Bet kai gavo Šlapiagalvio kvietimą, kai paaiškėjo, kad karalius bus renkamas, viskas pasikeitė. Eironas kalba Nuskendusio Dievo vardu, priminė sau Viktarionas, ir jei Nuskendęs Dievas nori, kad užimčiau Jūros akmens sostą… Kitą dieną vadovauti kariuomenei prie Keilino Griovos jis pavedė Ralfui Keningui, o pats per sausumą leidosi prie Karštosios upės, kurioje pasislėpęs tarp gluosnių ir nendrių glaudėsi Geležinis laivynas. Jūra buvo nerami, vėjai permainingi, tad jie užtruko, bet prarado tik vieną laivą ir dabar Viktarionas buvo namie.
„Geležinei pergalei“ praplaukus kyšulį, nuo jos nedaug atsiliko ir „Sielvartas“ bei „Geležinis kerštas“. Už jų vakarinio potvynio bangų genami plaukė „Kietarankis“, „Geležinis vėjas“, „Pilkasis vaiduoklis“, „Lordas Kvelonas“, „Lordas Vikonas“, „Lordas Dagonas“ ir visos likusios devynios dešimtys Geležinio laivyno laivų, išsirikiavusių dantyta, per daugelį lygų nusitęsusia kolona. Žiūrint į jų bures, Viktarionui Greidžojui širdį užplūdo džiaugsmas. Joks vyras savo žmonos nemyli nė pusės tiek, kaip lordas kapitonas myli savo laivus.
Prie šventosios Senojo Viko pakrantės, kiek tik akis užmato, ilglaiviai išsirikiavo į eilę, o jų stiebai stirksojo nelyginant milžiniškos ietys. Gilesniuose vandenyse buvo paliktas laimikis: per plėšikiškus žygius arba per mūšius laimėti kogai, karakai, dromonai, per dideli priplukdyti prie kranto. Laivų pirmagaliuose, paskuigaliuose ir ant stiebų plevėsavo pažįstamos vėliavos.
Nutas Barzdaskutys prisimerkęs žvelgė į krantą.
— Ar ten lordo Hario „Jūros daina“?
Barzdaskutys buvo kresnas vyras, šleivakojis ir ilgarankis, bet jo akys jau nebebuvo tokios geros kaip jaunystėje. Tais laikais kirvį jis svaidydavo taip taikliai, jog vyrai sakydavo, kad Nutas gali jo ašmenimis nuskusti barzdą.
— Taip, ten „Jūros daina“. — Rodos, Rodrikas Skaitytojas paliko savo knygas. — O šalia jos — ir Dramo „Griaustinis“, ir Blektaido „Nakties skraiduolis“. — Viktariono regėjimas buvo puikus, kaip visada. Nors burės buvo nuleistos, o vėliavos karojo subliūškusios, jis, kaip ir dera Geležinio laivyno lordui kapitonui, tuos laivus atpažino. — Ir „Sidabrinis pelekas“. Atplaukė ir Saveino Botlio giminaičiai. — Viktarionas girdėjo, kad Varnaakis nuskandino lordą Botlį, o jo įpėdinis žuvo prie Keilino Griovos, tačiau dar liko jo brolių ir kitų sūnų. Tik kiek? Keturi? Ne, penki ir nė vienas iš jų neturi už ką mylėti Varnaakio.
O tada jis dar pamatė vienstiebį karo laivą, siaurą ir žemą, tamsiai raudonu korpusu. Jo burės, — dabar suvyniotos, — buvo juodos kaip dangus be žvaigždžių. Net nuleidusi inkarą „Tyla“ atrodė greita ir grėsminga. Jos pirmagalį puošė statula iš juodos geležies, vaizduojanti mergelę su ištiesta ranka. Mergelės liemuo buvo liaunas, krūtys šauniai atsikišusios, kojos ilgos ir dailios. Vėjo draikomi juodos geležies plaukai nelyginant krioklys krito ant pečių, akis atstojo perlai, tačiau burnos ji neturėjo.
Viktarionas sugniaužė kumščius. Savomis rankomis jis mirtinai sumušė keturis vyrus ir trečiąją žmoną. Nors plaukus jau buvo palietusi šarma, jis buvo stiprus kaip visada, plačia kaip buliaus krūtine ir plokščiu kaip jaunuolio pilvu. „Niekas neužsitraukia tokio baisaus dievų prakeikimo, kaip karaliaus žudikas“, — priminė jam Beilonas tą dieną, kai išsiuntė Varnaakį į jūrą.
— Jis čia, — tarė Viktarionas Barzdaskučiui. — Nuleisk bures. Toliau plauksime vien irkluodami. „Sielvartui“ ir „Geležiniam kerštui“ liepk išmesti inkarus jūroje, šalia „Tylos“. Kiti flotilės laivai tegul užpildo įlanką. Niekam neleidžiama išplaukti be mano įsakymo — nei žmogui, nei varnui.
