— …nušalintų Joną Snou nuo valdžios, — sužavėta baigė Kiburno mintį Sersėja. Žinojau, kad neapsirikau norėdama matyti jį savo taryboje. — Būtent taip ir turėtume padaryti. — Ji nusijuokė. Jei tas benkartas tikrai atsigimęs į tėvą, jis nieko bloga neįtars. Gal net suspės man padėkoti, kol durklo ašmenys įsmigs jam tarp šonkaulių. — Tik, žinoma, tai reikia padaryti atsargiai. Visa kita palikite man, milordai. — Štai taip ir reikėjo elgtis su priešu: pulti jį durklais, o ne pareiškimais. — Šiandien puikiai padirbėjome, milordai. Dėkoju. Daugiau klausimų nėra?
— Paskutinis dalykas, tavo malonybe… — nedrąsiai ištarė Oranas Votersas. — Nenorėjau gaišinti tarybos narių laiko dėl smulkmenų, bet pastaruoju metu prieplaukoje sklinda keistos kalbos. Iš rytų atplaukę jūreiviai… jie pasakoja apie drakonus…
— …ir apie mantikoras, ir, žinoma, apie barzdotus snarkus, ar ne? — nusijuokė Sersėja. — Kai išgirsi šnekant apie neūžaugas, milorde, iš karto ateik pas mane.
Sersėja atsistojo leisdama visiems suprasti, kad posėdis baigtas.
Jai išėjus iš tarybos menės, pūtė gūsingas rudens vėjas, o Beiloro Palaimintojo septos varpai tebegaudė, visame mieste skelbdami gedulą. Kieme šį triukšmą dar papildė keturios dešimtys besikaunančių riterių, žvanginančių kalavijus ir skydus. Seras Borosas Blauntas parlydėjo karalienę į jos kambarius, kur ji rado kikenančias ledi Meriveter, Džosliną ir Dorkasą.
— Kas jums visoms taip juokinga?
— Dvyniai Redvainai… — paaiškino Tena. — Jie abu įsimylėjo ledi Mardžerę. Anksčiau jiedu kaudavosi norėdami išsiaiškinti, kuris atėjus laikui taps Arboro lordu. O dabar abu trokšta įstoti į karaliaus sargybą, kad būtų arčiau mažosios karalienės.
— Redvainai visuomet strazdanų turėjo daugiau nei proto. — Tačiau tai žinoti buvo labai naudinga. Jei Horų arba Hoberį būtų galima užtikti lovoje su Mardžere… Sersėja paabejojo, ar jaunajai karalienei patinka strazdanos. — Dorkasa, pakviesk man serą Osnį Ketlbleką.
Dorkasa nuraudo.
— Klausau…
Merginai išėjus, Tena Meriveter klausiamai pažvelgė į karalienę.
— Kodėl ji taip išraudo?
— Iš meilės. — Dabar atėjo Sersėjos eilė nusijuokti. — Jai patinka mūsų seras Osnis. — Jis buvo jauniausias iš Ketlblekų ir visada švariai skusdavosi. Nors Osnis, kaip ir brolis Osmundas, buvo juodbruvas, kumpanosis ir nuolat šypsodavosi, vieną jo skruostą bjaurojo negilūs nagų palikti randai, kuriuos jam maloniai parūpino Tiriono kekšės. — Manau, Dorkasai patinka ir jo randai.
Tamsios ledi Meriveter akys išdykėliškai blykstelėjo.
— Žinoma. Randuotas vyras atrodo pavojingas, o pavojus jaudina.
— Pribloškei mane, miledi, — patraukė ją per dantį Sersėja. — Jei pavojus tave taip jaudina, kodėl tekėjai už lordo Ortono? Tiesa, mes visi jį mylime, bet…
Petiras kartą atkreipė dėmesį, kad Meriveterių giminės ženklą puošiantis gausybės ragas lordui Ortonui puikiausiai tinka, nes jo plaukai morkų spalvos, nosis apvali kaip runkelis, o vietoj smegenų — žirnių košė.
Tena nusijuokė.
— Tiesa, mano lordas veikiau dosnus nei pavojingas. Ir vis dėlto… Tikiuosi, tavo malonybės nuomonė apie mane nesumenks, bet į Ortono lovą atsiguliau nebūdama mergelė.
Visos jūs, laisvųjų miestų moterys, tokios, ar ne? Gera buvo tai žinoti; vieną dieną tai galėjo labai praversti.
— Prašau, pasakyk, kas buvo tas… pavojingasis meilužis?
Tena nuraudo ir rusva jos oda dar labiau patamsėjo.
— Ak, be reikalo apie tai užsiminiau. Bet tavo malonybė mano paslapties neišduos, tiesa?
