— Dėde, — uždėjusi ranką jam ant peties pasiūlė Aša, — gal pasivaikščiokime?..
Lauke palengva įsismarkavo vėjas. Per išblyškusį mėnulio veidą skubriai plaukė debesys. Jie truputį priminė irklinius laivus, lekiančius kažko taranuoti. Danguje spindėjo vos kelios blausios žvaigždės. Prie kranto, kiek akis užmato, stovėjo laivai, ilgi jų stiebai kilo iš bangų į dangų tarsi miško medžiai. Viktarionas girdėjo, kaip jų korpusai brūžinasi į smėlį; girdėjo, kaip girgžda ištemptos virvės, kaip plakasi vėliavos. Toliau, gilesniuose įlankos vandenyse, nuleidę inkarus, ant bangų suposi didesni laivai, jie atrodė lyg rūko gaubiamos šmėklos.
Jiedu kartu žingsniavo pakrante, kur nebesiekė bangos, tolyn nuo stovyklaviečių ir laužų, ant kurių virė valgis.
— Pasakyk man tiesą, dėde, — prabilo Aša, — kodėl Euronas tuomet taip staiga išplaukė?
— Varnaakis dažnai išplaukdavo plėšikauti.
— Bet niekada taip ilgai neužtrukdavo.
— Jis su „Tyla“ išplaukė į rytus. O tai — ilga kelionė.
— Klausiau, kodėl jis išplaukė, o ne kur. — Dėdei nieko neatsakius, Aša pridūrė: — Kai „Tyla“ išplaukė, manęs namie nebuvo. „Juoduoju vėju“ apiplaukiau Arborą ir pasiekiau Brastos Akmenis, nes norėjau nugvelbti kelis niekučius iš Lyso piratų. Kai grįžau, Euronas buvo išplaukęs, o tavo naujoji žmona mirusi.
— Ji buvo tik sūrioji žmona.
Nuo tos dienos, kai atidavė ją krabams, Viktarionas dar nebuvo palietęs jokios kitos moters. Tapęs karaliumi, vėl turėsiu vesti. Tikrą žmoną, kuri būtų mano karalienė ir pagimdytų sūnų. Karalius privalo turėti įpėdinį.
— Mano tėvas atsisakė apie ją kalbėti, — tarė Aša.
— Nėra prasmės kalbėti apie tai, ko niekas negali pakeisti. — Buvo akivaizdu, kad ši tema jam nemaloni. — Mačiau Skaitytojo laivą.
— Kad išviliočiau jį iš Knygų bokšto, turėjau pasitelkti visą savo žavesį.
Vadinasi, Harlai ją palaiko. Viktarionas dar labiau susiraukė.
— Negali tikėtis valdžios. Esi moteris.
— Ar dėl to, kad visuomet pralaimiu varžytuves, kas toliau nučiurkš? — nusijuokė Aša. — Dėde, man labai nesmagu sakyti, bet gal tu ir teisus. Jau keturias dienas ir naktis geriu su kapitonais ir jų giminaičiais, klausausi, ką jie sako ir… ko nesako. Mane palaikys maniškiai ir dauguma Hariu giminės vyrų. Taip pat laimėjau Triso Botlio ir dar kelių vyrų palankumą. Bet to nepakanka. — Ji paspyrė akmenį ir šis pūkštelėjo į vandenį tarp dviejų ilglaivių. — Ketinu sušukti savo dėdės vardą.
— Kurio būtent? — sukluso Viktarionas. — Turi juos tris.
— Keturis. Dėde, paklausyk manęs. Pati uždėsiu tau ant galvos karūną iš jūros išmesto medžionei… sutiksi valdžią dalytis su manimi.
— Dalytis valdžią? Argi tai įmanoma? — Šiai moteriai visai protas pasimaišė. Ar ji nori būti mano karalienė? Viktarionas susigriebė žvelgiantis į Ašą taip, kaip niekada iki šiol nebuvo žvelgęs. Ir pajuto bundant savo lytį. Ji Beilono duktė, priminė sau jis. Prisiminė laikus, kai ji buvo maža mergaitė ir svaidė į duris kirvukus. Jis sukryžiavo rankas ant krūtinės. — Jūros akmens soste gali sėdėti tik vienas.
— Tuomet tu jame sėdėk, — tarė Aša. — O aš stovėsiu už krėslo atlošo, saugosiu tavo užnugarį ir kartais pašnabždėsiu ką nors į ausį. Joks karalius negali valdyti visiškai vienas. Net kai Geležinis sostas priklausė drakonams, jie turėjo pagalbininkų žmonių. Karaliaus rankų. Leisk man būti tavo ranka, dėde.
Nė vienam iš Salų karalių niekada nereikėjo rankos, o juo labiau — moters. Išgėrę kapitonai ir karaliai iš manęs juoktųsi.
