— …kai sugulsite? — Sersėja kandžiai šyptelėjo. — Mylėtis su karaliene yra išdavystė. Tomenas bus priverstas išsiųsti tave prie Sienos.
— Prie Sienos? — nusiminęs pakartojo Osnis.
Sersėja vos susilaikė nenusikvatojusi. Ne, geriau nesijuokti. Vyrams nepatinka, kai iš jų juokiasi.
— Juodas apsiaustas puikiai derės prie tavo akių ir plaukų spalvos.
— Nuo Sienos niekas negrįžta.
— Tu grįši. Tau tereikės nužudyti vieną vaikiną.
— Kokį vaikiną?
— Su Staniu susidėjusį benkartą. Jis jaunas ir nepatyręs, o tu turėsi savo žinioje šimtą vyrų.
Ketlblekas išsigando, — Sersėja jo baimę užuodė, — bet buvo per daug išdidus, kad atvirai tai pripažintų. Visi vyrai vienodi.
— Esu nužudęs daugiau berniukų, nei galėčiau suskaičiuoti, — narsiai pareiškė jis. — Ar, kai tas vaikinas bus negyvas, sulauksiu karaliaus malonės?
— Ne tik sulauksi malonės, bet ir būsi pakeltas į lordus. — Nebent Snou prisiekę broliai suspėtų tave pakarti. — Karalienei reikia vyro. Narsaus vyro.
— Lordo Ketlbleko? — Palengva Osnio veide nušvito šypsena; o randai ant skruosto paraudo. — O taip, ši mintis man patinka. Narsus lordas…
— …ir tinkamas karalienei į vyrus.
Staiga jis susiraukė.
— Prie Sienos šalta…
— O mano glėbyje šilta. — Sersėja apsivijo jam kaklą. — Sugulk su ta mergina, nužudyk vaikinuką ir būsiu tavo. Ar tau pakaks drąsos?
Kiek pagalvojęs, Osnis linktelėjo.
— Esu tavo vyras.
— Tikrai esi, sere. — Sersėja jį pabučiavo, leido jam pajusti savo liežuvio skonį, o tada atšlijo. — Kol kas pakaks. Tau teks palaukti. Ar šiąnakt apie mane svajosi?
— O taip, — dusliai tarė jis.
— O kai gulėsi lovoje su mūsų mergele Mardžere? — pašaipiai paklausė Sersėja. — Ar įsiskverbęs į ją taip pat svajosi apie mane?
— Svajosiu, — prisiekė Osnis Ketlblekas.
— Gerai.
Jam išėjus Sersėja pasikvietė Džosliną iššukuoti plaukų, o pati nusispyrė batelius ir pasirąžė nelyginant katė. Aš tam gimusi, tarė sau Sersėja. Ji nusprendė veikti labai išradingai ir tai jai patiko labiausiai. Net Meisas Tairelis nedrįstų ginti savo brangiosios dukrelės, jei ši būtų užklupta lovoje su tokiu vyru kaip Osnis Ketlblekas, o kita vertus, nei Stanis Barateonas, nei Jonas Snou neturėtų priežasties stebėtis, kodėl Osnis išsiųstas prie Sienos. Ji pasirūpins, kad brolį ir jaunąją karalienę nusikaltimo vietoje užkluptų seras Osmundas; tuomet kitų dviejų Ketlblekų ištikimybe karūnai niekas nesuabejotų. Jei tik tėvas dabar galėtų mane matyti, tikriausiai neskubėtų šnekėti apie tai, jog mane reikia vėl išleisti už vyro. Gaila, kad jis negyvas. Jis ir Robertas, Jonas Arinas, Nedas Starkas, Renlis Barateonas — visi jie mirę. Tik Tirionas gyvas, bet nebeilgam.
Tą vakarą į savo miegamąjį karalienė pasikvietė ledi Meriveter.
— Gal norėtum taurės vyno? — pasiūlė Sersėja.
— Nedidelės. — Myrietė nusijuokė. — Ne, didelės.
— Noriu, kad rytoj nueitum pas mano marčią, — pasakė karalienė, kol Dorkasa vilko jai naktinius marškinius.
— Ledi Mardžerė visuomet džiaugiasi mane matydama.
— Žinau. — Sersėja atkreipė dėmesį į tai, kaip Tena pavadino jaunąją Tomeno žmoną. — Pasakyk jai, kad į Beiloro septą liepiau nunešti septynias bičių vaško žvakes mūsų brangaus aukštojo septono atminimui.
Tena nusijuokė.
— Jei taip, tai ji nusiųs septyniasdešimt septynias žvakes, kad tik niekas iš gedėtojų jos neaplenktų.
— Jei ji taip nepadarys, labai supyksiu, — šypsodamasi pasakė karalienė. — Dar jai pasakyk, kad turi slaptą gerbėją — riterį, visiškai pametusį galvą dėl jos grožio ir naktimis negalintį bluosto sudėti.
