— Karalius mirė! — sušuko Eirono skendę vyrai.
— Tačiau, kas mirė, niekada nemirs, o prisikels tvirtesnis ir stipresnis! — priminė susirinkusiems žynys. — Beilonas nukrito, Beilonas, mano brolis, gerbęs Senąją Tvarką ir sumokėjęs geležinę kainą. Beilonas Narsusis, Beilonas Palaimintasis, Beilonas Dukart Karūnuotasis, grąžinęs mums laisvę ir dievą. Beilonas mirė… bet geležinis karalius vėl prisikels, užims Jūros akmens sostą ir valdys salas.
— Karalius prisikels! — atsakė jam skendę vyrai. — Jis prisikels!
— Prisikels. Turi prisikelti. — Eirono balsas nugriaudėjo tarsi bangų mūša. — Tik kas? Kas turėtų užimti Beilono vietą? Kas galėtų valdyti šias šventas salas? Ar jis dabar čia, tarp mūsų? — Žynys plačiai išskėtė rankas. — Kas turi tapti mūsų karaliumi?!
Atsakydama jam, klyktelėjo žuvėdra. Minia subruzdo, tarsi vyrai staiga būtų pabudę iš sapno. Kiekvienas iš jų žvilgčiojo į savo kaimynus norėdamas pamatyti, kuris iš jų drįs pareikšti teises į karūną. Varnaakis niekada nebuvo kantrus, tarė sau Eironas Šlapiagalvis. Galbūt jis prabils pirmas. Toks jo žingsnis būtų buvęs pražūtingas. Kapitonai ir karaliai, sukorę ilgą kelią, atvyko į šią puotą ir tikrai nesirinks pirmo jiems po nosimi padėto valgio. Jie norės paragauti visko ir pasigardžiuoti, nuryti kąsnelį to, kąsnelį ano, kol pagaliau ras tą, kuris jiems labiausiai patinka.
Bet Euronas, matyt, ir pats tai suprato. Jis stovėjo sukryžiavęs rankas ant krūtinės, apsuptas savo nebylių ir pabaisų. Į Eirono šauksmą atsiliepė tik jūros bangos ir vėjas.
— Geležiniams reikia karaliaus, — po ilgai trukusios tylos primygtinai pakartojo žynys. — Dar kartą klausiu: kas turi tapti mūsų karaliumi?
— Aš, — atsklido balsas nuo kalvos papėdės.
Keli vyrai nedrąsiai šūktelėjo: „Gilbertas! Gilbertas karalius!“ Kapitonai pasitraukė praleisti pretendento ir jo šalininkų, kurie, užlipę ant kalvos, atsistojo šalia Eirono, po Nagos kaulais.
Pretendentas į karalius buvo aukštas ir liesas lordas liūdna veido išraiška, įdubusiais skruostais ir švariai nusiskutęs. Trys Gilberto šalininkai stovėjo per du žingsnius jam už nugaros, laikydami jo kalaviją, skydą ir vėliavą. Jie buvo panašūs į augalotąjį lordą, tad Eironas sumetė, kad tie šalininkai, matyt, bus jo sūnūs. Vienas iš jų išskleidė vėliavą, ant kurios besileidžiančios saulės fone buvo pavaizduotas puikus juodas ilglaivis.
— Esu Gilbertas Farvindas, Vienišos Šviesos lordas, — prisistatė jis susirinkusiems.
Eironas buvo girdėjęs apie Farvindus — keistuolius, valdančius žemes labiausiai į vakarus nutolusiose Didžiojo Viko pakrantėse ir dar toliau išsibarsčiusias saleles, tokias mažutes, kad ant jų akmenų galėjo išsitekti nebent viena sodyba. Žinoma, Vieniša Šviesa buvo tolimiausia iš visų tų salų, iki jos reikėjo beribiu vandenynu plaukti aštuonias dienas į šiaurės vakarus, laviruojant tarp ruonių ir jūrų liūtų gulyklų. Farvindai buvo net keistesni už kitus tų salelių gyventojus. Sklido kalbos, kad jie odos keitikai, bedieviai, galintys pasiversti jūrų liūtais, jūrų vėpliais ir net banginiais, — žodžiu, laukinės jūros vilkai.
Lordas Gilbertas prabilo. Papasakojo apie nuostabią šalį už Saulėlydžio jūros, kurioje nėra nei žiemos, nei bado, nei mirties.
— Išrinkite mane karaliumi ir aš jus ten nuvesiu! — sušuko jis. — Pastatysime dešimt tūkstančių laivų, kaip kadaise padarė Naimerija, ir pasiėmę visus savo žmones išplauksime į šalį už saulėlydžio. Ten kiekvienas vyras galės būti karaliumi, o kiekviena moteris — karaliene.
