— Beilono sūnūs mirę! — riktelėjo Ralfas Luošys. — Matau tik mažąją Beilono dukrelę!
— Mažąją dukrelę? — Aša kyštelėjo ranką po odinuke. — Oho! O kas gi čia? Gal parodyti? Kai kurie iš jūsų jų nėra matę nuo tų laikų, kai buvo žindomi. — Vyrai vėl nusikvatojo. — Papai ant karaliaus krūtinės — baisus dalykas, ar ne tokie yra dainos žodžiai? Tu teisus, Ralfai, esu moteris, bet… ne sena boba, kaip tu. Ralfai Luošy… ar neturėtum būti vadinamas Ralfu Suglebusiu Kotu? — Iš tarpo tarp krūtų Aša išsitraukė durklą. — Be to, aš dar ir motina, o štai mano kūdikis! — Ji aukštai iškėlė ginklą. — Ir mano šalininkai. — Jie prasibrovė pro Viktariono kovotojus ir sustojo žemiau jos: Kvarks Mergelė, Tristiferis Botlis ir seras Harasas Harlas, apie kurio kalaviją, vadinamą Sutema, buvo pasakojama ne mažiau legendų nei apie Danstano Dramo Raudonąjį Lietų. — Dėdė sakė, kad jį pažįstate. Jūs pažįstate ir mane…
— Noriu artimiau tave pažinti! — šūktelėjo kažkuris iš vyrų.
— Grįžk namo ir pažindinkis artimiau su savo žmona, — neliko skolinga Aša. — Dėdė žada duoti jums tai, ką davė mano tėvas, tik daugiau. O ką mano tėvas jums davė? Vieni sako, kad aukso ir šlovės. Laisvę, kuri visada tokia saldi… O taip, tiesa, visa tai jis davė, bet… parūpino ir našlių — lordas Blektaidas gali patvirtinti. Kiek jūsų namų buvo paleista pelenais atėjus Robertui? Kiek dukterų išprievartauta ir pagrobta? Valdant mano tėvui, daug miestų buvo sudeginta, daug pilių sugriauta. Jis jums davė ir pralaimėjimą. Dėdė tų pralaimėjimų jums žada duoti daugiau. Aš to nežadu.
— O ką tu mums duosi? — paklausė Lukas Kodas. — Mezginių?
— Taigi, Lukai. Aš visiems mums „numegsiu“ karalystę. — Ji ėmė mėtyti durklą iš vienos rankos į kitą. — Turime pasimokyti iš Jaunojo Vilko, laimėjusio visus mūšius, bet… praradusio viską.
— Vilkas — ne krakenas, — paprieštaravo Viktarionas. — Ką sučiumpa krakenas, niekada nepaleidžia, nesvarbu, ar tai karo laivas, ar leviatanas.
— O ką mes pačiupome, dėde? Šiaurę? O kas toji šiaurė, jei ne per daugybę lygų nusidriekusi žemė, kurioje negirdėti jūros šniokštimo? Užėmėme Keilino Griovą, Gūdmiškį, Toreno Kertainį, net Vinterfelą. Tik kokia mums iš to nauda? — Aša mostelėjo ir „Juodojo vėjo“ įgulos vyrai ant pečių atnešė ąžuolines, geležimi kaustytas skrynias. — Pažersiu jums po kojomis Akmenuotojo kranto turtus, — tarė Aša vyrams verčiant pirmąją skrynią. Iš jos laiptais žemyn barškėdama pasipylė kruša akmenukų — pilkų, juodų ir baltų, gražiai nugludintų jūros bangų. — Štai jums Gūdmiškio turtai, — vėl prabilo ji, vyrams atidarius antrą dėžę. Pabirę pušų kankorėžiai ėmė šokčiodami ristis į minią. — Ir pagaliau — Vinterfelo auksas. — Iš trečios skrynios išvirto krūva geltonų, kietų, apvalių ir žmogaus galvos didumo ropių. Nusiritusios jos liko gulėti tarp akmenukų ir pušų kankorėžių. Vieną ropę Aša pasismeigė ant durklo geležtės. — Harmundai Šarpai! — šūktelėjo ji. — Štai dėl ko prie Vinterfelo žuvo tavo sūnus Haragas. — Nutraukusi ropę nuo durklo geležtės, Aša švystelėjo ją Harmundui. — Manau, kad turi ir daugiau sūnų. Jei ketini paaukoti jų gyvybes dėl ropių, skanduok mano dėdės vardą!
— O jei skanduosiu tavo vardą? — paklausė Harmundas. — Ko sulauksiu tada?
— Taikos, — tarė Aša. — Valdų. Pergalės. Atiduosiu tau Jūrų Drakono kyšulį ir Akmenuotąjį krantą, juodą žemę, aukštus medžius ir tiek akmenų, kad iš jų kiekvienas jaunesnysis tavo sūnus pasistatys po pilį. Be to, dar turėsime ir šiauriečius, kurie bus… mūsų draugai ir padės kovoti su Geležiniu sostu. Tavo pasirinkimas paprastas. Karūnuok mane, jei nori taikos ir pergalės. Arba karūnuok mano dėdę, kad susilauktum dar daugiau karų ir dar daugiau pralaimėjimų. — Aša įsikišo durklą į makštis. — Ką renkatės, geležiniai?
