėjo baltus apsiaustus. Bet dauguma iš jų pamiršti.
— Dauguma nieko daugiau ir nenusipelno. O didvyriai visuomet prisimenami. Geriausi iš geriausių.
— Geriausi ir blogiausi. — Tad apie vieną iš mudviejų tikriausiai bus sudėta daina. — Ir dar keli, buvę ir geri, ir blogi. Kaip jis.
Džeimis pabaksnojo į skaitomą puslapį.
— Kas? — Seras Loras ištiesė kaklą norėdamas pamatyti. — Dešimt juodų skritulių skaisčiai raudoname fone. Nežinau, kieno čia ženklas.
— Kristono Koulo, tarnavusio Viseiriui Pirmajam ir Eigonui Antrajam. — Džeimis užvertė Baltąją knygą. — Dar jis buvo vadinamas Įtakinguoju.
Sersėja
Trys prakeikti kvailiai su odiniu maišu, pagalvojo karalienė šiems puolant prieš ją ant kelių. Pažvelgusi į juos ji nieko gera nesitikėjo. Nors… ką gali žinotu.
— Tavo malonybe, — tyliai tarė Kiburnas, — mažoji taryba…
— …palauks mano malonės. Galbūt galėsime pranešti jiems apie išdaviko mirtį.
Gedulingi Beiloro septos varpai skambėjo visame mieste. Dėl tavo mirties varpai neskambės, Tirionai, dingtelėjo Sersėjai. Panardinsiu tavo galvą į degutą, o luošą kūną sušersiu šunims.
— Stokitės, — liepė ji būsimiems lordams. — Parodykite, ką atnešėte.
Jie atsistojo. Trys šlykštūs skarmaliai. Vienam ant kaklo pūpsojo šunvotė ir visi buvo bent pusmetį nesiprausę. Mintis, kad galbūt teks juos pakelti į lordus, Sersėją pralinksmino. Per puotas galėčiau sodinti juos šalia Mardžerės. Vyriausiajam kvailiui atnarpliojus užveržtą virvę ir kyštelėjus ranką į maišą, yrančio lavono smarvė pasklido po audiencijų menę nelyginant supuvusi rožė. Jo ištraukta galva buvo pilkšvai žalsva, aplipusi musių lervomis. Dvokia kaip tėvas. Dorkasa aiktelėjo, Džoslina delnu užsidengė burną ir žiauktelėjo.
Karalienė nė nekrūptelėjusi apžiūrėjo laimikį.
— Nužudėte ne tą neūžaugą, — pabrėždama kiekvieną žodį galiausiai ištarė ji.
— Negali būti, — drįso paprieštarauti vienas iš kvailių. — Tai jis, ponia. Matai, jis — neūžauga. Tik tiek, kad truputį apipuvęs.
— Be to atsiauginęs nosį, — pasišaipė Sersėja. — Ir, sakyčiau, labai panašią į svogūną. Tirionui nosis buvo nukirsta per mūšį.
Trys kvailiai susižvalgė.
— To mums niekas nesakė, — gūžtelėjo tas, kuris laikė galvą. — Šis drąsiai sau vaikštinėjo, buvo bjaurus neūžauga, tad manėme…
— Jis sakė esąs žvirblis, — pridūrė kitas, su šunvote ant kaklo, — o tu sakei, kad jis melagis.
Šie žodžiai buvo skirti trečiajam vyrui.
Karalienė pyktelėjo supratusi, kad verčia mažąją tarybą laukti dėl šio kvailo farso.