— Ar ateis ir karalius? — paklausė Ortonas Meriveteris.
— Mano sūnus žaidžia su savo mažąja karaliene. Kol kas jam karaliaus pareigos apsiriboja dokumentų ženklinimu karališkuoju antspaudu. Jo malonybė dar per jaunas suprasti valstybės reikalams.
— O kur mūsų narsusis lordas vadas?
— Seras Džeimis pas ginklininką, matuojasi kaldinamą dirbtinę ranką. Žinau, ta bjauri bigė mums visiems jau pabodo. Be to, drįstu manyti, kad mažojoje taryboje svarstomi klausimai jį vargina, kaip ir Tomeną. — Tai išgirdęs, Oranas Votersas tyliai sukikeno. Gerai, pagalvojo Sersėja, kuo daugiau jie juoksis, tuo mažiau jis kels grėsmės. Tegul jie juokiasi. — Ar turime vyno?
— Turime, tavo malonybe. — Ortonas Meriveteris nebuvo gražus vyras, jo nosis atrodė pernelyg didelė, o ant galvos pūpsojo kupeta neklusnių, morkinių plaukų, bet jis visuomet elgdavosi mandagiai. — Turime Dorno raudonojo, Arboro auksinio ir puikaus prieskoniais pagardinto Haigardeno vyno.
— Manau, rinksiuosi auksinį. Dorno vynai tokie rūgštūs, kad jų paragavusi susiraukiu kaip ir išvydusi dornietį. — Meriveteriui pripylus taurę, Sersėja pridūrė: — Manau, nuo dorniečių galėtume ir pradėti.
Didžiajam meisteriui Paišeliui tebevirpėjo lūpos, bet kalbos dovanos jis vis dėlto neprarado.
— Kaip įsakysi, — prabilo jis. — Maištingas savo brolio nesantuokines dukteris princas Doranas uždarė į kalėjimą, bet Saulės Ietis vis tiek nesitveria pykčiu. Princas rašo negalintis tikėtis, kad jam pavyks nuraminti žmones, kol nesulauks jam žadėto teisingumo.
— Suprantama. — Koks tas princas įkyruolis… — Dabar jam nebeteks ilgai laukti. Dar šiandien išsiųsiu į Saulės Ietį Beiloną Svoną, kad nugabentų princui Gregorio Kligeino galvą.
Seras Beilonas turėjo gauti dar ir kitą užduotį, bet apie ją geriau buvo neužsiminti.
— Hm… — Seras Haris Sviftas nykščiu ir smiliumi suspaudė ir ėmė timpčioti savo juokingos barzdelės šerius. — Vadinasi, jis mirė? Seras Gregoris?
— Manyčiau, kad taip, — dalykiškai patvirtino Oranas Votersas. — Girdėjau, kad atskyrus galvą nuo kūno žmogus dažniausiai miršta.
Sersėja pamalonino jį šypsena; jai patiko sąmojai — bent jau tol, kol būdavo šaipomasi ne iš jos.
— Seras Gregoris mirė nuo žaizdų, kaip ir numatė didysis meisteris Paišelis.
Paišelis nepritariamai krenkštelėjo ir piktai dėbtelėjo į Kiburną.
— Ietis buvo užnuodyta. Niekas negalėjo jo išgydyti.
— Kaip ir sakei. Puikiai tai pamenu. — Karalienė kreipėsi į ranką: — Apie ką kalbėjotės, kai atėjau, sere Hari?
— Apie žvirblius, tavo malonybe. Septonas Reinardas sako, kad mieste jų gali būti apie du tūkstančius ir kasdien atsiranda vis naujų. Jų vadai skelbia artėjančią pražūtį ir kalba apie demono garbinimą…
Sersėja paragavo vyno. Puikus.
— Seniai laikas, ar tau taip neatrodo? Kaip kitaip pavadintum tą raudonąjį Stanio garbinamą dievą, jei ne demonu? Tikėjimas neturėtų pakęsti tokio blogio. — Kiburnas, protingas vyras, nepamiršo jai apie tai priminti. — Bijau, kad mūsų velionis aukštasis septonas buvo apleidęs savo pareigas. Nuo senatvės jam apsiblausė akys ir išseko jėgos.
— Jis buvo senas nuvargęs žmogus, tavo malonybe. — Kiburnas nusišypsojo Paišeliui. — Neturėtume stebėtis, kad jis mirė. Aukštasis septonas ilgai gyveno ir ramiai mirė miegodamas, — joks žmogus negali trokšti geresnio likimo.
— Negali, — pritarė Sersėja. — Ir vis dėlto tikėkimės, kad jo įpėdinis bus veiklesnis. Ant gretimos kalvos gyvenantys mano bičiuliai praneša, kad greičiausiai bus išrinktas Torbertas arba Reinardas.
Didysis meisteris Paišelis vėl krenkštelėjo.
— Aš taip pat turiu draugų Pamaldžiausiųjų tarpe ir jie kalba apie septoną Olidorą.
