Bet staiga įsiviešpatavo tyla. Dainos nutilo, Mažasis Lenvudas Taunis nuleido smuiką, visi vyrai pasuko galvas. Net lėkštės ir peiliai nebetarškėjo.
Į palapinę, kurioje vyko puota, įžengė keliolika naujų svečių. Viktarionas pamatė Bjauriaveidį Joną Mirą, Torvaldą Rudadantį, Kairiarankį Luką Kodą. Germundas Botlis buvo sukryžiavęs rankas ant paauksuoto antkrūtinio, kurį nusiėmė nuo Lanisterių kariuomenės kapitono per pirmąjį Beilono sukilimą. Šalia jo stovėjo Orkvudas iš Orkmonto. Jiems už nugarų stypsojo Akmeninė Ranka, Kvelonas Romusis ir Raudonasis Irklininkas ugniniais į kaseles supintais plaukais. Taip pat Ralfas Piemuo, Ralfas iš Lordsporto ir Kvarlas Pavergtasis.
Ir, žinoma, Varnaakis, Euronas Greidžojus.
Jis atrodo nė kiek nepasikeitęs, pagalvojo Viktarionas. Visai toks pat, kaip tą dieną, kai pasijuokė iš manęs ir išplaukė. Euronas buvo dailiausias iš visų lordo Kvelono sūnų ir treji tremties metai jo išvaizdos nepakeitė. Jo plaukai tebebuvo juodi kaip jūra vidurnaktį, juose nebuvo matyti nė vienos baltai putotos bangelės, o veido oda po tvarkingai pakirpta juoda barzda tebebuvo glotni ir pablyškusi. Kairę Eurono akį dengė juodas odinis raištis, bet dešinė buvo mėlyna kaip vasaros dangus.
Besišypsanti jo akis, dingtelėjo Viktarionui.
— Varnaaki, — pasisveikino jis.
— Karaliau Varnaaki, broli. — Euronas nusišypsojo. Lempų šviesoje jo lūpos atrodė labai tamsios, suskeldėjusios ir pamėlusios.
— Karaliumi taps tik tas, kurį išrinksime karaliaus rinkimuose. — Šlapiagalvis atsistojo. — Bedievis…
— …negali užimti Jūros akmens sosto. Žinau. — Euronas apsidairė po palapinę. — Bet taip jau susiklostė, kad pastaruoju metu dažnai sėdėdavau Jūros akmens soste. Ir niekas neprieštaravo. — Besišypsanti jo akis blykstelėjo. — Kas daugiau už mane išmano apie dievus? Apie arklių ir ugnies dievus, apie auksinius dievus su brangakmenių akimis, apie dievus, išdrožtus iš kedro, apie dievus, iškaltus kalnų uolose, apie oro dievus… pažįstu juos visus. Mačiau, kaip tuos dievus garbinantys žmonės puošia juos gėlių vainikais ir jų vardu lieja ožių, jaučių ir vaikų kraują. Girdėjau ir maldas, kalbamas pusšimčiu skirtingų kalbų. „Išgydyk man sausgėlos suluošintą koją, priversk tą mergelę mane pamilti, padovanok man sveiką sūnų. Padėk man, gelbėk mane, padaryk mane turtingą… apgink mane! Saugok mane nuo priešų, nuo tamsos, nuo pilve šiugždančių krabų, nuo arklių lordų, nuo vergų pirklių, nuo samdomų kalavijuočių prie namų slenksčio. Saugok mane nuo „Tylos“„ — Jis nusijuokė. — Bedievis? Kodėl taip sakai, Eironai, juk esu dievočiausias vyras iš visų, kada nors iškėlusių bures! Tu tarnauji vienam dievui, Šlapiagalvi, o aš esu tarnavęs dešimčiai tūkstančių dievų. Nuo Ibo iki pat Ašajaus, išvydę mano bures, žmonės puola melstis.
Žynys kilstelėjo liesą pirštą.
— Jie meldžiasi medžiams, auksiniams stabams ir visokioms šlykštynėms ožio galva. Netikriems dievams…
— Tiesa, — linktelėjo Euronas, — ir dėl šios nuodėmės aš juos žudau. Jų kraują išpilu į jūrą, o jų klykiančias moteris pripildau savo sėklos. Jų dievukai negeba manęs sustabdyti, tad akivaizdu, kad yra netikri. Aš pamaldesnis net už tave, Eironai. Ko gero, tai tau derėtų klauptis prieš mane palaiminimo.
Tai išgirdęs, Raudonasis Irklininkas garsiai nusijuokė, o kiti pasekė jo pavyzdžiu.
— Kvailiai, — atrėžė žynys. — Kvailiai, vergai ir akli vyrai — štai kas jūs. Argi nematote, kas prieš jus stovi?
— Karalius, — tarė Kvelonas Romusis.
Šlapiagalvis nusispjovė ir iš palapinės žengė į tamsą.
Jam išėjus, besišypsanti Varno akis nukrypo į Viktarioną.