Eironas matė, kad jo akys atrodo tai pilkos, tai žydros, permainingos kaip jūra. Bepročio akys, pagalvojo jis, kvailio akys. Tai, apie ką jis šnekėjo, be jokios abejonės, tebuvo spąstai, paspęsti Audros dievo, mėginančio suvilioti geležinius ir juos pražudyti. Jo vyrai išvertė iš skrynių į karaliaus rinkimus atgabentas dovanas: ruonenas, jūrų vėplių iltis, iš banginio kaulo padarytas apyrankes ir bronziniais žiedais papuoštus karo ragus. Kapitonai žvilgtelėjo ir nusisuko, leisdami šias dovanas išsidalyti menkesniems vyrams. Kai paikšis savo kalbą baigė ir jo šalininkai ėmė skanduoti jo vardą, juos palaikė tik Farvindai, ir tai ne visi. Netrukus šauksmai: „Gilbertas! Gilbertas karalius!“ — visiškai liovėsi. Vienišos Šviesos lordui leidžiantis nuo kalvos, visiems virš galvų klyktelėjo žuvėdra ir nutūpė ant Nagos šonkaulių.
Į priekį vėl žengė Eironas Šlapiagalvis.
— Dar kartą klausiu: kas turi tapti mūsų karaliumi?
— Aš! — atsklido žemas, duslus balsas, ir minia vėl prasiskyrė.
Atsiliepusį vyrą, sėdintį išdrožinėtame jūros į krantą išmestų medžių krėsle, užsikėlę ant pečių į kalvos viršūnę užnešė jo vaikaičiai. Tai buvo visiškai sukriošęs senis, sveriantis gal dvidešimt stonų, sulaukęs devyniasdešimties metų, apsisiautęs baltojo lokio kailiu. Jo plaukai irgi buvo balti kaip sniegas, o ilga barzda tarsi antklodė užklojo jį nuo skruostų iki šlaunų, tad sunku buvo pasakyti, kur baigiasi barzda ir prasideda lokena. Nors senio vaikaičiai buvo tvirti ir augaloti vyrai, nešant storulį stačiais akmeniniais laiptais net ir jiems teko įtempti visas jėgas. Jie pastatė krėslą priešais Pilkojo karaliaus menę, o paskui trys iš jų pasiliko pretendentui už nugaros kaip jo šalininkai.
Prieš šešias dešimtis metų jis gal ir galėjo pelnyti karaliaus rinkimuose dalyvaujančių vyrų palankumų, pagalvojo Eironas, bet dabar jo laikai jau seniai praėję.
— O taip, aš! — krėsle sėdintis senis sugriaudėjo balsu, galingu kaip ir jo stotas. — Kodėl ne? Kas yra geresnis už mane? Akliems pasakysiu, kad esu Erikas Geležkalys. Erikas Teisingasis. Erikas Priekalų Skaldytojas. Parodyk jiems mano kūjį, Tormorai. — Vienas jo šalininkų iškėlė kūjį, kad visi pamatytų; tai buvo galingas įrankis sena oda apvyniotu kotu, plienine, duonos kepalo didumo galva. — Nė nepamenu, kiek rankų su šiuo kūju suplojau į košę, — pridūrė Erikas, — bet gal kuris nors vagis jums pasakytų. Taip pat nepamenu, kiek galvų sutrupinau ant savo priekalo, bet yra našlių, kurios galbūt tą skaičių žino. Galėčiau išpasakoti visus savo žygdarbius, atliktus mūšio lauke, bet man aštuoniasdešimt aštuoneri ir negyvensiu taip ilgai, kad spėčiau visus juos išvardyti. Jei senatvė — tai išmintis, tuomet niekas nėra išmintingesnis už mane. Jei stotas — tai jėga, tuomet niekas nėra už mane stipresnis. Norite karaliaus, turinčio įpėdinių? Turiu jų daugiau, nei gebu suskaičiuoti. „Karalius Erikas“, — o taip, šis sąskambis man patinka. Nagi, kartokite su manimi: „ERIKAS! ERIKAS PRIEKALŲ SKALDYTOJAS! ERIKAS KARALIUS!“
Jo vaikaičiams skanduojant senelio vardą, link minios žengė senio sūnūs su skryniomis ant pečių. Nusileidę akmeniniais laiptais, vyrai skrynias apvertė ir iš jų pažiro sidabras, bronza ir plienas; apyrankės, karoliai, durklai trumpomis ir ilgomis geležtėmis, svaidomieji kirviai. Vienas kitas kapitonas čiupo vertingiausias dovanas ir taip pat ėmė skanduoti vis garsiau skambantį Eriko vardą. Bet vos tik skanduotojai įsismagino, juos nutildė moters balsas.
— Erikai! — Vyrai pasitraukė ir ją praleido. Atrėmusi pėdą į žemutinę laiptų pakopą, ji įsakmiai tarė: — Erikai, atsistok.