— Sugaišinote mane ir nužudėte ne tą žmogų. Turėčiau liepti nukirsti galvas ir jums. — Bet jei būtų taip padariusi, kitas medžiotojas galbūt suabejotų ir leistų Kipšui prasmukti pro tinklo akį. Sersėja buvo pasiryžusi geriau iš neūžaugų galvų sukrauti dešimties pėdų aukštumo krūvą, nei leisti, kad taip nutiktų. — Dinkite man iš akių.
— Kaip pageidausi, tavo malonybe, — linktelėjo kvailys su šunvote ant kaklo. — Maldaujame atleisti.
— Ar pasiimsi galvą? — paklausė tas, kuris ją laikė.
— Atiduok ją serui Merinui. Ne, kišk ją į maišų, kvaily! Taip. Sere Osmundai, išvesk juos.
Trentas išnešė galvą, o Ketlblekas išvedė galvos medžiotojus, palikęs menėje vienintelį jų apsilankymo įrodymą — Džoslinos išvemtus pusryčius.
— Tuoj pat išvalyk šį jovalą, — įsakė jai karalienė.
Tai buvo trečia jai atnešta galva. Ši bent jau tikrai buvo neūžaugos. Atgabenta anksčiau pasirodė esanti tiesiog negražaus vaiko galva.
— Nebijok, kas nors vis tiek ras neūžaugą, — patikino ją seras Osmundas. — O kai ras, mes jį nužudysime.
Tikrai? Praeitą naktį Sersėja sapnavo senę nudribusiu pagurkliu ir gergždžiančiu balsu. Megė Varlė — štai kaip Lanisporte vadino ją žmonės. Jei tėvas būtų žinojęs, ką ji man sakė, būtų liepęs išlupti jai liežuvį. Tačiau apie tai Sersėja niekam neužsiminė, net Džeimiui. Melara tvirtino, kad jei niekada nekalbėsime apie pranašystes, tai jas pamiršime. Ji sakė, jog pamiršta pranašystė negali išsipildyti.
— Mano šnipai visur ieško Kipšo, tavo malonybe, — patikino karalienę Kiburnas. Jis pasirūpino apsirengti panašiais į meisterio drabužiais, tik ne pilkais, o baltais ir švariais kaip karaliaus sargybos vyrų apsiaustai. Drabužių kraštus, rankogalius ir kietą aukštą apykaklę puošė auksinės vijos, o juosmuo buvo sujuostas aukso diržu. — Senmiestyje, Kirų mieste, Dorne ir net laisvuosiuose miestuose. Kad ir kur jis nubėgtų, mano šnabždūnai jį ras.
— Tu manai, kad jis paliko Karaliaus Uostą. Bet mes nežinome, gal jis slepiasi Beiloro septoje ir supasi pakibęs ant varpų virvių, keldamas pragarišką gausmą? — Sersėja nepatenkinta susiraukė ir pamojo Dorkasai, kad padėtų atsistoti. — Eime, milorde. Manęs laukia taryba. — Ji įsikibo Kiburnui į parankę ir jiedu ėmė leistis laiptais. — Ar atlikai mano duotą mažytę užduotį?
— Atlikau, tavo malonybe. Atsiprašau, kad taip ilgai užtrukau. Tokia didelė galva… Vabalai darbavosi daug valandų, kol švariai nugraužė mėsas nuo kaulų. Norėdamas atsiprašyti, juodmedžio ir sidabro dėžės vidų išmušiau fetru, kad kaukolė atrodytų deramai.
— Būtų tikusi ir maišo skiautė. Princas Doranas nori galvos. Jam nusispjaut, kokioje dėžėje ji atkeliaus.
Kieme varpai gaudė garsiau. Jis buvo tik aukštasis septonas. Ar dar ilgai turėsime kęsti šį triukšmą? Varpų skambėjimas atrodė melodingesnis už Kalno klyksmus, ir vis dėlto…
Kiburnas, rodės, skaitė karalienės mintis.
— Saulei nusileidus varpai nutils, tavo malonybe.
— Man dėl to labai palengvės. Iš kur žinai?
— Žinojimas — mano tarnybos pagrindas.
Veiris mus visus buvo įtikinęs esąs nepakeičiamas. Kokie kvaili buvome… Vos tik karalienė paskelbė, kad į eunucho vietą priimtas Kiburnas, pilyje parazituojančios padugnės negaišo laiko ir sulėkė pas jį, mainais į kelias monetas siūlydami papasakoti viską, ką žino. Jie nėrėsi iš kailio dėl sidabro, o ne dėl Voro. Kiburnas puikiausiai jį pakeis. Karalienė nekantravo pamatyti Paišelio veido išraišką, kai Kiburnas užims savo vietą mažojoje taryboje.
