Tu negali jo siekti.
— Tavo gyvenimas — tavo rankose, moterie.
— Žinau, — atsakė ji ir nuėjo.
Skendęs vyras
Tik kai kojos ir rankos sustiro nuo šalčio, Eironas Greidžojus šiaip taip išbrido į krantą ir vėl apsivilko drabužius.
Susidūręs su Varnaakiu jis spruko, lyg būtų buvęs silpnas kaip anksčiau, bet virš galvos lūžtančios bangos dar kartą jam priminė, kad anas vyras miręs. Atgimiau iš jūros tvirtesnis ir stipresnis. Jo įbauginti negalėjo nei joks mirtingasis vyras, nei juo labiau tamsa arba jo sielos kaulai, pilki ir šiurpūs jo sielos kaulai. Besiveriančios durys, surūdijusių vyrių girgždėjimas.
Žynio drabužiai, prieš dvi savaites skalbti ir sustirę nuo sūraus jūros vandens, velkantis traškėjo. Vilna prilipo prie šlapios Eirono krūtinės ir sugėrė jam nuo plaukų varvantį sūrymą. Prisisėmęs odmaišį vandens, Eironas persimetė jį per petį.
Eironui pėdinant pakrante, į jį tamsoje atsitrenkė, gamtinius reikalus atlikęs ir dabar grįžtantis skendęs vyras.
— Šlapiagalvi… — sumurmėjo jis.
Eironas uždėjo ranką jam ant galvos, palaimino ir patraukė toliau. Netrukus prasidėjo įkalnė — iš pradžių vos pastebima, paskui statesnė. Tarpupirščiuose pajutęs šiugždant šiurkščią žolę, suprato įveikęs pakrantės ruožą. Jis kopė lėtai, klausydamasis bangų. Jūra niekada nepavargsta. Ir man nederėtų.
Kalvos viršūnėje, tarsi didžiulių balsvų medžių kamienai, iš žemės styrojo keturiasdešimt keturi milžiniški akmeniniai šonkauliai. Pamačius juos, Eironui ėmė smarkiau plakti širdis. Naga buvo pirmasis jūros drakonas, galingiausias iš visų, kada nors išnirusių iš jūros bangų. Jis mito krakenais ir leviatanais, įniršio apimtas, paskandindavo salas, ir vis dėlto Pilkasis karalius jį nukovė, o Nuskendęs Dievas drakono kaulus pavertė akmeniu, kad žmonės niekada nesiliautų stebėjęsi pirmojo karaliaus narsa. Nagos šonkauliai tapo jo ilgosios menės sijomis ir kolonomis, o žandikauliai — sostu. Jis čia valdė tūkstantį ir septynerius metus, prisiminė Eironas. Čia paėmė į žmonas undinę, čia rengė karus su Audros dievu. Iš čia jis valdė akmenis ir druskų, vilkėdamas drabužius, nuaustus iš jūros dumblių, ant galvos užsidėjęs aukštų balkšvų karūnų, pagamintų iš Nagos dantų.
Bet tai buvo labai seniai, kai žemėje ir jūroje dar gyveno galingi vyrai. Menę šildė Nagos nasrų ugnis, kurią Pilkasis karalius privertė vergauti. Ant menės sienų kabojo iš sidabrinių dumblių nuausti gobelenai ir džiugino jo akį. Pilkojo karaliaus kariai puotaudavo prie didžiulio jūrų žvaigždės formos stalo, nukrauto jūrų gėrybėmis, sėdėdami iš perlamutro iškaltuose krėsluose. Visa ši didybė jau seniai praeity. Dabar vyrai buvo menkesnio stoto. Ir gyveno trumpiau. Pilkajam karaliui mirus, Audros dievas užliejo Nagos ugnį, krėslai ir gobelenai buvo išvogti, o menės stogas ir sienos ilgainiui supuvo. Jūra prarijo net didįjį Pilkojo karaliaus sostą iš drakono ilčių. Liko tik Nagos kaulai, primenantys geležiniams tuos nuostabius laikus.
Pakaks, tarė sau Eironas Greidžojus.
Nuo akmenuotos kalvos viršūnės iškirstos leidosi devynios plačios laiptų pakopos. Už jų driekėsi ošiančios Senojo Viko kalvos, o tolumoje dunksojo juodi ir grėsmingi kalnai. Eironas stabtelėjo toje vietoje, kur kadaise buvo durys, ištraukė odmaišio kamštį, gurkštelėjo jūros vandens ir atsisuko veidu į jūrą. Iš jūros gimėme, į jūrą ir grįšime. Net čia jis girdėjo nepaliaujamą bangų šniokštimą ir jautė po vandeniu tūnančio dievo galybę. Eironas puolė ant kelių. „Atsiuntei pas mane savo žmones, — ėmė melstis jis. — Jie paliko savo menes ir lūšneles, savo pilis ir tvirtoves ir susirinko čia, prie Nagos kaulų, iš visų žvejų kaimelių ir nuošalių slėnių. Tad dabar suteik jiems išminties ir jėgų atstumti apsišaukėlį.“ Jis meldėsi visą naktį, nes, kai dievas įžengdavo į jo širdį, Eironui Greidžojui miego tereikėdavo tiek, kiek ir bangoms arba jūros žuvims.
