— Ir praradęs viltį, ir kvailas, — pritarė karalienė. — Šiauriečiai tyržmogių nekenčia. Ruzui Boltonui nebus sunku juos įkalbėti, kad palaikytų mūsų pusę. Keli šiauriečiai jau prisidėjo prie nesantuokinio jo sūnaus, kad padėtų šiam išvyti tuos niekšus geležinius iš Keilino Griovos ir atlaisvinti kelią grįžti lordui Boltonui. Amberis, Risvelis… kitų vardus pamiršau. Prie mūsų, ko gero, tuoj prisidės net Baltasis Uostas. Jo lordas sutiko išleisti abi savo anūkes už mūsų bičiulių Frėjų ir atverti uosto vartus mūsų laivams.
— Maniau, laivų mes neturime, — sutrikęs tarė seras Haris.
— Vimanas Manderlis buvo ištikimas Edardo Starko vėliavininkas, — įsiterpė didysis meisteris Paišelis. — Argi tuo žmogumi galima pasitikėti?
Pasitikėti negalima niekuo.
— Jis labai storas ir labai bailus. Bet dėl vieno dalyko nusileisti neketina. Jis primygtinai kartoja neprisieksiąs ištikimybės tol, kol jam nebus grąžintas įpėdinis.
— Ar mes turime jo įpėdinį? — paklausė seras Haris.
— Jei dar gyvas, jis turi būti Harenhole. Gregoris Kligeinas paėmė jį į nelaisvę. — Kalnas ne visuomet gražiai elgdavosi su įkaitais, net ir su tais, už kuriuos žinojo gausiąs gerą išpirką. — Jei jis žuvęs, manau, mums teks nusiųsti lordui Manderliui galvas tų, kurie jį nužudė, ir kuo nuoširdžiausiai atsiprašyti.
Jei vienos galvos pakako numaldyti Dorno princui, tai viso jų maišo tikrai turėtų pakakti tam storam, į ruonenas susisupusiam šiauriečiui nuraminti.
— Argi ir lordas Stanis nemėgins siekti Baltojo Uosto ištikimybės? — paklausė didysis meisteris Paišelis.
— O, jis jau mėgino. Lordas Manderlis persiuntė mums jo laiškus, o jam atsakė nieko tikra nežadėdamas. Stanis reikalauja Baltojo Uosto kariuomenės ir sidabro, mainais siūlydamas… na, nieko nesiūlydamas. — Sersėja sumetė, kad vieną gražią dieną reikės uždegti žvakę Pašaliečiui, pasiėmusiam Renlį ir palikusiam Stanį. Jei būtų žuvęs Stanis, o Renlis likęs gyvas, dabar jos gyvenimas tikrai būtų sunkesnis. — Šiandien rytą atskrido dar vienas paukštis. Į Baltąjį Uostą Stanis atsiuntė savąjį svogūnų kontrabandininką jo vardu pradėti derybų. Manderlis tą nenaudėlį įgrūdo į kalėjimo požemį. Ir klausia mūsų, ką su juo daryti?
— Tegul siunčia čionai, kad galėtume jį iškvosti, — pasiūlė lordas Meriveteris. — Tas vyras gali žinoti labai naudingų dalykų.
— Geriau būtų jį nužudyti, — tarė Kiburnas. — Jo mirtis Šiaurei būtų gera pamoka ir įspėjimas, koks likimas laukia išdavikų.
— Pritariu, — linktelėjo Sersėja. — Liepiau lordui Manderliui tuoj pat nukirsti jam galvą. Tai turėtų sužlugdyti net ir menkiausią galimybę Baltajam Uostui remti Stanį.
— Staniui reikės kito rankos, — nusijuokęs atkreipė visų dėmesį Oranas Votersas. — Galbūt juo taps ropių riteris?
— Ropių riteris? — sutrikęs nusistebėjo seras Haris Sviftas. — Kas jis toks? Niekada apie tokį negirdėjau.
Votersas nieko neatsakė, tik užvertė akis į lubas.
— O jei lordas Manderlis atsisakys paklusti? — paklausė Meriveteris.
— Jis neišdrįs. Svogūnų riterio galva — tarsi moneta, kuria jam teks išpirkti savo sūnaus gyvybę. — Sersėja šyptelėjo. — Gal tas storas senas kvailys ir buvo savotiškai ištikimas Starkams, bet dabar, kai Vinterfelo vilkai išnaikinti…
— Tavo malonybė pamiršo ledi Šansą, — įsiterpė Paišelis.
Karalienė pyktelėjo.
— Būk ramus, tos vilkiūkštės tikrai nepamiršau. — Bet merginos vardo ji neištarė. — Ją, kaip išdaviko dukterį, man reikėjo įgrūsti į juodąją celę, o aš, užuot tai padariusi, leidau jai tapti viena iš dvariškių. Ji šildėsi prie mano židinio, vaikštinėjo po mano menes, žaidė su mano vaikais. Maitinau ją, rengiau, stengiausi, kad bent šiek tiek pažintų pasaulį, o kaip ji man atsidėkojo už tokį gerumą? Padėjo nužudyti mano sūnų. Radę Kipšą, rasime ir ledi Šansą. Ji gyva… bet kai ją gerai pamokysiu, prisiekiu, ji giedos giesmes Pašaliečiui ir maldaus jo bučinio.
