Viktarionas pamėgino įsivaizduoti save, sėdintį Jūros akmens soste.
— Jei Nuskendęs Dievas panorės…
— Bangos prabils, — gręždamasis eiti pasakė Eironas Šlapiagalvis. — Klausyk bangų, broli.
— Žinoma.
Ir pagalvojo, kaip skambėtų jo vardas, šnabždamas bangų ir garsiai šaukiamas kapitonų ir karalių. Jei toks mano likimas, aš nuo jo nebėgsiu.
Aplink jį susirinko žmonių minia palinkėti sėkmės ir pelnyti palankumo. Viktarionas matė čia vyrus iš visų salų: Blektaidus, Taunius, Orkvudus, Stountrius, Vincus ir daug kitų. Gudbroliai iš Senojo Viko, Gudbroliai iš Didžiojo Viko ir Gudbroliai iš Orkmonto — visi jie buvo čia. Atplaukė ir Kodai, bet visi save gerbiantys vyrai juos niekino. Kuklūs piemenys, audėlai ir tinklų rezgėjai stovėjo petys į petį su senų ir garbingų giminių vyrais; net patys žemiausi, kurių gyslomis tekėjo vergų ir sūriųjų žmonų kraujas. Į olmarkas patapšnojo Viktarionui per petį; du Sparai įspraudė jam į rankas odmaišį vyno. Jis godžiai atsigėrė, atgalia ranka nusibraukė lūpas ir leidosi vedamas prie laužų, ant kurių virė valgis, — mat norėjo pasiklausyti jų kalbų apie karą, karūnas, plėšikiškus žygius, apie savo valdymo šlovę ir laisvę.
Vakare Geležinio laivyno vyrai, ištempę už potvynio vandens linijos, pastatė didžiulę palapinę, pasiūtą iš burių drobės, tad Viktarionas galėjo priimti pusšimtį garsių kapitonų ir pavaišinti juos ant iešmo keptu ožiuku, sūdytom menkėm ir omarais. Atėjo ir Eironas. Jis valgė žuvies ir gėrė vandenį, nors kapitonai išplempė tiek alaus, kad jame būtų galėję nuskandinti visą Geležinį laivyną. Dauguma kapitonų pažadėjo už jį balsuosiantys: Fralegas Stiprusis, gudruolis Alvinas Šarpas, Kuprius Hotas Harlas. Hotas net pasiūlė išleisti už Viktariono savo dukterį, kad ši būtų karalienė.
— Su žmonomis man nesiseka, — atsakė jam Viktarionas. Pirmoji jo žmona mirė gimdydama, o jo duktė gimė negyva. Antrąją į kapus nuvarė raupai. O trečiąją…
— Karalius privalo turėti įpėdinį, — neatlyžo Hotas. — Varnaakis į karaliaus rinkimus atsivedė parodyti tris savo sūnus.
— Benkartus ir mišrūnus. Kiek tavo dukrai metų?
— Dvylika, — tarė Hotas. — Ji graži, vaisinga, ką tik pirmą kartą kraujavusi, medaus geltonumo plaukais. Jos krūtys kol kas mažos, bet klubai platūs. Ji panašesnė į motiną, o ne į mane.
Viktarionas suprato, jog tai reiškia, kad mergaitė neturi kupros. Bet kai pamėgino ją įsivaizduoti, prieš akis iškilo žmona, kurią jis nužudė. Jis kūkčiojo sulig kiekvienu savo smūgiu, o paskui per uolų akmenis nunešė ją prie jūros krabams.
— Kai būsiu karūnuotas, mielai užmesiu akį į tavo mergaitę, — pažadėjo jis.
Nieko daugiau Hotas ir negalėjo tikėtis, tad patenkintas nukėblino šalin.
Įtikti Beilorui Blektaidui buvo sunkiau. Jis sėdėjo šalia Viktariono apsivilkęs tuniką iš žaliai ir juodai dažytos ėriuko vilnos, guvus, skaisčiaveidis ir gražus. Jo apsiaustas buvo pasiūtas iš sabalenų ir susegtas sidabrine septynkampe žvaigžde. Trejus metus jis praleido Senmiestyje kaip įkaitas ir grįžo garbindamas septynis žaliųjų kraštų dievus.
— Beilonas buvo pamišęs, Eironas — dar didesnis pamišėlis, o Euronas — didžiausias pamišėlis iš visų. O kaip tu, lorde kapitone? Jei sušuksiu tavo vardą, ar padarysi galą šiam paikam karui?
Viktarionas suraukė antakius.
— Nori, kad prisipažinčiau nugalėtas?
— Jei reikės… Negalime vieni kariauti su visu Vesterosu. Didžiam mūsų sielvartui, tai įrodė karalius Robertas. Jis tvirtino, kad už laisvę Beilonas sumokės geležinę kainą, bet mūsų moterys nupirko Beilono karūną sumokėjusios tuščiomis lovomis. Mano motina buvo viena iš jų. Senoji Tvarka mirė.
