Euronas Greidžojus į kalvą įkopė lėtai, visiems susirinkusiems į jį stebeilijantis. Danguje porą kartų klyktelėjo žuvėdra. Bedievis negali užimti Jūros akmens sostoy pagalvojo Eironas, bet suprato, jog privalo leisti broliui kalbėti. Krutindamas lūpas, jis ėmė tyliai melstis.
Ašos ir Viktariono šalininkai pasitraukė. Žynys žingtelėjo atatupstas ir uždėjo plaštaką ant šalto ir šiurkštaus akmeninio Nagos šonkaulio. Užlipęs laiptais, prie Pilkojo karaliaus menės durų Varnaakis sustojo ir besišypsančia akimi apžvelgė kapitonus ir karalius, bet Eironas jautė ir kitą brolio akį, tą, kurią jis slėpė.
— GELEŽINIAI, — prabilo Euronas Greidžojus, — girdėjote mano ragą. Dabar išklausykite žodžių. Aš Beilono brolis, vyriausias iš gyvų Kvelono sūnų. Mano gyslomis teka lordo Vikono ir Senojo Krakeno kraujas. Tik aš nuplaukiau toliau už juos visus. Tik vienas gyvas krakenas niekada nepatyrė pralaimėjimo kartėlio. Tik vienas niekada niekam neprisiekė ištikimybės. Tik vienas nuplaukė į Ašajų prie Šešėlio ir matė neįsivaizduojamus stebuklus bei siaubus…
— Jei tau taip patiko Šešėlyje, tai ir grįžk į jį! — šūktelėjo vienas iš Ašos šalininkų, raudonskruostis Kvarlas Mergelė. Bet Varnaakis nekreipė į jį dėmesio.
— Mano mažasis broliukas pabaigtų Beilono pradėtą karą ir užimtų šiaurę. Mano mieloji dukterėčia dovanotų mums taiką ir kankorėžių. — Pamėlusias jo lūpas iškreipė šypsena. — Ašai labiau patinka pergalė, o ne pralaimėjimas. Viktarionas trokšta karalystės, o ne kelių menkų jardų žemės. Iš manęs gausite ir tai, ir tai.
Vadinate mane Varnaakiu. O kieno regėjimas skvarbesnis už varno? Po kiekvieno mūšio suskrenda galybė varnų ir kelia puotą lesdami žuvusiųjų lavonus. Varnas mirtį mato iš tolo. Ir aš jums sakau: visas Vesterosas miršta. Tie, kurie seks paskui mane, puotaus iki paskutinės gyvenimo dienos.
Mes — geležiniai ir kadaise buvome užkariautojai. Mūsų įstatymai galiojo visur, kur buvo girdėti jūros ošimas. Mano brolis privers jus tenkintis šalta ir niūria šiaure, mano dukterėčia neduos nė tiek… O aš duosiu jums Lanisportą. Haigardeną. Arborą. Senmiestį. Upių kraštus ir Žemupį, Karaliaus mišką ir Lietaus mišką, Domą ir pelkes, Mėnulio kalnus, Arino Slėnį, Tartą ir Brastos Akmenis. Aš raginu jus: paimkime viską} Sakyčiau, paimkime Vesterosą. — Jis žvilgtelėjo į žynį. — Ir visa tai, žinoma, mūsų Nuskendusio Dievo garbei.
Kelias akimirkas net Eironas pasijuto pakerėtas brolio žodžių. Žynys sapnavo tokį patį sapną tą naktį, kai danguje išvydo raudoną kometą. Turime užgriūti žaliuojančius kraštus ugnimi ir kalavijais, su šaknimis išrauti septynis septonų dievus ir baltus šiauriečių medžius…
— Varnaaki! — šūktelėjo Aša. — Gal Ašajuje pametei protą? Jei negalime išlaikyti savo valdžioje šiaurės, — o juk negalime, — kaip išlaikysime visas Septynias Karalystes?
— Kodėl ne? Anksčiau mums pavykdavo. Ar Beilonas savo dukrelės nieko neišmokė apie karą? Viktarionai, rodos, mūsų brolio duktė nėra girdėjusi apie Eigoną Užkariautoją.
— Apie Eigoną? — Viktarionas sukryžiavo rankas ant šarvuotos krūtinės. — Ką bendra su mumis turi Užkariautojas?
— Apie karą išmanau ne prasčiau už tave, Varnaaki, — tarė Aša. — Eigonas Targarienas užkariavo Vesterosą, nes turėjo drakonų.
— Ir mes padarysime tą patį, — pažadėjo Euronas Greidžojus. — Ragą, kurio gausmą girdėjote, radau tarp smilkstančių Valyrijos griuvėsių, į kuriuos kelti kojos nedrįso joks žmogus, išskyrus mane. Girdėjote to rago balsą, jautėte jo galią. Tai drakonų ragas su raudonojo aukso ir Valyrijos plieno lankais, išraižytas stebuklingais ženklais. Senovėje, dar prieš užslenkant Pražūčiai, drakonų lordai pūsdavo tokius ragus. Turėdamas šį ragą, geležiniai, galiu priversti drakonus paklusti.