— Lorde kapitone, ar nė žodžiu nepasveikinsi brolio, kuris taip ilgai buvo išplaukęs? Nei tu, Aša? Kaip gyvuoja tavo ledi motina?
— Prastai, — pasakė Aša. — Per kažkokio vyro malonę ji tapo našle.
Euronas gūžtelėjo.
— Girdėjau, kad Beiloną nubloškė ir myriop pasiuntė Audros dievas. Kas tas vyras, kuris jį nužudė? Pasakyk man jo vardą, dukterėčia, kad galėčiau atkeršyti.
Aša pakilo nuo suolo.
— Jo vardą žinai ir pats. Trejus metus buvai išplaukęs ir staiga „Tyla“ grįžta kitą dieną po mano lordo tėvo žūties.
— Kaltini mane? — tyliai paklausė Euronas.
— O turėčiau kaltinti?
Aša kalbėjo griežtai ir Viktarionas suraukė antakius. Su Varnaakiu taip kalbėti buvo pavojinga, net kai besišypsanti jo akis išdykėliškai spindėjo.
— Ar aš įsakinėju vėjams? — pasiteiravo Varnaakis savo padėjėjų.
— Ne, tavo malonybe, — atsakė Orkvudas iš Orkmonto.
— Vėjams niekas negali įsakinėti, — pritarė Germundas Botlis.
— Jei turėtum galią įsakinėti vėjams, — įsiterpė ir Raudonasis Irklininkas, — plauktum kur panorėjęs ir niekada nepatektum į štilį.
— Štai tau ir atsakymas iš trijų narsių vyrų lūpų, — tarė Euronas. — Kai žuvo Beilonas, „Tyla“ buvo jūroje. Jei abejoji dėdės žodžiu, gali pasiklausti įgulos.
— Nebylių įgulos? Taip, man labai reikia jų atsakymų…
— Vyro tau reikia. — Euronas vėl atsigręžė į savo palydą. — Torvaldai, nepamenu, ar turi žmoną?
— Tik vieną. — Torvaldas Rudadantis plačiai nusišypsojo ir atskleidė, kodėl gavo tokią pravardę.
— Užtat aš nevedęs, — pareiškė Kairiarankis Lukas Kodas.
— Ir nėra ko stebėtis, — pasakė Aša. — Kodus niekina ir visos moterys. Nežiūrėk į mane taip liūdnai, Lukai. Juk tebeturi savo garsiąją ranką. — Taip tarusi, ji sugniaužė kumštį ir energingai pakratė jį, lyg smūgiuotų.
Kodas pratrūko keiktis ir nesiliovė, kol Varnaakis delnu palietė jam krūtinę.
— Ar taip gražu, Aša? Sužeidei Luką iki širdies gelmių.
— Bet ne taip skaudžiai, kaip nurėžusi kotą. Kirvį mėtau ne blogiau už bet kurį vyrą, bet kai taikinys toks mažas…
— Ši mergina užsimiršta, — piktai suniurnėjo Bjauriaveidis Jonas Miras. — Beilonas leido Ašai tikėti, kad ji yra vyras.
— Tą pačią klaidą augindamas tave padarė ir tavo tėvas, — neliko skolinga Aša.
— Atiduok ją man, Euronai, — paprašė Raudonasis Irklininkas. — Karšiu jai kailį tol, kol jos užpakalis bus toks pat raudonas kaip mano plaukai.
— Eikš, pamėgink, — pakvietė jį Aša. — Po to vadinsime tave Raudonuoju Eunuchu. — Rankoje ji laikė svaidomąjį kirvį. Mėtė jį aukštyn, o krentantį vikriai sugaudavo. — Štai mano vyras, dėde. Kiekvienas kitas, kuris manęs geidžia, pirmiausia turės reikalų su juo.
Viktarionas trenkė kumščiu į stalą.
— Neleisiu, kad čia būtų pralietas kraujas. Euronai, pasiimk savo… numylėtinius ir eik sau.
— Tikėjausi, kad maloniau mane sutiksi, broli. Aš — tavo vyresnysis brolis, o netrukus būsiu ir… teisėtas karalius.
Viktariono veidas apsiniaukė.
— Per rinkimus kalbės visi susirinkę žmonės, tada ir pamatysime, kas užsidės karūną, padirbdintą iš jūros išplukdyto medžio.
— Pritariu.
Euronas kilstelėjo du ištiestus pirštus prie akies raiščio ir išėjo. Kiti, tarsi sarginiai šunys, nusekė jam iš paskos. Jiems išėjus liko tvyroti tyla, kol Mažasis Lenvudas Taunis pakėlė prie peties smuiką. Vėl ėmė lietis vynas ir alus, bet kai kuriuos svečius troškulys staiga liovėsi kankinęs. Atsargiai laikydamas savo kruviną ranką, iš palapinės slapta išspruko Eldredas Kodas. Jo pavyzdžiu pasekė Vilas Nuolankusis, Hotas Harlas ir dauguma Gudbrolių.