— Ar galėčiau tavo malonybės paklausti, kas tasai riteris? — Didelės tamsios Tenos akys išdykėliškai blykstelėjo. — Gal seras Osnis?
— Galbūt, — linktelėjo karalienė, — bet taip paprastai šio vardo neištark. Leisk, kad iš tavęs jį iškvostų. Ar padarysi tai?
— Kaip įsakysi. Aš tik noriu, kad tavo malonybė būtų patenkinta.
Lauke įsismarkavo šaltas vėjas. Jiedvi prasėdėjo iki paryčių gerdamos Arboro auksinį ir pasakodamos viena kitai istorijas. Tena gerokai apgirto, ir Sersėja išpešė iš jos slapto meilužio vardą. Jis buvo myrietis, jūrų laivyno kapitonas, pusiau piratas ilgais, pečius siekiančiais juodais plaukais ir nuo smakro iki ausies einančiu randu.
— Šimtą kartų jam atsakiau, bet jis neatlyžo, — papasakojo Sersėjai Tena, — ir pagaliau aš sutikau. Jis buvo ne iš tų vyrų, kuriuos lengva atstumti.
— Suprantu, apie kokius vyrus kalbi, — ironiškai šyptelėjo karalienė.
— Man smalsu, ar tavo malonybė irgi kada nors pažinojo tokį vyrą?
— Robertą, — pamelavo Sersėja, galvodama apie Džeimį.
Bet sumerkusi akis, Sersėja susapnavo kitą brolį — jį ir tris niekdarius kvailius, nuo kurių apsilankymo prasidėjo jos diena. Sapne jie atgabeno maišą su Tiriono galva. Ji liepė aplieti tą galvą bronza ir laikė ją įkišusi į naktipuodį.
Geležinis kapitonas
Vėjui pučiant iš šiaurės, „Geležinė pergalė“ aplenkė kyšulį ir įplaukė į šventąją įlanką, vadinamą Nagos Lopšiu.
Viktarionas nuėjo į laivo pirmagalį ir atsistojo prie Nuto Barzdaskučio. Jiems prieš akis plytėjo šventasis Senojo Viko krantas ir toliau dunksojo žole apaugusi kalva, kurioje tarsi didžiuliai balti medžių kamienai, storumo sulig dromono stiebu ir du kartus ilgesni, iš žemės kyšojo Nagos šonkauliai.
Pilkojo karaliaus menės kaulai. Viktarionas jautė, kad ši vieta stebuklinga.
— Stovėdamas po šiais kaulais Beilonas pirmą kartą pasiskelbė karaliumi, — prisiminęs tarė Viktarionas. — Jis prisiekė grąžinti mums laisvę, ir Triskart Skendęs Tarias uždėjo jam ant galvos iš išplukdytų medžių padirbdintą karūną. „BEILONAS! — šaukė jie. — BEILONAS! KARALIUS BEILONAS!“ — Taip pat garsiai jie šauks ir tavo vardą, — pasakė Nutas.
Viktarionas linktelėjo, nors nebuvo tuo įsitikinęs taip tvirtai, kaip Barzdaskutys. Beilonas turėjo tris sūnus ir dukterį, kurią labai mylėjo.
Kai Keilino Griovoje jo kapitonai ėmė raginti jį siekti Jūros akmens sosto, Viktarionas jiems taip ir pasakė.
— Beilono sūnūs žuvę, — paprieštaravo Raudonasis Ralfas Stounhauzas, — o Aša — moteris. Buvai stipri savo brolio dešinioji ranka, tad privalai pakelti kalaviją, kurį jis paleido.
Kai Viktarionas priminė, jog Beilonas jam įsakė ginti nuo šiauriečių Griovą, Ralfas Keningas tarė:
— Vilkai sutriuškinti, milorde. Kokia nauda laikyti užėmus šias pelkes, bet prarasti salas?
O Ralfas Luošys pridūrė:
— Varnaakis per ilgai buvo išplaukęs. Jis mūšų nepažįsta.
Euronas Greidžojus, Salų ir Šiaurės karalius. Vien pagalvojus apie jį Viktarionui krūtinėje vėl užvirė pyktis, ir vis dėlto…
— Žodžiai — kaip vėjas, — atsakė jiems Viktarionas, — o vėjas geras tik tada, kai išpučia bures. Norite, kad kovočiau su Varnaakiu? Kad brolis stotų prieš brolį, geležinis prieš geležinį?
Euronas tebebuvo jo vyresnysis brolis, nesvarbu, kad tarp jųdviejų įsiterpė daug pykčio ir pagiežos. Niekas neužsitraukia tokio baisaus dievų prakeikimo, kaip karaliaus žudikas.