Visi nuščiuvo. Pūtė vėjas, į krantą veržėsi ir dužo bangos, vyrai vieni kitiems kažką šnabždėjo. Erikas Geležkalys įsistebeilijo į apačioje stovinčią Ašą.
— Mergaite. Triskart prakeikta mergaite. Ką sakei?
— Stokis, Erikai! — šūktelėjo Aša. — Atsistok ir aš skanduosiu tavo vardą kartu su kitais. Atsistok ir aš pirmoji seksiu paskui tave. Taip, tu nori karūnos. Atsistok ir ją pasiimk.
Kažkur minioje nusijuokė Varnaakis. Erikas piktai į jį dėbtelėjo. Stambuolis senis pirštais įsitvėrė jūros išmestų medžių krėslo ranktūrių. Jo veidas įraudo, paskui nukaito lyg žarija. Senis sukaupė visas jėgas, bet jo rankos drebėjo. Erikui mėginant atsistoti, Eironas matė, kaip, iššokusi jam ant kaklo, tvinkčioja stora melsva gysla. Akimirką atrodė, kad jam pavyks, bet staiga Erikui pritrūko kvapo, jis sudejavo ir vėl klestelėjo ant pagalvėlės. Euronas dar garsiau nusijuokė. Stambuolis vyras nuleido galvą ir staiga, tiesiog akimirksniu, visiškai suseno. Vaikaičiai nunešė jį kalvos šlaitu žemyn.
— Kas turi valdyti geležinius?! — vėl sušuko Eironas Šlapiagalvis. — Kas turi tapti mūsų karaliumi?
Vyrai susižvalgė. Vienų akys nukrypo į Euroną, kitų į Viktarioną, o keli pažvelgė į Ašą. Žalsvos putotos bangos plakėsi į ilglaivių korpusus. Vėl šaižiai klyktelėjo vieniša žuvėdra.
— Pareikšk savo teises, Viktarionai, — paragino Merlinas. — Ir baikime šią komediją.
— Pareikšiu, kai būsiu pasiruošęs! — atsakydamas šūktelėjo jam Viktarionas.
Eironui tai patiko. Bus geriau, jei jis dar palauks.
Į kalvą užkopė Dramas, dar vienas senis, nors ir ne toks sukriošęs kaip Erikas. Jis kalvos šlaitą įveikė savomis kojomis, o jam prie kairiojo klubo kabojo Raudonasis Lietus — garsus kalavijas, dar prieš Pražūtį nukaldintas iš Valyrijos plieno. Jo šalininkai taip pat buvo žinomi vyrai: jo sūnūs, Denis ir Donelis, abu puikūs kovotojai, o tarp jų — Andrikas Rūstusis, tikras milžinas, storomis kaip medžio kamienas rankomis. Tai, kad jį palaiko toks vyras, Dramui buvo tik į naudą.
— Kur parašyta, kad mūsų karalius turi būti krakenas? — klausimu pradėjo savo kalbą Dramas. — Kokią teisę Paikas turi mus valdyti? Didysis Vikas yra didžiausia sala, Harlas turtingiausia, o Senasis Vikas — švenčiausia. Tiesa, kai Juodąją giminę prarijo drakono liepsna, geležiniai suteikė pirmenybę Vikonui Greidžojui, bet… kaip lordui, o ne kaip karaliui.
Tai buvo gera pradžia. Eirono ausis pasiekė pritarimo šūksniai, tačiau, seniui ėmus kalbėti apie Dramų giminės šlovę, jie nutilo. Jis šnekėjo apie Deilą Siaubūną, apie Roriną Plėšiką ir apie šimtą Gormondo Dramo Sentėvio vaikų. Išsitraukęs Raudonąjį Lietų, jis susirinkusiems papasakojo, kaip Hilmaras Dramas Gudrusis atėmė kalaviją iš šarvuoto riterio pasitelkęs vien sumanumą ir medinį vėzdą. Jis kalbėjo apie seniai nuskendusius laivus, jau aštuonis šimtus metų užmirštus mūšius, ir minios kantrybė palengva seko. Dramas šnekėjo, šnekėjo ir, rodės, niekada nesiliaus.
Kai buvo apverstos Dramo skrynios, kapitonai pamatė, kad dovanų senis jiems pašykštėjo. Joks sostas dar nebuvo pelnytas bronza, dingtelėjo Šlapiagalviui. Ir tai buvo tiesa, kurią patvirtino skysti ir greitai nutilę šūksniai: „Dramas! Dramas! Dramas karalius!“
Eironas visu kūnu pajuto įtampą ir jam rodės, kad bangos šniokščia garsiau nei pirma. Jau laikas, pagalvojo jis. Laikas Viktarionui pareikšti savo teises.
— Kas turėtų tapti mūsų karaliumi?! — vėl sušuko žynys, tik šį kartą liepsningu juodų akių žvilgsniu jis minioje susirado savo brolį. — Iš Kvelono Greidžojaus sėklos gimė devyni sūnūs. Vienas iš jų buvo galingesnis už kitus ir nepažino baimės.