— Kas mirė, niekada nemirs, bet prisikels tvirtesnis ir stipresnis. Po šimto metų apie Beiloną Narsųjį žmonės dainuos dainas.
— Vadink jį Beilonu Našlių Rūpintoju. Jo laisvę mielai mainyčiau į tėvą. Gal gali man jį duoti?
Viktarionas nieko neatsakė, ir Blektaidas prunkštelėjęs nuėjo.
Palapinėje įšilo oras ir prirūko dūmų. Du Goroldo Gudbrolio sūnūs susikivirčiję susikovė ir apvertė stalą; Vilas Nuolankusis pralaimėjo lažybas ir jam teko valgyti savo batą; Mažasis Lenvudas Taunis griežė smuiku, o Romnis Audėjas traukė „Kruviną taurę“, „Plieninį lietų“ ir kitas karo dvasią žadinančias dainas. Kvarlas Mergelė ir Eldredas Kodas šoko pirštų šokį. Ir kai vienas iš Eldredo pirštų pliūkštelėjo į Ralfo Luošio vyno taurę, palapinėje nuvilnijo griausmingas juokas.
Tarp besijuokiančiųjų buvo ir moteris. Pakilęs nuo suolo, Viktarionas pamatė ją prie palapinės atvarto, kažką šnabždančią į ausį Kvarlui Mergelei, kuris, išgirdęs jos žodžius, taip pat nusijuokė. Jis vylėsi, kad ji nebus tokia kvaila ir čia neatplauks, ir vis dėlto, kai ją pamatė, nesusilaikė ir nusišypsojo.
— Asai — įsakmiai sušuko Viktarionas. — Dukterėčia!
Ji priėjo prie dėdės, — liekna, grakšti, avinti baltų druskos dėmių išmargintais odiniais ilgaauliais batais, mūvinti žalias vilnones kelnes, apsivilkusi rudą pašiltintą tuniką ir odinukę gerokai atlaisvintais raišteliais.
— Dėde… — Aša Greidžoj buvo aukšta moteris, bet jai vis tiek teko pasistiebti, kad pasiektų pabučiuoti Viktarioną į skruostą. — Malonu tave matyti karalienės rinkimuose.
— Karalienės rinkimuose? — nusijuokė Viktarionas. — Ar tu girta, dukterėčia? Sėskis. Pakrantėje tavo „Juodojo vėjo“ nemačiau.
— Palikau jį prie Norno Gudbrolio pilies ir atkeliavau čia sausuma. — Klestelėjusi ant aukštos kėdės, ji, nieko nelaukdama, pasiėmė Nuto Barzdaskučio vyną. Nutas neprieštaravo; jau senokai buvo tiek prisigėręs, kad nukrito po stalu. — Kas vadovauja kariuomenei prie Griovos?
— Ralfas Keningas. Dabar, kai Jaunasis Vilkas žuvęs, mums ramybės neduoda tik pelkių velniai.
— Starkai nebuvo vieninteliai šiauriečiai. Geležinis sostas Šiaurės sergėtoju paskyrė Dredforto lordą.
— Ketini mane mokyti karo meno? Aš vadovavau mūšiams, kai tu dar čiulpei motinos krūtį.
— Vadovaudavai ir juos pralaimėdavai.
Aša gurkštelėjo vyno.
Viktarionui nepatiko, kad dukterėčia jam priminė Gražiąją salą.
— Kiekvienas vyras jaunystėje turi pralaimėti mūšį, kad sulaukęs brandos nepralaimėtų karo. Tikiuosi, atkeliavai čia ne sosto siekti?
Norėdama paerzinti dėdę, ji šyptelėjo.
— O jeigu dėl to?
— Čia yra vyrų, prisimenančių tuos laikus, kai dar buvai maža mergaitė, nuoga plaukiojai po jūrą ir žaidei su lėle.
— Žaisdavau ir su kirviais.
— Žaisdavai, — turėjo pripažinti Viktarionas, — bet moteris trokšta vyro, o ne karūnos. Kai tapsiu karaliumi, vyrą aš tau rasiu.
— Dėdė man labai geras. Gal, kai tapsiu karaliene, turėčiau paieškoti tau gražios žmonelės?
— Su žmonomis man nesiseka. Ar seniai tu čia?
— Gana seniai, tad spėjau pamatyti, jog dėdė Šlapiagalvis sukėlė didesnį triukšmą, nei ketino. Pretenzijas į sostą ketina pareikšti Dramas, o Triskart Skendusį Tarlą kažkas girdėjo šnekant, kad Maronas Volmarkas yra tikrasis Juodosios giminės įpėdinis.
— Karalius turi būti kilęs iš krakenų.
— Varnaakis ir yra krakenas. Vyresnysis brolis turi pirmenybę prieš jaunesnįjį. — Aša pasilenkė prie dėdės. — Bet aš esu karaliaus Beilono kūnas ir kraujas, tad turiu pirmenybę prieš jus abu. Paklausyk manęs, dėde…