Kas iš tiesų esąs, Krabas pasirodė rytojaus dieną jiems sustojus pagirdyti žirgų. Brienė užlindo už krūmų nusišlapinti. Ir tupėdama išgirdo Podriką sakant:
— Ką darai? Dink iš čia.
Atlikusi reikalus, ji apsimovė kelnes ir, grįžusi į kelią, rado Vikruolį Diką besivalantį miltuotus pirštus.
— Mano balnakrepšiuose drakonų nerasi, — pasakė ji. — Auksą laikau prie savęs.
Dalis monetų buvo prie diržo pririštame kapše, o likusios paslėptos dviejose kišenėse, įsiūtose į drabužius. Didelis išsipūtęs kapšas jos balnakrepšyje buvo pripiltas didesnių ir mažesnių variokų, skatikų, smulkių sidabrinių monetų, žvaigždžių ir… smulkaus malimo baltų miltų, dėl kurių kapšas atrodė dar didesnis. Tuos miltus ji pirko iš virėjo „Septyniuose kalavijuose“ tos pačios dienos rytą, kai išjojo iš Prieblandos Slėnio.
— Dikas nieko pikto nenorėjo, miledi. — Jis pajudino miltuotus pirštus norėdamas parodyti, kad neturi ginklo. — Ketinau tik pažiūrėti, ar tikrai turi man pažadėtus drakonus. Pasaulis pilnas melagių, pasiruošusių apgauti sąžiningą žmogų. Bet tu, žinoma, ne tokia.
Brienė slapta vylėsi, kad vedlys iš jo geresnis nei vagis.
— Geriau jokime.
Ir ji vėl sėdo į balną.
Jiems kartu keliaujant Dikas dažnai užtraukdavo dainą; tiesa, nė vienos nepadainuodavo nuo pradžios iki galo — pasirinkdavo kelias eilutes vienos, posmelį kitos… Brienė nujautė, jog Krabas mėgina ją sužavėti, kad prarastų budrumą. Kartais ragindavo ją ir Podriką dainuoti drauge, bet veltui. Vaikinukas buvo pernelyg drovus, jo liežuvis — medinis, o Brienė išvis nedainuodavo. „Ar dainuodavai savo tėvui? — kartą Riverane paklausė jos ledi Stark. — Ar dainuodavai Renliui?“ Ne, Brienė niekada nedainuodavo, nors norėjo… tikrai norėjo…
Kai nedainuodavo, Vikruolis Dikas šnekėjo: džiugino juos Skeltnagio kyšulio sakmėmis. Jis pasakojo, kad kiekviename niūriame slėnyje kadaise gyveno po lordą ir niekas jų nesiejo, išskyrus nepasitikėjimą pašaliniais. Jų gyslomis tekėjo tamsus ir stiprus Pirmųjų Žmonių kraujas.
— Skeltnagį mėgino užimti andalai, bet vieniems iš jų leidome nukraujuoti slėniuose, o kitus paskandinome pelkėse. Tik kas iš to… Tai, ko jų sūnūs nepasiekė kalavijais, gražiosios jų dukterys pasiekė bučiniais. Jos nutekėjo į gimines, kurių andalams nepavyko pavergti, — štai kaip.
Prieblandos Slėnio karaliai iš Darklinų giminės pamėgino Skeltnagio kyšuliui primesti savo valdžią; jų pavyzdžiu pasekė ir Mutonai iš Mergelių Duburio, o vėliau — ir išdidieji Seltigarai iš Krabo salos. Tačiau Skeltnagio kyšulio gyventojai geriau už bet kokį įsibrovėlį pažinojo savo pelkes ir miškus, tad, kai priešai imdavo juos spausti, pasislėpdavo kalvose, gausiai išvarpytose urvų. Kai nekariaudavo su atėjūnais, norinčiais užimti jų žemę, jie kaudavosi vieni su kitais. Kruvini jų tarpusavio vaidai buvo tokie seni ir nepanaikinami kaip tarp kalvų telkšančios pelkės. Kartais koks nors didis kovotojas įvesdavo kyšulyje taiką, bet ši niekada netrukdavo ilgiau nei vienos kartos gyvenimą. Vienas iš tokių didžių vyrų buvo Luciferas Hardis, kiti du — broliai Brunai. Dar įtakingesnė buvo senoji Skilusių Kaulų giminė, bet didingesni už juos visus buvo Krabai. Dikas vis dar netikėjo, kad Brienė niekada negirdėjo apie serą Klarensą Krabą ir jo žygdarbius.
— Kam man reikėtų meluoti? — paklausė jo Brienė. — Kiekviename krašte yra didvyrių. Saloje, iš kurios kilusi aš, dainiai kuria dainas apie serą Galadoną iš Morno, Tobulą Riterį.
— Apie serą Gala… Apie ką tokį? — prunkštelėjo Dikas. — Kaip gyvas nesu apie jį girdėjęs. Po galais, kodėl jis buvo toks jau tobulas?