— Kodėl nori būti mano ranka?
— Kad baigčiau šį karą, kol jis nepribaigė mūsų. Laimėjome jau viską, ką norėjome laimėti ir… jei nesudarysime taikos, taip pat greitai viską prarasime. Labai mandagiai kreipiausi į ledi Glover ir ji mane patikino, kad jos lordas vyras linkęs su manimi derėtis. Ji tvirtina, kad jei atiduosime Gūdmiškį, Toreno Kertainį ir Keilino Griovą, šiauriečiai užleis mums Jūrų Drakono kyšulį ir visą Akmenuotąjį krantą. Ten gyvena nedaug žmonių, bet šie kraštai dešimt kartų didesni už visas mūsų salas, kartu sudėtas. Taikos sutartį patvirtintume apsikeitę įkaitais, ir abi šalys įsipareigotų paremti viena kitą, jei Geležinis sostas…
Viktarionas nusijuokė.
— Ta ledi Glover tave, dukterėčia, už nosies vedžioja. Jūrų Drakono kyšulys ir Akmenuotasis krantas jau dabar priklauso mums. Tad kuriems galams turėtume ką nors grąžinti? Vinterfelas paleistas pelenais ir žlugęs, o Jaunasis Vilkas nukirsta galva pūva po žeme. Mes turėsime visų šiaurę, kaip tavo lordas tėvas ir svajojo.
— Kai išmoksime irkluoti laivus per miškus tarp medžių, galbūt taip ir bus. Žvejui ant kabliuko gali užkibti net milžinė žuvis, bet jei vargšelis laiku nenupjaus virvės ir jos nepaleis, toks laimikis įsitemps jį į jūrą ir pražudys. Šiaurė pernelyg didelė, kad išlaikytume ją savo valdžioje, be to, per tankiai apgyventa šiauriečių.
— Grįžk prie savo lėlių, dukterėčia. O pergalingus karus palik kariams. — Viktarionas sugniaužė kumščius ir ištiesė. — Turiu dvi rankas. Trečia vyrui nereikalinga.
— Bet pažįstu vyrą, kuriam reikia Hariu giminės palaikymo.
— Hotas Kuprius siūlė man į žmonas savo dukterį, kad turėčiau karalienę. Jei vesiu ją, visi Harlai bus mano pusėje.
Ši žinia merginą pribloškė.
— Hariu giminę valdo lordas Rodrikas.
— Rodrikas neturi dukterų, tik knygų. Hotas bus jo įpėdinis, o aš — karalius. — Šie garsiai ištarti Viktariono žodžiai skambėjo gana įtikinamai. — Varnaakis per ilgai plaukiojo.
— Kai kurie vyrai iš tolo atrodo didesni, — įspėjo dėdę Aša. — Jei tik išdrįsi, pasivaikščiok tarp laužų, ant kurių verda valgis, ir pasiklausyk. Vyrai nekalba nei apie tavo jėgą, nei apie grožį, kuriuo garsėju aš. Jie šneka tik apie Varnaakį; apie tolimas šalis, kurias jis aplankė, apie moteris, kurias išprievartavo, apie jo nužudytus vyrus, apie jo apiplėštus miestus ir apie tai, kaip prie Lanisporto jis sudegino lordo Taivino laivyną…
— Liūto laivyną sudeginau aš, — užsiplieskė Viktarionas. — Savo rankomis nusviedžiau pirmą deglą ant jo flagmano denio.
— Varnaakis surezgė planą. — Aša uždėjo delną dėdei ant dilbio. — Ir nužudė tavo žmoną… ar ne?
Beilonas įsakė jiems apie tai nekalbėti, tačiau Beilonas buvo miręs.
— Jis užtaisė mano žmonai vaiką ir privertė mane ją nužudyti. Būčiau nudobęs ir jį, bet Beilonas savo pilyje nebūtų pakentęs brolžudystės. Jis ištrėmė Euroną ir prisakė negrįžti…
— …kol Beilonas bus gyvas?
Viktarionas įsistebeilijo į savo kumščius.
— Ji įtaisė man ragus. Neturėjau kitos išeities.
Jei būtų pasklidusios kalbos, vyrai būtų iš manęs juokęsi taip, kaip juokėsi Varnaakis, kai kibau jam į atlapus. „Ji atėjo pas mane sudrėkusi ir apimta geismo, — gyrėsi jis. — Rodos, Viktarionas didis visur, tik ne ten, kur tikrai svarbu.“ Bet šito pasakyti Ašai jis negalėjo.
— Man tavęs gaila, — tarė Aša, — o dar labiau gaila jos… Ir vis dėlto nepalieki man kito pasirinkimo, tik pačiai siekti Jūros akmens sosto.