Viktarionas sugavo Eirono žvilgsnį ir linktelėjo. Jis ėmė kopti laiptais ir kapitonai pasitraukė užleisdami jam kelią.
— Palaimink mane, broli, — paprašė jis, pasiekęs kalvos viršūnę.
Viktarionas priklaupė ir nuleido galvą. Eironas ištraukė odmaišio kaištį ir šliūkštelėjo jam ant kaktos jūros vandens.
— Kas mirė, niekada nemirs, — tarė žynys.
O Viktarionas atitarė:
— …betprisikels tvirtesnis ir stipresnis.
Viktarionui atsistojus, jo šalininkai išsirikiavo žemiau kalvos šlaite; Ralfas Luošys, Raudonasis Ralfas Stounhauzas ir Nutas Barzdaskutys — visi garsūs kovotojai. Stounhauzas laikė Greidžojų vėliavą: auksinį krakeną juodame kaip vidurnakčio jūra fone. Kai ji suplevėsavo, kapitonai ir karaliai ėmė skanduoti lordo kapitono vardą. Palaukęs, kol jie nutilo, Viktarionas tarė:
— Visi mane pažįstate. Jei norite išgirsti meilių žodžių, eikite pas ką nors kitą. Neturiu dainiaus iškalbos. Bet turiu kirvį ir šitas. — Jis iškėlė prieš susirinkusius savo tvirtas, šarvinėmis pirštinėmis apmautas rankas, o Nutas Barzdaskutys parodė jo didžiulį, baisingą, plieninį kirvį. — Buvau ištikimas brolis, — kalbėjo Viktarionas. — Kai Beilonas vedė, būtent mane jis išsiuntė į Harlą pargabenti jam nuotakos. Vedžiau jo ilglaivius į daugybę mūšių, ir visus juos laimėjau, išskyrus vieną. Kai Beilonas pirmą kartą užsidėjo karūną, tai aš nuplaukiau į Lanisportą pasvilinti liūtui uodegos. Kitą kartą jis išsiuntė mane nudirti kailio Jaunajam Vilkui, jei kartais šis kaukdamas parsliūkintų namo. Ką gavote iš Beilono, to galite tikėtis ir iš manęs. Tai viskas, ką noriu pasakyti.
Tada jo šalininkai pradėjo skanduoti: „VIKTARIONAS! VIKTARIONAS! VIKTARIONAS KARALIUS!“ Kalvos papėdėje jo vyrai išvertė skrynias, iš kurių pasipylė sidabro, aukso ir brangakmenių lietus — visas plėšikiškų žygių grobis. Kapitonai bruzdėjo, garsiai šūkavo ir skubėjo pasičiupti tai, kas vertingiausia. „VIKTARIONAS! VIKTARIONAS! VIKTARIONAS KARALIUS!“ Eirono žvilgsnis nukrypo į Varnaakį. Ar jis dabar prabils, ar leis šiems karaliaus rinkimams vykti toliau? Orkvudas iš Orkmonto kažką pašnabždėjo Euronui į ausį.
Bet šiam skandavimui galą padarė ne Euronas, o moteris. Ji kyštelėjo du pirštus sau į burną ir sušvilpė — taip šaižiai, kad tas švilptelėjimas perskrodė triukšmą nelyginant peilis varškę.
— Dėde! Dėde!
Pasilenkusi ji vikriai pačiupo susuktą auksinę grandinėlę ir užbėgo laiptais. Nutas nutvėrė ją už rankos, ir akimirką Eironas vylėsi, kad jo brolio šalininkai ją nutildys, bet Aša išsivadavo iš Barzdaskučio gniaužtų, o Raudonajam Ralfui pasakė porą žodžių, privertusių jį pasitraukti. Jai pasiekus kalvos viršūnę, džiaugsmingi šauksmai liovėsi. Aša buvo Beilono Greidžojaus duktė ir minią apėmė smalsumas, ką ji pasakys.
— Gražiai pasielgei atgabenęs tokių dovanų į karalienės rinkimus, dėde, — kreipėsi ji į Viktarioną, — tik nereikėjo vilktis tokių storų šarvų. Pažadu tavęs neskriausti. — Tada Aša atsisuko į kapitonus. — Nėra narsesnio, stipresnio ir mūšyje smarkesnio vyro už mano dėdę. Ir iki dešimties jis suskaičiuoja taip pat greitai, kaip ir kiti, pati mačiau, bet… kai reikia suskaičiuoti iki dvidešimties, jam tenka gerai pasistengti. — Šie žodžiai kapitonus prajuokino. — Bet jis neturi sūnų. Visos jo žmonos miršta. Varnaakis už jį vyresnis ir jo teisės į sostą tvirtesnės…
— Teisybė! — sušuko kalvos papėdėje stovintis Raudonasis Irklininkas.
— Ak, bet mano teisė į sostą dar labiau pagrįsta. — Aša dailiai užsidėjo grandinėlę ant galvos ir juoduose plaukuose auksas sutvisko. — Beilono brolis neturi pirmenybės prieš Beilono sūnų!