— Vyrai turi randų, moterys — paslapčių. — Sersėja pabučiavo ją į skruostą. Netruksiu išpešti iš tavęs jo vardą.
Kai Dorkasa grįžo kartu su seru Osniu Ketlbleku, karalienė leido savo ledi išeiti.
— Eime, atsisėsime prie lango, sere Osni. Gal norėtum taurės vyno? — Ji pati pripildė taures. — Tavo apsiaustas gerokai nuspuręs. Liepsiu pasiūti naują.
— Ką, baltą apsiaustą? Kas numirė?
— Kol kas niekas, — nuramino jį karalienė. — Ar tikrai nori sekti savo brolio Osmundo pėdomis ir įstoti į karaliaus sargybą?
— Mieliau būčiau karalienės sargybinis, jei tik tavo malonybė sutiktų.
Osnis plačiai nusišypsojo ir randai ant jo skruosto skaisčiai paraudo.
Sersėja pirštais perbraukė jam skruostą.
— Drąsiai kalbi, sere. Vėl privertei mane užsimiršti.
— Gerai… — Seras Osnis suspaudė jai plaštaką ir aistringai pabučiavo pirštus. — Mano mieloji karaliene.
— Tu tikras nedorėlis, — sušnabždėjo karalienė, — ir, manau, netikras riteris. — Per suknios šilką ji leido Osniui paliesti krūtis. — Pakaks.
— Ne, nepakaks. Geidžiu tavęs.
— Turėjai mane.
— Tik vieną kartą.
Osnis vėl sugriebė jai kairę krūtį, negrabiai ją suspaudė ir šis judesys priminė Sersėjai Robertą.
— Geram riteriui — viena gera naktis. Puikiai man pasitarnavai ir gavai atlygį. — Sersėja pirštais ėmė braukti per jo kelnių raištelius. Ir pajuto po audiniu pabudusią jo lytį. — Ar žirgas, kuriuo jodinėjai vakar rytą, naujas?
— Tas juodas eržilas? Taip. Man jį padovanojo brolis Osfrydas. Pavadinau jį Vidurnakčiu.
Ak, kaip nuostabiai originalu…
— Puikus kovos žirgas. Bet, jei kalbėsime apie malonumą šuoliuoti, jis nė iš tolo neprilygsta jaunai, žvaliai kumelei. — Karalienė jam nusišypsojo ir… spustelėjo. — Pasakyk man tiesą. Ar mūsų jaunoji karalienė tau atrodo graži?
Seras Osnis nepatikliai loštelėjo.
— Turbūt taip. Ji dar jauna mergaitė. Aš mieliau rinkčiausi moterį.
— Kodėl nepasirinkus abiejų? — sušnabždėjo Sersėja. — Nuskink man tą jauną rožę ir pamatysi, kad būsiu tau net labai dėkinga.
— Jauną… Kalbi apie Mardžerę? — Tarpkojyje susitvenkusi sero Osnio aistra ėmė silpti. — Ji karaliaus žmona. Rodos, už tai, kad sugulė su karaliaus žmona, vienas karaliaus sargybos vyras palydėjo galvą.
— Tai buvo labai seniai. — Ji buvo jo karaliaus meilužė, ne žmona, o tas karaliaus sargybos vyras neteko visko, išskyrus galvą. Eigonas palengva sukapojo jį gabalais ir vertė tą moterį stebėti egzekuciją. Tačiau Sersėja nenorėjo, kad Osnis per daug suktų galvą dėl to nemalonaus, labai seno įvykio. — Tomenas — tai ne Eigonas Nevertasis. Nebijok, jis darys tai, ką jam liepsiu. Noriu, kad nuo pečių nusiristų Mardžerės galva, o ne tavoji.
Išgirdęs šiuos žodžius jis susimąstė.
— Nori, kad ji prarastų nekaltybę?
— Ir nekaltybę. Jei apskritai dar ją turi. — Karalienė vėl švelniai perbraukė jo randus. — Nebent manai, kad Mardžerė nesunkiai atsispirtų tavo žavesiui…
Osnis įžeidžiai žvilgtelėjo į Sersėją.
— Ji mane tikrai mėgsta. Jos pusseserės nuolat erzina mane dėl nosies. Stebisi, kokia ji didelė ir panašiai. Bet, kai pastarąjį kartą Mega ėmė šaipytis, Mardžerė liepė pusseserėms liautis ir pasakė, kad mano veidas gražus.
— Vadinasi, viskas gerai.
— Viskas gerai, — nors ir abejodamas, sutiko Osnis, — bet kas bus, jei ji… jei aš… po to, kai mudu…