— PERGALĘ! — priglaudęs delnų kraštus prie burnos, riktelėjo Rodrikas Skaitytojas. — Pergalę ir Ašą!
— AŠĄ! — pasekė jo pavyzdžiu lordas Beiloras Blektaidas. — AŠĄ KARALIENĘ!
Pasinaudoję proga, Ąsos žmonės ėmė skanduoti: „AŠA! AŠA! AŠA KARALIENĖ!“ Jie trypė kojomis, grūmojo, laidė gerkles, o Šlapiagalvis klausėsi netikėdamas savo ausimis. Ji nebaigs savo tėvo pradėto darbo! Bet jos vardą skandavo Tristiferis Botlis, taip pat dauguma Hariu giminės vyrų, keli Gudbroliai, raudonveidis lordas Merlinas… gerokai daugiau vyrų, nei žynys galėjo patikėti… jie balsavo už moterį!
Bet kiti stovėjo prikandę liežuvius arba kažką burbėjo savo kaimynams.
— Mums nereikia bailių taikos! — suriko Ralfas Luošys.
Raudonasis Ralfas Stounhauzas ėmė mojuoti Greidžojų vėliava ir subliuvo:
— Viktarionas! VIKTARIONAS! VIKTARIONAS!
Vyrai ėmė stumdytis. Kažkas Asai į galvą metė kankorėžį. Jai staiga pasilenkus, karūną atstojusi grandinėlė nuslydo. Akimirką žyniui rodės, kad stovi ant milžiniško skruzdėlyno, o jam po kojomis zuja begalė susijaudinusių skruzdžių. Ore tebesklido šūkčiojimai: „Aša!“ ir „Viktarionas!“ — ir susidarė įspūdis, jog netrukus visus juos praris klaiki audra. Tarp mūsų yra Audros dievas, pagalvojo žynys, sėjantis įtūžį ir nesantaikų.
Staiga nelyginant aštraus kalavijo šmaukštelėjimas orą perskrodė pučiamo rago garsas.
Tas garsas buvo skardus ir pražūtingas, tarsi virpantis karštas riksmas, rodės, barškinantis vyrams kaulus. Gaudesys sklido drėgname pajūrio ore:“ AaaRRREEEeee!
Visų akys nukrypo ton pusėn. Ragą pūtė vienas iš Eurono mišrūnų, — bjaurus pažiūrėti vyras plikai nuskusta galva. Rankas jis buvo pasipuošęs spindinčiais aukso, nefrito ir gagato žiedais, o ant plačios krūtinės išsitatuiravęs kažkokį plėšrų paukštį, kuriam nuo nagų lašėjo kraujas.
„AaaRRREEEeee!“
Ragas, kurį jis pūtė, buvo juodas, tviskantis, įvijas ir ilgiu pranoko ūgį vyro, kuris laikė jį abiem rankomis. Ant rago buvo matyti raudono aukso ir tamsaus plieno lankai su įrėžtais senoviniais valyriškais glifais, kurie, aidint ragui, regėjos, paraudę spindėjo.
„AaaRRREEEeee!“
Gausmas buvo šiurpus, priminė lyg skausmingą dejonę, lyg įtūžio riksmą ir, rodės, išdegins ausis. Eironas Šlapiagalvis savąsias užsispaudė delnais ir ėmė melstis prašydamas Nuskendusio Dievo atsiųsti galingą bangą, kad tą ragą sudaužytų ir nutildytų, o gausmas vis nesiliovė. Tai pragaro ragas! — norėjo sušukti Eironas, tačiau niekas nebūtų jo išgirdęs. Vyras su tatuiruota krūtine buvo taip išpūtęs skruostus, kad jie, rodės, tuoj plyš, o krūtinės raumenys virpčiojo taip, kad atgijęs paukštis, rodės, tuoj ištrūks iš pūtiko kūno ir nuskris. Dabar glifai skaisčiai švietė, kiekviena eilutė, kiekvienas ženklas spindėjo balta ugnimi. Gausmas vis nesiliovė, aidu atsimušė nuo didžiulių kalvų jiems už nugarų, sklido per Nagos Lopšio vandenis, pasiekė Didžiojo Viko kalnus ir plito vis tolyn, kol pripildė visą drėgme alsuojantį pasaulį.
Ir kai jau atrodė, kad niekada nesiliaus, garsas nutilo.
Pagaliau pūtikui pritrūko kvapo. Jis žingtelėjo, susvyravo ir vos nepargriuvo. Žynys matė, kaip Orkvudas iš Orkmonto pastvėrė jį už rankos ir prilaikė, o Kairiarankis Lukas Kodas paėmė iš jo juodą, įviją ragą. Iš rago galo kilo plona dūmų draiskanėlė, o ant jį pūtusio vyro lūpų žynys pamatė kraują ir pūsles. Paukštis ant jo krūtinės taip pat kraujavo.