— Puiku, tavo malonybe.
— Gal galėtume aptarti laivyno reikalus? — paklausė Oranas Votersas. — Juodųjų Vandenų pragarą ištvėrė mažiau nei tuzinas laivų. Turime būtinai susigrąžinti savo galią jūroje.
Haris Sviftas pritariamai linktelėjo.
— Taip, laivynas yra labai svarbi karinių pajėgų dalis.
— Ar negalėtume pasinaudoti geležiniais? — pasiūlė Ortonas Meriveteris. — Savo priešo priešais? Kažin, kokias sąlygas keltų Jūros akmens sostas, jei pasiūlytume jiems sudaryti su mumis sąjungą?
— Jie nori gauti Šiaurę, — įsiterpė didysis meisteris Paišelis, o ją kilnusis mūsų karalienės tėvas buvo pažadėjęs Boltonų giminei.
— Hm… kaip neparanku, — tarė Meriveteris. — Kita vertus, Šiaurė didelė. Žemes būtų galima padalyti. Be to, toks padalijimas galėtų būti negalutinis. Galbūt Boltonas sutiktų, jei patikintume jį, kad sutriuškinusios Stanį mūsų pajėgos padės jam.
— Girdėjau, kad žuvo Beilonas Greidžojus, — pasakė seras Haris Sviftas. — Ar žinome, kas dabar valdo salas? Ar lordas Beilonas turėjo sūnų?
— Leo? — kosėdamas tarstelėjo lordas Džailsas. — Teo?
— Teonas Greidžojus užaugo Vinterfele ir buvo Edardo Starko globotinis, — priminė visiems Kiburnas. — Vargu ar jis bus mūšų draugas.
— Girdėjau, kad jį nužudė, — pasakė Meriveteris.
— Ar jis buvo vienintelis sūnus? — Seras Haris Sviftas vėl ėmė pešioti ant smakro želiančią barzdelę. — O broliai? Ar jis turėjo brolių? Ar neturėjo?
Veiris būtų žinojęs, suirzusi pagalvojo Sersėja.
— Nepatarčiau lipti į lovą su ta niekinga galvakojų gauja. Kai sudorosime Stanį, ateis ir jų eilė. Mums reikia savo laivyno.
— Siūlau statyti dromonus, — tarė Oranas Votersas. — Iš pradžių — bent dešimt.
— O iš kur paimsime monetų? — gūžtelėjo Paišelis.
Lordas Džailsas šiuos žodžius suprato kaip raginimą vėl imti kosėti. Jis atkosėjo rausvokų seilių ir nusišluostė jas raudono šilko skepeta.
— Neturime… — išstenėjo jis ir vėl smarkiai užsikosėjo. — Ne… Negalime…
Serui Hariui bent jau pakako mitrumo perprasti šių kosulio nuolat pertraukiamų žodžių prasmę.
— Karaliaus iždo pajamos dar niekada nebuvo tokios didelės kaip dabar, — paprieštaravo jis. — Seras Kevanas pats man sakė.
Lordas Džailsas tebekosėjo.
— …išlaidos… auksiniai apsiaustai…
Sersėja šiuos iždininko pasiteisinimus jau buvo girdėjusi.
— Mūsų lordas iždininkas nori pasakyti, kad turime per daug auksinių apsiaustų ir per mažai aukso. — Nuolatinis Rosbio kosėjimas ėmė ją erzinti. Galbūt nebūtų buvę taip blogai iždininku paskirti Gartą Apkūnųjį? — Nors įplaukos į karaliaus iždą didelės, vis dėlto jų nepakanka Roberto skoloms grąžinti. Tad nusprendžiau, iki baigsis karas, atidėti skolų grąžinimą Šventajam Tikėjimui ir Geležiniam Bravoso krantui. — Naujai išrinktas aukštasis septonas, žinoma, grąžys savo šventas rankas, o bravosiečiai cypaus ir dejuos, bet… na ir kas? — Iš sutaupytų lėšų statysime naują laivyną.
— Tavo malonybė labai išmintinga, — pagyrė Sersėją lordas Meriveteris. — Tai protingas sprendimas. Ir, kol karas baigsis, tiesiog būtinas. Aš pritariu.
— Ir aš, — linktelėjo seras Haris.
— Tavo malonybe, — virpančiu balsu tarė Paišelis, — bijau, kad dėl šio sprendimo bus daugiau bėdos, nei įsivaizduoji. Geležinis krantas…
— …tebeliks tolimajame Bravose, kitoje jūros pusėje. Jie atgaus savo auksą, meisteri. Lanisteriai skolingi nelieka.
— Ir bravosiečiai turi posakį. — Brangakmeniais puošta Paišelio grandinė tyliai dzingtelėjo. — Jie sako: „Geležinis krantas atsiims, kas jam priklauso.“
— Geležinis krantas atgaus, kas priklauso, kai aš pasakysiu. O iki tol Geležinis krantas pagarbiai lauks. Lorde Votersai, pradėk statyti dromonus.