Pasaulį nušvietus pirmiesiems tekančios saulės spinduliams, tamsūs debesys plaukė prieš vėją. Juodas dangus papilkėjo nelyginant skalūnas; juoda jūra tapo žaliai pilkšva; anapus įlankos dunksantys juodi Didžiojo Viko kalnai įgavo begalę išlakių pušų žalumos atspalvių. Pasaulis palengva atgavo spalvas, pakilo ir suplevėsavo daugybė vėliavų. Eironas matė sidabrinę Botlių žuvį, kruviną Vincų mėnulį, tamsiai žalius Orkvudų medžius. Matė karo ragus, leviatanus, dalgius ir visur — milžiniškus auksinius krakenus. Po vėliavomis jau vėl triūsė vergai ir sūriosios žmonos: baksnojo žarijas ir kūrė laužus, skrodė žuvis, kurios pusryčiams turėjo būti patiektos kapitonams ir karaliams. Ryto šviesa nutvieskė akmenuotą jūros pakrantę ir Šlapiagalvis žiūrėjo į bundančius vyrus, nusiklojančius ruonenų antklodes ir reikalaujančius pirmo rago alaus. Gerkite iki soties, pagalvojo jis, nes šiandien mūsų laukia dieviškas darbas.
Pabudo ir jūra. Pakilus vėjui, pakilo ir bangos, jos dužo į ilglaivių korpusus ir taškėsi purslų fontanais. Nuskendęs Dievas keliasi, dingtelėjo Eironui. Jis girdėjo iš jūros gelmių sklindantį jo balsą. Šiandien turiu būti čia, su tavimi, su tvirtu ir ištikimu savo tarnu, rodos, kalbėjo Nuskendęs Dievas. Bedievis nesėdės mano Jūros akmens soste.
Skendę Eirono vyrai rado savo žynį čia, po Nagos šonkaulių lankais, stovintį tiesų, rūstų, vėjo taršomais ilgais juodais plaukais.
— Ar jau laikas? — paklausė Rasas.
Eironas linktelėjo ir atsakė:
— Laikas. Eikite ir kvieskite visus.
Skendę vyrai paėmė savo vėzdus, išdrožtus iš jūros išmestų medžių, ir, leisdamiesi kalvos šlaitu, ėmė daužyti juos vieną į kitą. Prie jų prisidėjo kiti ir netrukus tas taukšėjimas pasklido visoje pakrantėje. Kilo toks baisus triukšmas ir tarškesys, tarsi šimtai medžių būtų daužęsi vieni į kitus šakomis. Ėmė dunksėti ir būgnai: bum-bum-bum-bum-bum, bum-bum-bumbum-bum. Sugaudė vienas karo ragas, paskui kitas — aaahooo…
Vyrai — irklininkai, šturmanai, burių meistrai, laivų dailidės, kariai su kirviais ir žvejai su tinklais — kilo nuo laužų ir traukė prie Pilkojo karaliaus menės kaulų. Kai kurie iš jų turėjo patarnaujančių vergų; kai kurie — sūriųjų žmonų. Kitus, — tuos, kurie pernelyg dažnai plaukdavo į žaliuojančius kraštus, — lydėjo meisteriai, dainiai ir riteriai. Nekilmingi vyrai susibūrė pusmėnulio kalvos papėdėje, o jiems už nugarų stovėjo vergai, vaikai ir moterys. Kapitonai ir karaliai kopė kalvos šlaitais. Eironas Šlapiagalvis pamatė linksmuolį Zigfrį Stountrį, Andriką Rūstųjį, serą Harasą Harlą Riterį. Šalia Stounhauzų, apsisiautęs sabalenų apsiaustu, stovėjo lordas Beiloras Blektaidas. Viktarionas ūgiu gerokai lenkė juos visus, išskyrus Andriką. Jo brolis buvo be šalmo, bet su šarvais ir krakeno apsiaustu, tviskančiu auksu ir laisvai krentančiu nuo pečių. Jis turėtų tapti mūsų karaliumi. Ar kuris nors vyras, pažvelgęs į jį, galėtų tuo abejoti?
Šlapiagalviui iškėlus liesas rankas, būgnai ir karo ragai nutilo, skendę vyrai nuleido savo vėzdus ir visi susirinkusieji nuščiuvo. Tik bangos ritmingai ošė, bet jų šniokštimo negalėjo nutildyti joks žmogus.
— Iš jūros gimėme ir į jūrą grįšime, — tyliai prabilo Eironas, kad žmonės įtemptų ausis. — Užsirūstinęs Audros dievas išviliojo Beiloną iš pilies ir tėškė žemėn, bet dabar Beilonas puotauja jūros gelmėse, Nuskendusio Dievo vandenų rūmuose. — Jis pakėlė akis į dangų. — Beilonas mirė! Geležinis karalius mirė!