Jų bures pamatė krante esantys vyrai. Draugai ir giminaičiai sveikindamiesi ėmė šūkčioti ir tų šauksmų aidas ritosi per visą įlanką. Bet tik ne „Tylos“ įgula. Ant jos denio stovintis būrys nebylių ir mišrūnų „Geležinei pergalei“ artinantis nepratarė nė žodžio. Į jį spoksojo vyrai, kurių oda buvo juoda kaip degutas, ir kiti — žemaūgiai ir plaukuoti nelyginant pietiečių beždžionės. Pabaisos, dingtelėjo Viktarionui.
Iki „Tylos“ likus dvidešimčiai jardų, jie išmetė inkarą.
— Nuleiskite valtį. Plauksiu į krantą.
Kol irkluotojai susėdo į vietas, Viktarionas prisijuosė kardasaitį; vieną jo klubą lietė ilgasis kalavijas, prie kito glaudėsi durklas. Nutas Barzdaskutys užmetė lordui kapitonui ant pečių apsiaustą ir jį susegė. Tas apsiaustas buvo iš devynsluoksnio auksinio audeklo, pasiūtas taip, kad atrodytų kaip Greidžojų ženklas — krakenas, kurio rankos čiuptuvai tabalavo iki aulinių batų. Po apsiaustu Viktarionas dėvėjo sunkius pilkus šarvinius marškinius, o po jais buvo pasivilkęs juodos kietintos odos pamušą. Prie Keilino Griovos jis įprato nenusivilkti šarvinių marškinių nei dieną, nei naktį. Iškęsti pečių ir nugaros dilgčiojimus buvo lengviau, nei tverti skausmą, kai imi viduriuoti krauju. Užnuodytoms pelkių velnių strėlėms pakako pradrėksti žmogui odą ir po kelių valandų jis jau rėkdavo ir čiurkšdavo — jo gyvastis nepaliaujamais raudonais ir rudais pliūpsniais srūdavo kojomis žemyn. Kad ir kam atitektų Jūros akmens sostasf tvarkytis su pelkių velniais teks man.
Viktarionas užsidėjo aukštą, juodą karo šalmą, kurį kalvis buvo nukalęs kaip krakeną su čiuptuvais, apsivijusiais jo skruostus ir sunėrusiais galus po smakru. Per tą laiką jūreiviai paruošė valtį.
— Skrynias patikiu tau, — lipdamas per valties kraštą tarė jis Barzdaskučiui. — Žiūrėk, stropiai jas saugok.
Nuo tų skrynių labai daug kas priklausė.
— Kaip įsakysi, tavo malonybe.
Viktarionas rūsčiai suraukė antakius.
— Kol kas aš dar ne karalius.
Ir įlipo į valtį.
Įsibridęs į bangų mūšą, ant vienos rankos dilbio pasikabinęs odmaišį su jūros vandeniu, Viktariono laukė Eironas Šlapiagalvis. Žynys buvo liesas ir augalotas, nors ne toks aukštas kaip Viktarionas. Liesame Eirono veide, išsišovusi tarsi ryklio pelekas, stirksojo nosis, o akys atrodė lyg geležinės.
Barzda siekė juosmenį, o susiraizgiusios it virvės plaukų sruogos pučiant vėjui plakėsi į pakinklius.
— Broli, — jam prie čiurnų lūžtant ir putojant bangoms tarė žynys, — kas mirė, niekada nemirs.
— Bet vėl prisikels, tvirtesnis ir stipresnis.
Viktarionas nusiėmė šalmą ir atsiklaupė. Įlankos vanduo apsėmė jam batus ir kiaurai permerkė kelnes, mat Eironas iš odmaišio negailėdamas šliūkštelėjo Viktarionui ant kaktos jūros vandens. Tada jiedu pasimeldė.
— Kur mūsų brolis, kur Varnaakis? — sukalbėjus maldas Eirono Šlapiagalvio paklausė lordas kapitonas.
— Jo palapinė didelė, iš auksinio audeklo, o stovi ji ten, iš kur sklinda didžiausias triukšmas. Jis kviečiasi pas save bedievius ir pabaisas, dar bjauresnius nei anksčiau. Jo gyslose mūsų tėvo kraujas sugedo.
— Ir motinos kraujas.
Čia, šventoje vietoje, po Nagos kaulais ir tarp Pilkojo karaliaus menės griuvėsių, Viktarionas neketino prabilti apie giminaičių žudymą, bet iš tikro daugybę naktų sapnavo, kaip šarvine pirštine apmautu kumščiu smogia besišypsančiam Euronui į veidą, smogia ir smogia tol, kol sumala jį į košę ir paleistas blogas kraujas išteka. Neturėčiau taip elgtis. Daviau Beilonui žodį.
— Ar visi susirinko? — paklausė jis savo brolio žynio.
— Visi, turintys bent šiokią tokią įtaką. Kapitonai ir karaliai. — Geležies salose tai buvo tas pats, mat kiekvienas kapitonas buvo karalius savo denyje, o kiekvienas karalius turėjo būti ir kapitonas. — Ketini varžytis dėl mūsų tėvo karūnos?