Aša nusikvatojo.
— Iš rago, kuriuo galėtum priversti paklusti ožkas, būtų daugiau naudos, Varnaaki. Drakonų nebėra.
— Ir vėl suklydai, mergaite. Yra trys drakonai, ir aš žinau, kur juos rasti. Neabejoju, kad tos žinios vertos iš jūros atplukdyto medžio karūnos.
— EURONAS! — sušuko Kairiarankis Lukas Kodas.
— EURONAS! VARNAAKIS! EURONAS! — paantrino jam Raudonasis Irklininkas.
„Tyloje“ tarnaujantys nebyliai ir mišrūnai atidarė Eurono skrynias ir išvertė kapitonams ir karaliams po kojomis dovanas. Ir tada žynys išgirdo Hoto Hario, prisisėmusio pilnas rieškučias aukso, balsą. Šaukė ir Goroldas Gudbrolis, ir Erikas Priekalų Skaldytojas.
— EURONAS! EURONAS! EURONAS! — Šūksniai susiliejo ir virto galingu skandavimu. — EURONAS! EURONAS! VARNAAKIS! EURONAS KARALIUS!
Ši skanduote nusirito iki pat Nagos kalvos viršūnės nelyginant debesis trankančio Audros dievo griausmas.
— EURONAS! EURONAS! EURONAS! EURONAS! EURONAS! EURONAS!
Net žynys gali suabejoti. Net pranašą gali apimti siaubas. Eironas Šlapiagalvis ieškojo dievo savo širdyje, bet rado tik tylą. Tūkstančiams balsų skanduojant brolio vardą, jis girdėjo tik surūdijusių vyrių girgždėjimą.
Brienė
Į rytus nuo Mergelių Duburio kalvų šlaitai buvo labai statūs ir tankiai apXaugę pušimis, primenančiomis susitelkusią, nebylią, pilkai žalią kariuomenę.
Anot Vikruolio Diko, pakrantės kelias buvo trumpiausias ir patogiausias, tad įlankos vandenys jiems iš akių pradingdavo retai. Miesteliai ir kaimai, kuriuos jie keliaudami prieidavo, buvo vis mažesni ir vis toliau vienas nuo kito. Vakare jie rasdavo kokią nors užeigą. Krabas miegojo bendroje lovoje su kitais keliautojais, o Brienė sau ir Podrikui nuomodavosi kambarį.
— Jei visi miegotume vienoje lovoje, būtų pigiau, miledi, — vis kartojo Vikruolis Dikas. — Tarp mudviejų galėtum padėti savo kalaviją. Senasis Dikas visiškai nepavojingas. Kilnus kaip riteris ir doras kaip ilgiausia diena.
— Dienos jau trumpėja, — atkreipė jo dėmesį Brienė.
— Na taip, gali būti. Jei nepasitiki manimi, gulinčiu lovoje, galiu susirangyti ir miegoti ant grindų, miledi.
— Tik ne ant mano grindų.
— Hm… Galima pamanyti, kad tu manimi nė trupučio nepasitiki.
— Pasitikėjimą reikia pelnyti. Kaip ir auksą.
— Kaip nori, miledi, — gūžtelėjo Krabas, — bet tenai, šiaurėje, kai kelias baigsis, tau vis tiek teks Diku pasitikėti. Jei norėčiau, kalaviju priversčiau tave atiduoti auksą ir niekas man nesutrukdytų.
— Tu neturi kalavijo. O aš turiu.
Ji užtrenkė Dikui prieš nosį duris ir stovėjo klausydamasi, kol įsitikino, kad jis nuėjo. Kad ir koks vikruolis, vis dėlto Dikas Krabas neprilygo nei Džeimiui Lanisteriui, nei Pamišusiai Pelei, nei netgi Hamfriui Vagstafui. Jis buvo liesas, prastai maitinosi, o šarvus jam atstojo įdaužtas ir aprūdijęs lengvas šalmas. Užuot juosėjęs kalaviją, jis nešiojosi seną durklą ištrupėjusią geležte. Kol Brienė būdravo, Dikas nekėlė jai jokios grėsmės.
— Podrikai, — tarė ji, — ateis laikas, kai užeigų niekur nebus ir neturėsime kur prisiglausti. Aš mūsų vedliu nepasitikiu. Kai įkursime stovyklą, ar galėsi saugoti mane miegančią?
— Būdrauti, miledi? Sere… — Jis susimąstė. — Turiu kalaviją. Jei Krabas mėgins tave skriausti, nužudysiu jį.
— Ne, — griežtai paprieštaravo ji. — Nė negalvok su juo kautis. Prašau tik vieno: kad, kol miegosiu, nenuleistum nuo jo akių, o jei Krabas darys ką nors įtartina, nedelsdamas mane pažadintum. Aš greitai prabundu, pamatysi.