— Puiku, tavo malonybe.
Seras Haris pasklaidė dokumentus.
— Kitas klausimas… Gavome lordo Frėjaus laišką su kai kuriais reikalavimais…
— Kiek dar pagarbos ir žemių tam seniui reikia? — pyktelėjusi paklausė karalienė. — Jo motina tikriausiai turėjo tris papus.
— Galbūt milordai nežino, — prabilo Kiburnas, — bet miesto vyno rūsiuose ir puodynių krautuvėse sklinda kalbos, kad sostas gali būti kažkaip prisidėjęs prie lordo Valderio nusikaltimo.
Kiti tarybos nariai sutrikę įsistebeilijo į Kiburną.
— Turi omenyje Kruvinąsias vestuves? — paklausė Oranas Votersas.
— Prisidėjęs prie nusikaltimo? — nustebo seras Haris.
Paišelis garsiai atsikrenkštė. Lordas Džailsas kostelėjo.
— Tie žvirbliai šneka labai atvirai, — įspėjo Kiburnas. — Jie sako, kad per Kruvinąsias vestuves buvo sulaužyti visi dievų ir žmonių įstatymai ir tie, kurie prisidėjo prie šio nusikaltimo, yra pasmerkti.
Sersėja kaipmat suprato užuominą.
— Lordas Valderis netrukus stos prieš Tėvo teismą. Jis labai senas. Tegul žvirbliai spjaudo ant jo atminimo. Mes čia niekuo dėti.
— Žinoma, — tarė seras Haris.
— Taip, — pritarė lordas Meriveteris.
— Niekas negalėtų taip manyti, — pasakė Paišelis.
Lordas Džailsas vėl užsikosėjo.
— Keli spjūviai ant lordo Valderio kapo tikrai nesutrukdys darbuotis žemės kirminams, — sutiko Kiburnas, — bet gali būti labai naudingi, jei už Kruvinąsias vestuves reikės ką nors nubausti. Kelios Frėjų galvos tikrai numaldytų šiauriečius.
— Lordas Valderis niekada saviškių neaukos, — pareiškė Paišelis.
— Ne, — mąsliai tarė Sersėja, — bet jo įpėdiniai gal nebus tokie jautrūs. Tikėkimės, lordas Valderis netrukus padarys mums paslaugą ir numirs. Ir kažin, ar naujajam lordui pasitaikys kita tokia gera proga atsikratyti neparankių netikrų brolių, kivirčytis linkusių pusbrolių ir intrigas rezgančių seserų, nei paskelbus juos Kruvinųjų vestuvių kaltininkais.
— Belaukdami lordo Valderio mirties turime sutvarkyti dar ir kitą reikalą, — prabilo Oranas Votersas. — Auksinis būrys nutraukė sutartį su Myru. Prieplaukoje girdėjau vyrus šnekant, kad juos pasamdė lordas Stanis ir dabar plukdo per jūrą.
— Įdomu, kuo jis jiems mokės? — šyptelėjo Meriveteris. — Sniegu? Jie vadinasi Auksinis būrys. O kiek aukso Stanis turi?
— Nedaug, — patikino jį Sersėja. — Lordas Kiburnas šnekėjosi su įlankoje inkarą išmetusio prekybinio laivo iš Myro įgula. Vyrai tvirtina, jog Auksinis būrys vyksta į Volantį. Jei ketina atsidurti Vesterose, jie traukia ne į tą pusę.
— Gal jie tiesiog pavargo kautis už tuos, kurie nuolat pralaimi, — pakišo mintį lordas Meriveteris.
— Gal ir pavargo, — pritarė karalienė. — Tik aklas gali nematyti, kad karą mes jau beveik laimėjome. Lordas Tairelis apsiautė Vėtrų Gūžtą. Riveraną apsupę laiko Frėjai ir mano pusbrolis Daivenas, naujasis Vakarų sergėtojas. Lordo Redvaino laivai praplaukė Tarto sąsiaurį ir sparčiai artėja prie pakrantės. Drakono Uoloje likę vos keli žvejų laiveliai, galintys trukdyti Redvainui išsilaipinti. Galbūt pilis atsilaikys ilgiau, bet užėmę uostą atkirsime ios įgulą nuo jūros. Tuomet mus erzins tik pats Stanis.
— Anot lordo Jano Slinto, Stanis mėgina sudaryti sąjungą su tyržmogiais, — įspėjo didysis meisteris Paišelis.
— Kailiais apsitaisę laukiniai, — niekinamai numojo ranka lordas Meriveteris. — Matyt, lordas Stanis tikrai bus praradęs paskutinę viltį, jei ieško tokių sąjungininkų.