— Nenuvertinkite ir Luceono, — įsiterpė Kiburnas. — Vakar vakare trisdešimt Pamaldžiausiųjų jis vaišino keptu žindukliu paršeliu ir Arboro auksiniu, o norėdamas parodyti savo dievobaimingumą, kasdien dalija vargšams duonos džiūvėsius.
Klausydamasis šių paistalų apie septonus, Oranas Votersas, rodos, nuobodžiavo ne mažiau už Sersėją. Įsižiūrėjus iš arčiau jo plaukai buvo labiau sidabro nei aukso spalvos, o akys pilkai žalios, o ne tamsiai mėlynos kaip princo Reigaro. Ir vis dėlto panašumas buvo akivaizdus… Sersėja klausė savęs, ar Votersas, jos prašomas, nusiskustų barzdą? Nors Oranas buvo dešimčia metų jaunesnis už Sersėją, jis jos geidė; apie tai karalienė galėjo spręsti iš šio jaunuolio žvilgsnio. Panašiais žvilgsniais vyrai ją varstydavo nuo tos dienos, kai jai ėmė kaltis krūtys. Jie sakydavo taip spoksantys dėl toy kad esu graži, bet ir Džeimis buvo gražus, o jie niekada taip į jį nežiūrėdavo. Kai buvo maža, kartais, sumaniusi pakvailioti, Sersėja apsirengdavo brolio drabužiais. Ir visada stebėdavosi patyrusi, jog vyrai, manydami, kad ji yra Džeimis, elgdavosi su ja visiškai kitaip. Net ir lordas Taivinas…
Paišelis ir Meriveteris tebesiginčijo dėl to, kas bus išrinktas nauju aukštuoju septonu.
— Nesvarbu, kuris iš jų bus išrinktas, — staiga pareiškė karalienė, — bet tas, kas užsidės ant galvos krištolo karūną, privalės prakeikti Kipšą. — Ką tik miręs aukštasis septonas nesiskubino to daryti ir išdavikiškai tylėjo. — O dėl tų rausvų žvirblių… Kol nekalba išdavysčių, jie yra tikėjimo, o ne mūsų rūpestis.
Lordas Ortonas ir seras Haris pritariamai sumurmėjo. Džailsas Rosbis pamėgino pasekti jų pavyzdžiu, bet viskas baigėsi dar vienu kosulio priepuoliu. Jis iškosėjo kraujuotų skreplių ir Sersėja bjaurėdamasi nusisuko.
— Meisteri, ar atsinešei iš Slėnio gautą laišką?
— Taip, tavo malonybe. — Paišelis ištraukė jį iš popierių krūvos ir lygindamas perbraukė delnu. — Tai veikiau pareiškimas, o ne laiškas. Ranestoune pasirašytas Bronzinio Jono Roiso, ledi Veinvud, lordų Hanterio, Redforto ir Belmoro, taip pat Simondo Templtono, Devynių Žvaigždžių riterio. Visi jie uždėjo savo antspaudus. Ir rašo…
Visokias nesąmones.
— Jei norės, milordai galės tą laišką perskaityti. Roisas ir kiti, kuriuos minėjai, į pietus nuo Lizdo telkia kariuomenę. Jie ketina atimti iš Mažojo Piršto lordo Slėnio Gynėjo postą, jei reikės, net ir smurtu. Tik klausimas, ar turėtume jiems tai leisti?
— Ar lordas Beilišas prašo mūsų pagalbos? — pasiteiravo Haris Sviftas.
— Kol kas ne. Tiesą sakant, jis, rodos, dėl to nesuka sau galvos. Paskutiniame laiške Mažasis Pirštas tik trumpai užsimena apie maištininkus, o toliau maldauja atplukdyti jam kelis senus Roberto gobelenus.
Seras Haris vėl ėmė pešioti barzdelę.
— O tie pareiškimą pasirašę lordai, ai jie prašo karaliaus įsikišti?
— Ne.
— Tuomet… galbūt mums ir nereikia nieko daryti?
— Karas Slėnyje būtų didelė tragedija, — tarė Paišelis.
— Karas? — nusijuokė Ortonas Meriveteris. — Lordas Beilišas tikrai linksmų plaučių vyras, bet niekas netraukia į karą apsiginklavęs vien sąmojais. Be to, argi mažajam lordui Robertui svarbu, kas taps regentu, kol Slėnio gyventojai klusniai moka mokesčius?
Ne> nusprendė Sersėja. Tiesą pasakius, čia, dvare, iš Mažojo Piršto jai būtų buvę daugiau naudos. Jis turi dievų dovanų rasti aukso, be toy nekosėja.
— Lordas Ortonas mane įtikino. Meisteri Paišeli, įspėk laišką pasirašiusius lordus, kad nenuskriaustų Petiro. O šiaip karalius pritaria visoms priemonėms, kurių jie imsis Slėnio valdymui užtikrinti, kol Robertas Arinas dar mažas.