— Seras Galadonas buvo toks narsus kovotojas, kad jį įsimylėjo pati Mergelė. Kaip savo meilės įrodymą, ji padovanojo jam stebuklingą kalaviją. Tas kalavijas buvo pavadintas Teisingąja Mergele. Joks paprastas kalavijas negalėjo įdaužti jo geležtės ir joks skydas neatlaikydavo jo smūgio. Seras Galadonas didžiavosi nešiodamasis Teisingąją Mergelę, bet iš makštų išsitraukė ją tik tris kartus. Kaudamasis su paprastu mirtingu vyru Mergelės jis neimdavo, mat tas kalavijas buvo toks galingas, jog dvikova nebūtų buvusi sąžininga.
Krabui šis pasakojimas pasirodė juokingas.
— Tobulas Riteris? Sprendžiant iš to, ką papasakojai, jis buvo Tobulas Kvailys. Po perkūnais, kokia nauda iš stebuklingo kalavijo, jei vis tiek negali juo naudotis?
— Garbė, — atsakė ji. — Čia svarbiausia garbė.
Išgirdęs šį žodį, Krabas dar garsiau nusijuokė.
— Seras Klarensas Krabas tavo Tobulu Riteriu būtų nusišluostęs plaukais apžėlusį užpakalį, miledi. Jeigu jiedu kada nors būtų susitikę, tai, patikėk, ant Šnabždesių lentynos būtų atsiradusi dar viena kraujais aptekusi galva. „Man reikėjo išsitraukti tą kalaviją, — sielvartingai būtų kalbėjusi ji kitoms galvoms. — Turėjau pasinaudoti stebukinguoju kalaviju.“
Brienė nesusilaikiusi šyptelėjo.
— Gal taip ir būtų buvę, — sutiko ji, — bet seras Galadonas nebuvo kvailys. Susidūręs su aštuonių pėdų ūgio ant tauro jojančiu priešininku, jis tikriausiai būtų išsitraukęs Teisingąją Mergelę. Kalbama, jog kartą jis tuo kalaviju nukirto drakoną.
Bet Vikruoliui Dikui tai įspūdžio nepadarė.
— Ir Skilę Kaulai patiesė drakoną, bet stebuklingo kalavijo jam neprireikė. Jis tiesiog sumezgė pabaisos kaklą į mazgą, tad kaskart, kai ši išpūsdavo iš nasrų ugnį, ta ugnis nusvilindavo jos uodegą.
— O ką darė Skilę Kaulai, kai atėjo Eigonas ir jo seserys? — pasiteiravo jo Brienė.
— Tada jis jau buvo miręs. Miledi turėtų tai žinoti. — Krabas šnairomis į ją žvilgtelėjo. — Savo seserį, vardu Visenija, Eigonas pasiuntė į šiaurę, į Skeltnagio kyšulį. Apie Hareno mirtį lordai buvo girdėję. Jie nebuvo kvaili, todėl sudėjo kalavijus jai prie kojų. Karalienė priėmė juos kaip saviškius ir pasakė, kad jiems nebūtina prisiekti ištikimybės nei Mergelių Duburiui, nei Krabo salai, nei Prieblandos Slėniui. Mat prakeiktų Seltigarų tai nebūtų atgrasę, jie ir toliau būtų siuntę vyrus į rytines pakrantes rinkti mokesčių. Jei mokesčių rinkėjų atvykdavo gerokas būrys, keli grįždavo, o šiaip… mes lenkėmės tik saviems lordams ir karaliui. Tikram karaliui, ne Robertui ir į jį panašiems. — Jis nusispjovė. — Krabų, Brunų, Pelkinių buvo ir su princu Reigaru prie Trišakio, ir karaliaus sargyboje. Hardis, Keivas, Pinas, trys Krabai, Klementas, Rupertas ir Klarensas Mažasis. Jis buvo šešių pėdų ūgio, bet, palyginti su tikruoju seru Klarensu, žemulis. Kaip ir dera Skeltnagio kyšulio gyventojams, mes visi esame gerieji drakonų žmonės.
Jiems traukiant į šiaurės rytus pakeleivingų žmonių pasitaikydavo sutikti vis rečiau ir pagaliau jie prijojo vietovę, kur nebuvo jokių užeigų. Čia pakrante vedantis kelias buvo apaugęs žole, neišvagotas provėžų. Tą naktį jie prisiglaudė žvejų kaimelyje. Brienė davė kaimiečiams kelis variokus, kad leistų jiems pernakvoti daržinėje ant šieno. Ji ir Podrikas nieko nelaukę užlipo į pastogę ir užsitraukė kopėčias.
— Po galais, palikote mane čia, apačioje, vieną, juk galiu ir jūsų arklius pavogti! — šūktelėjo ant žemės stovėdamas Krabas. — Bus geriau, jei nuleidusi kopėčias užsikelsi ir žirgus, miledi. — Brienei nekreipiant dėmesio, jis pridūrė: — Rodos, šiąnakt lis. Smarkus ir šaltas lietus. Judu su Podu miegosite jaukiai ir šiltai įsitaisę, o vargšas senas Dikas, likęs čia, apačioje, vienas, tirtės iš šalčio. — Jis papurtė galvą kažką burbėdamas ir ėmė taisytis migį šieno kupetoje. — Tokios nepatiklios mergelės dar nesu matęs.