Mažajai tarybai posėdžiaujant, vienas karaliaus sargybos riteris visuomet eidavo sargybą koridoriuje, prie tarybos menės durų. Šiandien čia stovėjo seras Borosas Blauntas.
— Sere Borosai, — maloniai užkalbino jį karalienė, — šį rytą atrodai kažkoks išblyškęs. Gal ko nors užvalgei?
Džeimis paskyrė jį ragauti karaliui patiekiamą maistą. Maloni užduotis, bet riteriui gėdinga. Blauntas jos negalėjo pakęsti. Kai atidarė jiems menės duris, jo nudribęs pagurklis suvirpėjo.
Įžengus Sersėjai, tarybos nariai nuščiuvo. Užuot pasisveikinęs, lordas Džailsas kostelėjo, — taip garsiai, kad pažadino Paišelį. Kiti atsistojo ir sumurmėjo kelis malonius žodžius. Sersėja teikėsi vos pastebimai šyptelėti.
— Milordai, žinau, kad atleisite man už pavėlavimą.
— Esame čia, kad tarnautume tavo malonybei, — tarė seras Haris Sviftas. — Mums garbė laukti tavęs ateinant.
— Neabejoju, kad visi pažįstate lordą Kiburną.
Didysis meisteris Paišelis jos nenuvylė.
— Lordą Kiburną? — rausdamas šiaip taip išlemeno jis. — Tavo malonybe, tai… juk meisteris duoda šventus įžadus neturėti nei žemių, nei lordo titulo…
— Tavo Citadelė atėmė jam grandinę, — priminė Paišeliui Sersėja. — Jei jis ne meisteris, tai neprivalo laikytis ir meisterio įžadų. Turbūt pameni, kad ir eunuchą vadinome lordu.
Paišelis net apsiputojo.
— Šis vyras, jis… jis netinkamas…
— Nedrįsk man aiškinti, kas tinkamas, o kas ne. Tik ne dabar, kai pasmardinai mano lordo tėvo kūną ir iš jo išsityčiojai.
— Tavo malonybė turbūt nemano… — Tarsi norėdamas atremti smūgį, jis kilstelėjo senatvės dėmių išmargintą ranką. — Tyliosios seserys išėmė lordo Taivino vidurius, iššluostė kraują… Padarėme viską, ką galėjome… jo kūnas buvo prikimštas druskų ir kvapiųjų žolelių…
— Ak, nepasakok man tų šlykščių smulkmenų. Puikiai užuodžiau tavo rūpesčių padarinius. Lordo Kiburno gydymo menas išgelbėjo mano broliui gyvybę, tad neabejoju, kad jis karaliui tarnaus geriau, nei tarnavo tas pamaiva eunuchas. Milorde, manau, pažįsti savo kolegas mažojoje taryboje?
— Būčiau prastas žinių rinkėjas, jei nepažinočiau, tavo malonybe.
Ir Kiburnas atsisėdo tarp Ortono Meriveterio bei Džailso Rosbio.
Mano patarėjau Sersėja išrovė visas rožes, pašalino ir tuos, kurie galėjo būti už ką nors dėkingi jos dėdei arba broliams. Jų vietas užėmė vyrai, kurie tikrai bus ištikimi jai. Sersėja net suteikė jiems naujus titulus, nusižiūrėtus laisvuosiuose miestuose; tačiau karalienė savo dvare ketino viešpatauti viena. Ortonas Meriveteris buvo jos teisininkas, Džailsas Rosbis — lordas iždininkas. Oranas Votersas, gražus ir jaunas Driftmarko pavainikis, turėjo tapti jos admirolu.
O savo ranka ji ketino skirti serą Harį Sviftą.
Toje vietoje, kur dauguma vyrų turi pasmakrę, aptukusiam, plikam ir nuolankiam Sviftui žėlė juokinga žila barzdelė. Ant prabangios, geltonos, lazurito karoliukais puoštos liemenės priekio buvo išsiuvinėtas jo giminės ženklas — mėlynas gaidys peštukas. Ant liemenės jis vilkėjo mėlyną aksominį apsiaustą, papuoštą daugybe auksinių rankų. Paskirtas į naujas pareigas, seras Haris labai apsidžiaugė, mat buvo pernelyg bukas, kad suprastų, jog tapo veikiau įkaitu nei karaliaus ranka. Jo duktė buvo Sersėjos dėdės žmona, ir Kevanas mylėjo savo ledi nusklembtu smakru, plokščia krūtine ir plonomis kojomis tokią, kokia ji buvo. Kol seras Haris bus jos valdžioje, Kevanui Lanisteriui teks gerai pamąstyti, ar tikrai verta karalienei priešintis. Žinoma, uošvis nėra pats geriausias įkaitas, bet geriau klibantis skydas negu jokio.