įsiviešpatavo nejauki tyla. Ar jie liežuvius prarijo? — suirzusi pagalvojo Sersėja. To tylėjimo pakako, kad ji imtų svarstyti, kodėl terliojasi su taryba.
— Šiaip ar taip, — vėl prabilo karalienė, — jaunesnioji lordo Edardo duktė dabar pas lordą Boltoną ir, kai tik Keilino Griova bus užimta, ištekės už jo sūnaus Ramsėjaus. — Kol mergina tinkamai atliko savo vaidmenį ir padėjo pagrįsti pretenzijas į Vinterfelą, niekam iš Boltonų buvo nė motais, kad iš tiesų ji — Mažojo Piršto išpuošta kažkokio tarno duktė. — Jei Šiaurei būtinai reikia Starko, mes jį parūpinsime. — Sersėja vėl leido lordui Meriveteriui pripilti jos taurę vyno. — Tačiau prie Sienos iškilo dar viena problema. Nakties sargybos broliams pasimaišė protas ir jie lordu vadu išrinko nesantuokinį Nedo Starko sūnų.
— Tas vaikinas vadinamas Snou, — paikai tarstelėjo Paišelis.
— Kartą trumpai mačiau jį Vinterfele, — pasakė karalienė, — nors Starkai kaip įmanydami stengėsi jį slėpti. Jis labai panašus į savo tėvą. — Nesantuokiniai jos vyro vaikai taip pat buvo atsigimę į tėvą, tačiau Robertas bent jau buvo toks malonus ir rūpinosi, kad jie liktų toliau nuo dvariškių akių. Kartą, po tos šiurpios istorijos su kate, jis pakėlė triukšmą ir pareiškė ketinantis parsivežti į dvarą savo nesantuokinę dukterį. „Daryk, kaip išmanai, — tuomet pareiškė ji vyrui, — bet, ko gero, miestas — ne pati geriausia vieta augti mergaitei.“ Mėlynes, kurias užsidirbo pasakiusi šiuos žodžius, nuslėpti nuo Džeimio jai buvo sunku, bet apie nesantuokinę dukterį jie daugiau nieko negirdėjo. Ketlina Tūli buvo pilka pelytė, kitaip būtų pasmaugusi Jonų Snou dar lopšyje. Bet, užuot taip padariusi, šį purviną darbą paliko man. — Snou iš lordo Edardo paveldėjo ir polinkį išdavystėms, — tarė ji. — Tėvas būtų atidavęs karalystę Staniui. Sūnus atidavė jam žemes ir pilis.
— Nakties sargyba yra prisiekusi nesikišti į Septyniose Karalystėse vykstančius karus, — priminė visiems Paišelis. — Šios tradicijos juodieji broliai laikėsi tūkstančius metų.
— Iki šiol, — linktelėjo Sersėja. — Tas pavainikis parašė mums laišką, kuriame viešai patvirtina, kad Nakties sargyba nepalaiko nė vienos kariaujančios pusės, bet jis viena sako, o kita daro. Snou suteikė Staniui pastogę, jį maitina, bet jam pakanka įžūlumo maldauti, kad atsiųstume vyrų ir ginklų.
— Koks akiplėšiškumas! — sušuko loras Meriveteris. — Negalime leisti, kad Nakties sargybos vyrai prisidėtų prie lordo Stanio kariuomenės.
— Turime paskelbti tą Snou išdaviku ir maištininku, — pritarė Haris Sviftas. — Juodieji broliai turi jį pašalinti.
Didysis meisteris Paišelis nerangiai linktelėjo.
— Siūlau pranešti Juodajai piliai, kad nesiųsime jiems daugiau vyrų, kol Snou nedings nuo Sienos.
— Naujiesiems mūsų dromonams reikės irklininkų, — įsiterpė Oranas Votersas. — Liepkime savo lordams, kad nuo šiol sučiuptus brakonierius ir vagis siųstų pas mane, o ne prie Sienos.
Kiburnas šypsodamasis pasilenkė į priekį.
— Nakties sargyba visus mus gina nuo snarkų ir grumkinų. Sakyčiau, milordai, kad narsiesiems juodiesiems broliams turėtume padėti.
Sersėja pervėrė jį griežtu žvilgsniu.
— Apie ką kalbi?
— Štai apie ką, — paaiškino Kiburnas. — Jau ne vienerius metus Nakties sargyba maldauja atsiųsti daugiau žmonių. Lordas Stanis į tą maldavimą atsiliepė. Ar karalius Tomenas negali padaryti to paties? Jo malonybei derėtų nusiųsti prie Sienos šimtą vyrų. Jie tariamai taptų juodaisiais broliais, o iš tiesų…